- Kokia pirmoji mintis ateina suskambus telefonui?
- Įvairių minčių būna: „Gal naujas koncertas?” Arba: „Na, kas dar?” Nes dažnai man skambina darbo reikalais.
- Ar dažnai prisimenat Salomėjos Nėries eilėraštį „Dainuok, širdie, gyvenimą”?
- Nelabai. Kažkaip nuo vaikystės labiau „užstrigo” Janonis - „Ar tu matei?” Apie dukteris prostitutes ir t. t. Kodėl aš jį išmokau? Matyt, reikėjo... (Juokiasi)
- Kokį patį šlykščiausią patiekalą yra tekę ragauti?
- Ko gero, tai buvo dar pionierių stovykloje. Varškės apkepas. Rytą varškės apkepas su kažkuo, pietums varškės apkepas ir sriuba, vakare vėl varškės apkepas... Ir dabar jo vengiu, nors kitiems patinka.
- Prakalbome apie vaikystę. Kuo norėjote būti užaugęs?
- Mikrochirurgu. Labai traukė medicina. 9-10 klasėje daug apie tai skaičiau, kaupiau literatūrą, netgi praktiką atlikau. Trečiadieniais būdavo tokia darbo praktikos diena. Panos ėjo į ligoninę, mes su draugu pasiprašėme eiti kartu. Teko netgi skrodime dalyvauti – buvo labai įdomu.
- Ar kada svajojote, kaip būtų šaunu dainuoti garsiojoje Milano La Scaloje?
- Aš ir dabar svajoju padainuoti La Scaloje arba prie jos, bet ne pats, o su savuoju choru.
- Trimis žodžiais apibūdinkite savąjį moters idealą.
- Hmm... Protinga, graži... švelni.
- Kaip atgaunate išeikvotas vidines jėgas?
- Gamtoje. Mėgstu ir pažvejoti, ir rankas į žemę įkišti, ir pasodinti kažką, ir išrauti, ir grybauti – t. y. visa, kas įmanoma bei pasiekiama tuo momentu.
- Kokią savybę kituose vertinate labiausiai?
- Žodžio laikymąsi.
- Kaip atrodo, kokios pinigų sumos reikėtų norint patenkinti visus gyvenimo poreikius?
- Žmogus toks sutvėrimas, kuriam niekad negana. Vienus poreikius patenkinai, žiūrėk, atsirado naujų. O iš tikrųjų, kiek turi, tiek ir turi užtekti.
- Koks yra pats didžiausias jūsų trūkumas?
- Sakyčiau, ir pranašumas, ir trūkumas: nemokėjimas racionaliai suplanuoti laiko, kad būtų galima ramiai viską spėti padaryti. Tenka „verstis per galvą”, veikti spontaniškai, improvizuoti.
- Ar sutiktumėt prarasti visą savo turtą, bet už tai kelerius metus praleisti negyvenamoje tropikų saloje su mylima moterimi?
- Šilumą mėgstu... Bet nebūtinai dėl to vykti į tropikus ar negyvenamą salą (juokiasi). Užtenka ir tos vietos, kurioje gyvenu. Jeigu šalia nebūtų vaikų – visai neįdomu. Tai nėra mano svajonė. O dar nežinia, kas toje saloje gyvena, gal, pavyzdžiui, gyvatės ar visokie kitokie bjaurūs padarai...
- Sakoma, jog vieni paukščiai čiulba, kiti gieda, treti krankia, o štai žmonės, moka dainuoti ar ne, bet vis tiek... dainuoja. Kodėl taip?
- Nebūtinai. Leksikone yra ir toks žodis, kaip „bliauna” arba „leidžia garsą”. Dainavimas, mano supratimu, tai kultūringesnis garso išleidimas (juokiasi).
- Kas jums išrinko šitokį vardą?
- Vardą išrinko mano sesuo. Turėjau būti Jonas, bet ji pareiškė: „Jeigu bus Jonukas, aš jo neprižiūrėsiu!” Nežinau kodėl, bet vardas Remigijus jai buvo gražus. Pas mus iš vis ten... Mama – Rozalija, sesuo – Liucija... (Šypsosi)
- Jeigu Tėvynė pareikalautų, kurią partiją pasirinktumėt?
- Visiems sakau, jog esu nepriklausomų menininkų partijos dalis, todėl šitą partiją ir rinkčiausi.
Pašnekovą visokiais klausimais alino ir jam akysna įžūliai blyksėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS
