į malonų pasiūlymą mes girdime dažnai. Kiek laiko per gyvenimą žmogus prasėdi? Žinau, kad yra paskaičiuota, kiek praguli, bet vargu ar kas paskaičiavo, kiek prasėdi. Būna, eini, pasėdi, vėl eini, vėl kur prisėdi. Moderniuose mobiliuosiuose telefonuose yra funkcija, skaičiuojanti, kiek kilometrų praeini. Nusistatai ryte šią funkciją ir vakare žinai, kiek pražygiavai. Vadovaujantis šiuo matuokliu gali apytikriai paskaičiuoti ir kiek sėdėjai. Bet tik apytikriai. Nors, esu įsitikinęs, laikas bus netrumpas.

Kėdės apibrėžimas labai paprastas: „Kėdė - baldas atsisėsti“. Tiesa, užtikau ir kiek platesnį aiškinimą: „Stabilus, paaukštintas paviršius naudojamas sėdėti, dažniausiai skirtas vartoti tik vienam asmeniui“. Pačios seniausios kėdės - tai kaladės arba trinkos. Studijų apie kėdes trūksta. Ilgai paieškojęs užtikau vos vieną - A. Andriuškevičiaus „Lietuvos valstiečių kėdžių tipai XIX a. - XX a. I pusėje“ // Lietuvos TSR MA darbai, A serija, t. 1 (54), 1976, p. 109-119.

Tūkstančius metų kėdė buvo valstybės ir orumo simbolis, institucijos emblema. Senovės Egipto kėdės buvo turtingos papuošimus. Europoje tik renesanso laikais kėdė nustojo būti valstybės privilegija ir tapo standartiniu baldu, nors ne visi galėjo sau leisti jas nusipirkti. Tiesa, greitai kėdės paprastėjo ir tapo visų naudojamos. 20 a. pradžioje pradėjo rodytis įvairiausių modernių modelių kėdės, bet didžiausias kėdžių modernėjimo persilaužimas įvyko apie 1960-uosius.

Prisimenu, „Laiptų galerijoje“ buvo surengta paroda „Himnas kėdei“. Kokių tik kėdžių dizaineriai ar dailininkai, tą vakarą tapę dizaineriais, tik neprikūrė. Nustebino dailininkas Bronius Rudys, atėjęs į parodą su skrybėle – kilsteli ją pasisveikindamas, o viršugalvyje priklijuota mažytė kėdutė.

Gyvenime daug prasėdime, o naujausiomis kėdžių mados tendencijomis ir specialiais fantastiškais pasiūlymais sėdintiesiems nesidomime. Kaip pasirinkti kėdę? Šnektelėjęs su keliais staliais bei baldų salonuose dirbančiomis pardavėjomis, deja, nieko gero nesužinojau – girdi, kėdė yra kėdė. Aišku, kad pirmiausia kėdės galėtų būti skirstomos pagal spalvą, pagal tai, kietos jos ar minkštos, kėdės su atlošais ar be jų (taburetės), keturių ar trijų, o kartais ir daugiau kojų, yra sulankstomų kėdžių, yra besisupančių, be to, gan svarbu, iš ko jos pagamintos: medinės, plastmasinės, metalinės ar dar kažkokios (senovėje buvo net dramblio kaulo kėdžių, dabar radosi pripučiamų). Madon grįžta supamosios kėdės. Vos išgirdę žodžius „supamoji kėdė“, iškart įsivaizduojame kažką archaiško, atitinkančio mūsų prosenelių amžių ir temperamentą. Dizaineriai prie tokių kėdžių šiandien iš naujo pluša, gimsta įdomūs variantai, o supamoji kėdė tapo neatsiejama užmiesčio sodybų ir vasarnamių detale. Bet svarbiausia kas kita. Svarbiausia, kad kėdė būtų patogi! Nepatogi kėdė – kankynė, ypač darbo vietoje, jei ant jos reikia išsėdėti visą darbo dieną. Vilniuje, „Siemens“ arenoje esu sėdėjęs VIP kėdėje. Jokio malonumo. Ne man ji.

Tad prieš įsigydami kėdę, pirmiausia tiesiog ant jos atsisėskite. Ar patogu? Ne jūs turite prisitaikyti prie kėdės, o pastaroji turi atitikti jūsų kūno linijas. Aišku, svarbu, kaip kėdė atrodo ir ar ji dera prie kito interjero, tačiau svarbiausia, ar atsisėdus ji yra patogi. Išmėginkite kuo daugiau skirtingų kėdžių, o tik tuomet pirkite. Matuokitės it drabužius ar batus. Nežinau tokios kėdės, kuri būtų patogi kiekvienam žmogui. Viena didžiausių klaidų perkant kėdes – taupymas. Geriau jau brangiau sumokėti, bet patogiai sėdėti. Įsiminiau vieną kėdes reklamuojantį plakatą: „Patobulinkite savo sėdėjimo erdvę“.

Vadinamasis sėdimas darbas veikia mūsų kūną bei savijautą ir nepastebėsi, kaip „užsitarnausi“ deformuotą stuburą, nugaros skausmus, sunykusius raumenis, išsiplėtusias kraujagysles.

Ką rekomenduoja specialistai. O jie primena, kad kiekvieno žmogaus kūno sandara – ūgis, svoris, figūra, taip pat gyvenimo būdas ar darbo poreikiai – yra individualūs. Jeigu žmogus yra stambaus kūno sudėjimo ir daug sveria, jis turėtų atsižvelgti į kėdės tvirtumo rodiklius, mechanizmo atsparumą ir suteikiamas garantijas. Jam tiktų kėdė su multiblokiniu mechanizmu, atliekančiu svyravimo tamprumo reguliavimo funkciją, kuri leidžia sureguliuoti kėdę pagal žmogaus svorį. Ūgio parametras reiškia, kad būtina atkreipti dėmesį į tai, kaip nugaros išlinkimai sutampa su kėdės atlošo išlenkimais. Žmonėms, kuriems darbe tenka dirbti be pertraukų itin ilgai, iš viso negalima sėdėti stabiliose, nelanksčiose kėdėse. Kūnas, per ilgai užėmęs vieną poziciją, kenčia – nuo nejudrumo, tada lėtėja medžiagų apykaita, organizmas neaprūpinamas deguonimi, silpnėja raumenys, palaikantys stuburą, o tarpslanksteliniai diskai deformuojasi ir kietėja. Atsirado ergonominės kėdės, atliekančios daugybę funkcijų. Jas galima reguliuoti pagal tos minutės savijautą: porankius pakelti arba nuleisti, kėdės sėdynę – palenkti į priekį, atlošą – atlenkti atgal. Beje, sukurta ir moderniose kėdėse pradėta naudoti naujoviška patentuota sėdimosios dalies ir atlošo jungtis. Ji leidžia atkartoti kūno judesius, tad kūnas, laisvai balansuodamas, nejučiomis mankštinasi, kartu stiprinami raumenys. Mačiau reklamą, kad Lietuvoje jau pasirodė ir pirmoji kėdė specialiai moterims „Lady Sitness“, kurios sėdynė turi net septynias skirtingo kietumo zonas – tai padeda optimaliai mažinti kūno įtampą, sėdynės viduje geriau cirkuliuoja oras. Ypatingas ir atlošas – apačioje praplatintas, todėl tarsi apkabina moters figūrą. Atlošo ir sėdimosios dalies ypatumai padeda palaikyti tinkamą kraujo apytaką, sėdint kėdėje nenutirpsta kojos, užkertamas kelias venų išsiplėtimui.

Lietuvoje sėdimasis darbas nėra reglamentuojamas jokiais teisės aktais, tuo tarpu Skandinavijos šalyse reikalavimai dėl biuro baldų keliami vyriausybiniu lygiu: ten privalomi tokie baldai, kad darbuotojai kas keturias valandas galėtų keisti kūno padėtį. Tam yra sukurti, pavyzdžiui, „augantys“ stalai, prie kurių, keičiant stalviršio aukštį, galima dirbti sėdint, pusiau klūpomis arba stovint.

Aišku, gyvenime svarbu ne tik sėdėti, bet svarbu kur sėdėti. Viena sėdėti Seimo rūmuose, visai kita koridoriuje laukiant įėjimo į darbo biržos kabinetą. Sporto sirgalių noras būsimo krepšinio čempionato rungtynėse sėdėti kuo geresnėse vietose. Daug kur norint sėdėti reikia nusipirkti bilietą. „Sėdėsiu ložėje!“ - kaip didingai skamba. Paskutinės Vakarienės metu Jėzus ir visi apaštalai irgi turėjo savo vietas. Nors gal artėjant pasaulio pabaigai sėdėti lyg tyčia visai nebus kur ir visos kėdės bus mistiškai išblaškytos, kaip I. Ilfo bei J. Petrovo romane ar pagal jį susuktame filme.

Tad yra kėdės ir yra žmonės-kėdės. Pastarieji yra tvirtai įsitikinę, jog jų einamos pareigos ir jie patys yra viena. Daugiausiai šios rūšies atstovų užtiksime biudžetinėse organizacijose. Garbės ir padorumo sampratos sau tokie niekad netaiko. Kitas dalykas – jei kalbama ne apie juos. Nežinau, sutikti su mintimi ar ne, kad kovoti su žmonėmis-kėdėmis nėra prasmės. Girdi, gimęs arba savanoriškai tapęs žmogumi-kėde, paprastu žmogumi jau nebūsi niekada. O ir kovotojų prieš tokius nelabai rasis, nes žmonės-kėdės taip susitvarko, kad jų vadovaujamose organizacijose dirba tik pilki žmogeliai.

Svarbu ir tai, kur kėdė stovi. Be abejo, idealiausia jos vieta yra prie stalo. Stalas - švaros, duonos kepalo, laikraščio, knygos, kompiuterio, mąstant atremtų alkūnių vieta. Kadangi kėdė tarsi suauga su stalu, tai ir jai visi tie apibūdinimai tinka. Kėdė tampa baldu, nusakančiu gerų namų šilumą.

Yra paprasta kukli kėdė ir kėdė-sostas, ne tik su gražia atkalte, bet ir su atramomis rankoms. Yra, kad per visą kėdės egzistavimo istoriją ant jos prasėti tik vienas žmogus. Bet tokių atvejų nėra daug, dažniausiai kėdė turi atlaikyti ne vieną sėdėtoją, o kartais jų tiek, kad surikiavus visus per bulvarą, nuo „Šiaulių“ viešbučio iki turgaus, jie sudarytų vieną nepertraukiamą eilę.

Kėdė lydi mus visą gyvenimą: kasdien kviečia prisėsti, o ypač švenčių dienomis. Ant jos sėdėjo mūsų tėvai, sėdime mes, sėdės mūsų vaikai ir gal net anūkai. Malonu, kai kėdė asocijuojasi tik su gražiais, maloniais prisiminimais. Ji tarsi namų altorius. Laiminga kėdė, ant kurios sėdėjo daug gerų žmonių, nelaiminga jei turėjo išlaikyti blogiukus.

Kėdė visad prašosi draugijos. Ne tik žmonių, bet ir kitų kėdžių. Kad ir prie stalelio – viena kėdė retai stovi, veik visad dvi ar daugiau.

Kažką blogo apie kėdes lyg ir nėra ką pasakyti. Nebent, kad Šiauliuose Kalniuko rajone kėde vyras yra užmušęs savo žmoną. Skaičiau apie tai miesto laikraštyje. Du kartus trinktelėjo kėde per galvą ir užmušė. Bet tai buvo jau labai seniai. Nors kur čia visus įvykius žinosi, gal ir daugiau panašių yra buvę.

