- Kas ir kodėl parinko tokį vardą?

- Gimiau ne Lietuvoje... Mamai šis vardas pasirodė gražus. Tiktai todėl. Gražus vardas. Giminėje iki manęs šio vardo neturėjo niekas.

- Ar esi geras žmogus?

- Stengiuosi būti geras. Visiems noriu būti geras, kiek tai įmanoma, nors ir sakoma, jog visiems geras nebūsi... Ne viskas nuo manęs vieno priklauso.

- Kuris kvapas tau pats maloniausias?

- Pavasario.

- Kaip manai, ar geras principas: „Kaip man moka, taip aš  ir dirbu”?

- Žinoma, negeras. Reikia dirbti, kad jaustumei malonumą. O jeigu dirbama tik pagal užmokestį, ką gi, darbas tampa prievarta. Šitokį  darbą reikėtų keisti.

- Kuo norėjai būti užaugęs?

- (Juokiasi) Daug kuo norėjau būti... Kadangi nemažai laiko paskyriau sportui – futbolui ir slidinėjimui (atstovavau Anykščių futbolo klubui), iš manęs sportininkas turėjo išeiti. Bet išėjo taip, kaip išėjo.

- Futbole yra tokia sąvoka, kaip „nuošalė”... Ar dažnai nuošalėje atsiduri gyvendamas – t. y.  už kažkokios ribos, trumpam tapdamas nebenaudingas nei visuomenei, nei šeimai, nei pats sau?

- Supratau klausimą. Visiškoje nuošalėje atsidurti neteko. Nors, žinoma, yra momentų, kai šitaip atrodo...

- Kas tau yra geras humoras?

- Geras humoras yra, kai žmogus sugeba akimirksniu priversti šypsotis kitus. Tai gali būti, kas nori,  nebūtinai anekdotas, bet frazė, posakis... Tai, kas lėkšta ir banalu, negali būti vadinama geru humoru. Tai tiesiog nemalonu.

- Tavo manymu, valdininkas – tai profesija, kasta, chroniškas susirgimas ar gyvenimo būdas?

- Pirmiausia tai žodis. Tinkamesnis jam - „valstybės tarnautojas”. Kaip ir visi darbai, čia irgi yra nuolatinis darbas. Gali būti, kažkam tas darbas taip labai patinka, jog nebenori niekur išeiti, jeigu taip jau... (Juokiasi)

- Ar simpatiškos moterys (pažįstamos, bendradarbės ir pan.), kurios dažnai depiliuoja savo veidą?

- Atrodo, tokių  dar nesu sutikęs (juokiasi). Arba neatkreipiau dėmesio... Ar gali pakartoti klausimą? Kaip ten?.. (Trumpam sutrinka). Moteris turi būti moterimi. Ypač kalbant apie veidą. Moterims ūsai netinka. Bet jeigu vis tiek auga? Tada reikia depiliuoti...

- Kur daugiau sutinki vaidybos: gyvenime, darbe ar teatro scenoje?

- Teatre aktoriai įkūnija vienokį arba kitokį personažą. Gryna vaidyba. Darbe to irgi pasitaiko, kadangi tai darbas su žmonėmis, tačiau mastai mažesni.

- Ko labiausiai reikia šiandienos Lietuvai?

- Gerų  žmonių. Sakai, vienas geras žmogus jau yra (žr. 2-ą klausimą, - aut. past.)? Reikia jų dar daugiau. Reikia 3 milijonų. Ypač tas pasakytina apie tuos, kurie valdo, kurie visuomenę kreipia viena arba kita linkme. Jie pirmiausia turi rodyti kitiems gerą pavyzdį.

- Situacija: bare, gurkšnodamas alų, pastebi bokale plaukiojančią musę... Kaip pasielgsi? Sukelsi skandalą, pakviesi pasiaiškinti administratorių, paprašysi kito bokalo ar tyliai baigsi gerti alų ir, susimokėjęs, išeisi?

- Musę  išimsiu, o alų baigsiu gerti. Niekas apie tai nė nesužinotų. (Juokiasi)

- Prisiminkime vaikystę: ar dažnai teko eiti obuoliauti į kaimyno sodą?

- Labai gerai, kad turėjau savo močiutę, kuri turėjo sodą. Ir kaimynai neretai kviesdavo mane ir draugus ateiti obuolių: „Kada norit, prašom, ateikit”, - sakydavo. Taigi obuoliauti pas kaimynus eidavau tvarkingai. Kadangi nesu nuo gimimo šiaulietis, buvo kitaip.

- Kurį  bendradarbį rinktumeisi: darbštų, uolų, bet labai „lėtų apsukų” ar greitą  ir nuovokų, tačiau neretai pritingintį?

- Rinkčiausi greitą – priešybę sau. Aš šiek tiek gal lėčiau viską darau.

- Tarkime, reikia tavojo portreto valdininkų... t. y. valstybės tarnautojų  fotogalerijai. Kokį foną  parekomenduotumei fotografui, su sąlyga, kad jis geriausiai atspindėtų  tavąjį vidinį „aš”?

- Fotografija darbe tai ne tas... Darbas manęs neatspindi. Darbinė aplinka neatspindi mano asmenybės. Neneigiu, darbas man didelis malonumas, tačiau pamatytumėt mane be kostiumo – atrodytų, visiškai kitas žmogus...

Pašnekovo galvą visokiais klausimais drumstė bei pozuoti prieš  fotoobjektyvą vertė Romualdas BALIUTAVIČIUS