- Taigi važiuoji vienuoliktą vakaro, tai yra, nakties, ir... - paskatinau tęsti pasakojimą Metalistę, nors man labiau rūpėjo paklausti, ko ji naktimis po miestą važinėja. Tačiau, žinoma, nepaklausiau – jei norės, tai pati papasakos.

- Važiuoju – aplink tamsu, tuščia: nei žmonių, nei mašinų, - išsamiai pradėjo draugė atsigėrusi kavos. - Aš ir atsipalaidavau – tik staiga kažkokia kupeta tik šast prieš mane. Aš – ant stabdžių, sucypinau ir per porą centimetrų nuo tos... tos... sustojau. Sėdžiu ir nekvėpuoju – mintyse tik: naminis gyvulys ar žvėris? Ir kiek man tai kainuos...

Bet žiūriu – kupeta stojasi. Ant keturių. Užpakalis smarkiai į viršų. Na, manau, ačiū Dievui, ne žvėris – išlipti galiu. Prieinu – ogi Žabtukai. Girta beveik iki sąmonės netekimo, o tvoskia... Ir manęs neatpažįsta.

Na, manau, įsisodinsiu ir pavešiu tuos kelis šimtus metrų iki namų, o pakeliui apžiūrėsiu, ar nesužalota. Vargais negalais įsitempiau ant galinės sėdynės, o ji visą laiką tik burba, burba... Vis savo buvusį vyrą keikia. Sako, neilgai jis už sienos su naująja žmona gyvens – padarysianti galą ir jam, ir jai.

- Nieko naujo, - atsidusau, - kad buvusį keikia. Jį visada keikė ir dėl visko kaltino. Bet tik keista, kad Žabtukai prisigėrė, nes nuo išleistuvių mokykloje, kai išlenkusi kelias taureles nulėkė per visą aktų salę jaunojo fiziko bučiuoti...

- Ai, neprimink, - pradėjo visu balsu kvatoti Metalistė, - iš juoko aš galą gausiu: lapt, lapt nušokuoja salotine suknele savo didįjį užpakalį apsitempusi... Oi, oi, pagriebia mokytoją už atlapų ir lenkia savęs link... Ui, ui-jui...

- ... o tas nesileist, bet pakibo ant jo ir įsisiurbė kaip erkė į lūpas... - kikenau kiek tyliau ir aš, nes senų laikų vaizdas buvo toks ryškus, toks gyvas ir toks absurdiškas, kad nesijuokti buvo neįmanoma.

- Į smakrą, ne į lūpas! - griežtai patikslino Metalistė ir vis dar išsišiepusi tęsė: - Na, nuvežiau ją iki namų, net iš rankinės paėmusi raktus duris atidariau ir vis dar su kažkuo įsivaizduojamą pokalbį betęsiančius Žabtukus įtempiau.

- Tu šaunuolė, - pagyriau draugę. - Bet pasakojimas ne į temą – juk kalbėjomės apie ženklus.

- Na, na, čia dar ne galas, - Metalistė net raustelėjo įsižeidusi, kad aš ją apkaltinau nelogiškumu. - Kitą rytą Žabtukams paskambinau – neatsiliepia. Sunerimau: gal rimčiau susitrenkė, nei iš pirmo žvilgsnio atrodė. Dar porą kartą tądien skambinau ir - nieko. Po darbo, manau, užsuksiu, pažiūrėsiu...

Bet įsėdusi į automobilį neišlaikiau ir vėl paskambinau. Tik girdžiu – skamba telefonas. Susigaudžiau paieškoti ir suradau svetimą į tarpą įkritusį. Kaip Žabtukai atsilieps, jei telefonas pas mane?

- Dukart šaunuolė! - pagyriau Metalistę, nes pasakojimas darėsi nebeįdomus, nes kas gali būti nuobodžiau nei geri darbai. - Nuvežei, atidavei, nudžiuginai.

- Nuvežti tai nuvežiau, bet prieš atiduodama nusprendžiau ištrinti savo skambučius, kad per daug neįsivaizdintų, jog jai po šešis kartus per dieną skambinu, - jau visai surimtėjusi prakalbo Metalistė. - Tik pasižiūrėjau į praleistų skambučių sąrašą ir žagtelėjau: pasirodo, tame sąraše aš įrašyta... Kale! 

- Ką?! Ką?.. - nesupratusi, kuo čia dėti šunys, perklausiau. 

- O tą, kad visos mes jos telefone ne vardais ir net ne pravardėmis surašytos, o keiksmažodžiais! Aš – Kalė, tu – Davatka, Mačetė – Idiotė, Talija – Kekšė ir taip toliau, ir panašiai!  - išrėkė Metalistė  ir reikšmingai nutilo.

Tylėjau ir aš, bandydama mintyse susivokti, ką mes esame bloga Žabtukams padariusios. Juk visada buvome pakankamai mandagios su ja, nekėlėme triukšmo, kai ji mums pašiukšlindavo. Na, beveik niekada...

O ir pravardę Žabtukai ne mes sugalvojome, o klasės berniūkščiai, kai jos sėdimoji pradėjo darytis panaši į du arbūzus mutantus...

- Tai ką dabar pasakysi? - išlaukusi porą minučių tylos neištvėrė Metalistė.

- Ilgokai, matyt, tą telefoną studijavai, - pasakiau ne tiek draugei, kiek sau ir paklausiau: - O telefoną atidavei?

- Kai iš pykčio nustojo rankos ir kojos tirtėti, užėjau, - atsiduso Metalistė. - Žabtukai ėmė kavos kviesti, o aš: ko telefonu neatsiliepi?  Sako: ai, būsiu garsą išjungusi – sirguliuoju, matai... Na, pasakiau, tai sveik, ir išeidama koridoriuje jos telefoną į striukės kišenę įkišau. Bet tu geriau pasakyk, iš kur tiek joje pykčio?

- Iš ubagystės, - pakartojau kažkada senelio pasakytus žodžius, - o kai žmogus – dvasios ubagas, tik pagailėti reikia vargšelio.

Lilitė