Atskira kalba galėtų būti apie Seimo kėdes, kurios, nors ir pagamintos prašmatniai, naudojant tik geras ir labai geras ekologines medžiagas, bet turi laikyti visokiausius balvonus. Ant šių kėdžių savo užpakalius gali priglausti visokiausio plauko perėjūnai, nes ydinga tvarka, kad pusė Seimo narių nėra renkami visuomenės, o užima Seimo kėdes pagal partijų sąrašus, kai piniguočiai gali nusipirkti tuose sąrašuose pirmąsias vietas. Taip patekę į Seimą nėra pasiruošę valstybinėms pareigoms, savo planuose jie neturi jokios vietos Lietuvos valstybės ir jos žmonių gerovei. Ar ši Seimo rinkimų sistema nėra vienas iš pagrindinių korupcijos židinių valstybėje? Be to, pas mus nesunkiai galima pakeisti ministrą pirmininką, esame vienintelė Europos valstybė, pakeitusi prezidentą, deja, taip susitvarkėme, kad Seimo keisti nepavyktų.

Gal reikėtų ieškoti nestandartinių sprendimų? Vertėtų valdantiesiems atostogų metu susėsti ant paprastesnių kėdžių ir su savo vaikais pažaisti kokį kompiuterinį žaidimą, kuriame statomi ir valdomi miestai? Pilotai, ir tie mokosi simuliacinėmis programomis lėktuvus valdyti, o čia gi valstybė.

Ir dar ydingas dalykas – korupcijos nebaudžiamumas. Pavyzdžiui, kokios baudos laukia aptvėrusiųjų ežerus? O jos turėtų būti nepaprastai didelės. Įskaičiuojant viską. Ir žmonių orumo pažeminimą, ir gamtos paniekinimą. O tai labai brangiai kainuoja.

Atsigaunančios ekonomikos sukeltus lūkesčius, kad pagyvės vidaus vartojimas, gali sužlugdyti sparčiais tempais didėjančios kainos. Brangsta maisto produktai, kuras, tačiau itin didelį smūgį vartojimui gali žiebti šildymo kainų didėjimas. Už šildymą artėjančiame sezone gyventojams gali tekti mokėti rekordinę kainą – aukščiausią per 20 metų!

Ką galvoja Seimo kėdėje įsitaisęs deputatas? Ogi vieną – „Ar galiu aš kuomet pagyventi dėl savęs?“ Iš visų politikų tik vieno premjero A. Kubiliaus akys rodo – tiki ką sako. Niekas netiki, o jis tiki.

Žinia, valdžia iš Dievo, o Jėzus mokė apaštalus tarnystės, o ne statuso įgijimo ir sėdėjimo ant kėdžių. Dailininkų paveiksluose mažai kur pamatysime apaštalus sėdinčius – net Šventas Petras prie dangaus vartų stovi, o ne sėdi it koks valdininkėlis, nuo kurio priklauso praėjimas pro duris. Visi sėdintieji juk yra tarnautojai. Sėdi tik Rūpintojėlis, tačiau čia atskira tema.

Tiesa, vartant laikraščius dažnai akys užkliūva už antraštės, kad braška kieno nors kėdė. Kėdės braška visiems, pradedant smulkiais veikėjais baigiant visai stambaus kalibro valdininkais. Pagalvojau, jog jeigu kėdė iš tikrųjų braška, tai dėkit straipsnį į skelbimų puslapį ir kvieskit stalių.

Pabaigai kiek liūdnesnės mintys. Gaila, tačiau šiandien kėdės, kaip ir daugelis kitų masinio vartojimo daiktų, nėra tokios patikimos, kaip buvo kadaise. Šiandien nusipirkęs kėdę net gerą reputaciją turinčioje parduotuvėje negali būti tikras, kad ji tarnaus tau daug metų.

Sapnininkai aiškina, jog kėdės sapnavimas, deja, be kai kurių išimčių nieko gero nežada. Jeigu sapnuojate kėdę, vadinasi, nesugebėsite įvykdyti įsipareigojimų. O jeigu nesiimsite atsargumo priemonių, prarasite pelningą darbą. Sapne matyti gražias senoviškas kėdes reiškia, kad jums reikia protingo patarimo. Kėdes, pastatytas kambaryje, sapnuoti - patarimas: rūpinkitės savo sveikata, pailsėkite. Papuoštą kėdę sapnuoti ar joje sėdėti - garbinga ateitis. Graži ponia, sėdinti ant kėdės - moterų apgavystės. Sapnuoti jaunus vyrus, sėdinčius ant kėdės - vaisingi sumanymai. Jeigu sapne draugas sėdi ant kėdės - gausite liūdną laišką. Sėdėti pačiam ant kėdės - netikėti rūpesčiai, galvos skausmai. Nuslinkti nuo kėdės sapne - gyvenime prarasite turtus dėl savo žioplumo.

Štai kokios mintys išsivystė pradėjus nekaltą pokalbį tik apie kėdes. Nors Jean-Paul Sartre romane „Šleikštulys“ taip pat pradeda apie kėdę, o rašo apie absurdišką gyvenimo beprasmybę: „Sumurmu kaip užkalbėjimą: tai kėdė. Bet žodis stringa tarp lūpų, nelimpa prie daikto. O daiktas ir toliau tebėra raudonas pliušinis daiktas su tūkstančiais stirksančių raudonų plaušelių, mažučių negyvų kojyčių. Tas milžiniškas išverstas pilvas, kruvinas, išpampęs – pasišiaušęs visomis negyvomis kojelėmis, pilvas, linguojantis šiame vagone, šiame pilkame danguje, – tai ne kėdė. Tai, pavyzdžiui, kuo puikiausiai galėtų būti ir nugaišęs asilas, išpurtęs nuo skysčio, plūduriuojantis aukštielninkas didelėje pilkoje patvinusioje upėje; o aš sėdžiu ant asilo pilvo, ir mano kojos mirksta skaidriame vandenyje. Daiktai atitrūko nuo pavadinimų. Jie yra čia ir dabar, – groteskiški, užsispyrę, milžiniški, ir kvaila juos vadinti kėdėmis arba apskritai kalbėti apie juos: aš esu tarp Daiktų, tarp neįvardijamų dalykų. Aš vienas, be žodžių, beginklis, jie mane supa iš visų pusių, – po manimi, už manęs, virš manęs. Jie nieko nereikalauja, nelenda į akis: jie tiesiog yra.“

Anekdotas apie tuos, kurie šiandien sėdi minkštose kėdėse. Labai labai minkštose.

Susiginčijo amerikietis, prancūzas ir lietuvis apie tai, kas yra laimė. Amerikietis sako:

– Laimė, kai stovi savo vilos terasoje ant jūros kranto, geri brangų martinį ir stebi savo prabangioje jachtoje žaidžiančius vaikus.

Prancūzas:

– Ne, laimė – kai guli penkių žvaigždučių viešbutyje su dviem gražuolėmis meilužėmis ir žinai, kad namie laukia jauna žmona.

Lietuvis:

– Ne, laimė – tai kai savo trijų aukštų name geri brangų šampaną, aplink sukasi tarnai ir tarnaitės, vairuotojas blizgina naujo mersedeso dureles, o staiga prie vilos privažiuoja trys autobusai. Pirmame – „Aras“, antrame – FNTT, trečiame – VMI, ir tavęs klausia: „Čia Miško gatvės penkiasdešimt ketvirtas namas?“, o tu atsakai: „Ne, čia – penkiasdešimt antras“.