„Man gaila, kad labai daug šiauliečių menininkų yra išsilakstę po visą pasaulį. Jei jie visi grįžtų ir darytų savo gerus darbus čia, gimtajame mieste, tai mes būtume ohoho koks miestas. Tikiuosi, kada nors taip ir bus“, – mąsto jaunojo menininko stipendija apdovanotas Paulius Trijonis.
Asmeninio albumo nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Tikriausiai daugelis mūsų dar prisimena vaikų kolektyvą „Svirplys“, kuris daugiau nei prieš dešimtmetį savo daina „Mama mum neleid“ pažadindavo šypseną veide. Vienas iš pagrindinių kolektyvo narių – Paulius Trijonis – šiandien jau užaugęs, tačiau iš muzikinio kelio taip ir neišsukęs. 2006 metais kartu su draugais subūręs grupę „Colours of bubbles“, turi nemažą gerbėjų būrį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse. Visai neseniai už meninę veiklą muzikantui paskirta jaunojo menininko stipendija, kurią gaus ateinančiais metais. Paulius Trijonis pasakoja „Šiaulių naujienų“ skaitytojams apie savo veiklą nuo pat mažų dienų iki šiandienos.
 - Kokia buvo jūsų muzikavimo pradžia?
 - Muzikuoti pradėjau dar vaikystėje, kai man buvo penkeri metai. Tuomet kartu su tėčiu ir seserimi dainuodavome vaikų kolektyve „Svirplys“. Vėliau prie šio kolektyvo prisijungė ir daugiau vaikų. Kai man suėjo septyneri, pradėjau lankyti muzikos mokyklą, fortepijono specialybę. Šie du veiksniai mane įmetė į muzikinio kelio roges, iš kurių aš ir dabar neišlipu.
 - Ne kartą teko girdėti, kad jums lipdoma „Jonio vaikų“ etiketė.
 - „Jonio vaikų“ etiketė mums buvo lipdoma dar vaikystėje, kai muzikuodavome vaikų kolektyve „Svirplys“. Kadangi šiame kolektyve dainavo vien tik „Jonio“ muzikantų atžalos. Beveik visi jie man – giminės: sesuo, pusseserė, pusbrolis ir geriausi draugai. Tiesa, dabar retai kada tenka išgirsti tokį palyginimą.
 - Papasakokite apie šį vaikystės laikotarpį.
 - Šis laikotarpis buvo labai gražus ir įdomus. Galiu drąsiai sakyti, kad mano vaikystė buvo išskirtinė. Daug koncertuodavome, keliaudavome, turėjome savo televizijos laidą. Man neteko dienų dienas kiurksoti namuose bestumdant žaislines mašinėles ar bemėtant krepšinio kamuolį kieme. Labai gerai prisimenu vasaros festivalius, kai savaitėmis keliaudavome po Lietuvą. Ten nutikdavo visko... Žinote, kai pagalvoju apie tą laikotarpį, užplūsta patys geriausi prisiminimai. Iki šiol su buvusiais kolektyvo nariais susitinkame ir pasidalijame vaikystės įspūdžiais.
 - Ar galima sakyti, kad meilę muzikai įskiepijo tėvai?
 - Galima. Kai buvau dar visai mažytis, kai mama mane ant rankų sūpavo, jau tada kartu su visa šeima važiuodavome į tėčio koncertines gastroles, festivalius po visą Lietuvą. Dabar, kai jau užaugau, tenka susidurti su vyresnės kartos muzikantais, kurie sužinoję, kad esu Romo sūnus, pradeda pasakoti: „O! Aš atsimenu, kai tave mama ant rankų nešiodavo, visi sėdėdavome prie stalo po koncerto, o tu verkdavai“. Taigi, muzika mane lydi nuo pat gimimo ir aš esu labai dėkingas tėvams, kad būtent į šį kelią jie mane pastūmėjo, nes dabar man muzika yra viskas: tiek darbas, tiek pomėgis, tiek poilsis.
 - Ar tėčio žinomumas padėjo jums prasiskinti kelią?
 - Niekada nesistengdavau pabrėžti, kad esu „Jonio“ muzikanto sūnus. Atvirkščiai – netgi vengdavau to. Norėjau kažko pasiekti pats, savo jėgomis, o ne dėl to, kad kažkas kažkur pažįsta mano tėtį. Šeima man padėjo nebent tuo, kad jie muzikantai. Jie suprato ir palaikė mane, kai nusprendžiau suburti muzikos grupę. Taip pat, kai reikėjo įsigyti pirmąjį instrumentą, padėjo finansiškai. Na ir, žinoma, savo muzikiniais genais. Jie abu muzikantai: tėtis muzikuoja grupėje „Jonis“, o mama dirba darželyje muzikos mokytoja.
 - Kada ir kaip nusprendėte kurti muzikos grupę?
 - „Svirplio“ egzistavimo pradžioje mes tik dainuodavome. Vėliau, kai šiek tiek paūgėjome, pradėjome gyvai groti įvairiais instrumentais. Subūrėme gyvai country muzikos stilių grojančių vaikų kolektyvą. Po truputį dauguma kolektyvo vaikų pradėjo domėtis roko muzika. Taip nusprendėme išbandyti save kitokiame žanre.
Pradžioje sukūrėme grupę „Neurotic“. Jos pagrindas ir buvo „Svirplio“ muzikantai, tik į rankas ėmėme jau kitus instrumentus. Aš mandoliną iškeičiau į bosinę gitarą, Tomas Grubliauskis smuiką – į elektrinę gitarą. Tokia buvo mano kitokio muzikavimo pradžia. Iniciatoriai buvo trys: aš, mano sesuo Vaida ir mūsų draugas Tomas Grubliauskis. Vėliau grupės sudėtis pasipildė. Tačiau po kelerių metų dvi grupės vokalistės išvažiavo studijuoti į Vilnių. Šiauliuose liko tik grupės „likučiai“. Pasitarėme su Tomu ir nusprendėm, kad nereikia visko mesti. Taip 2006-iais sukūrėme naują grupę „Colours of bubbles“.
 - Koks buvo įsimintiniausias koncertas?
 - Išskirti vieną koncertą būtų sudėtinga. Jų buvo daug ir kiekvienas savaip įsimenantis. Man labai patinka gastroliuoti po užsienį. Matote, muzika mums nėra pragyvenimo šaltinis. Mes į koncertus važiuojame ne dirbti, o gerai praleisti laiką, susipažinti su kitais žmonėmis. Keliaudami mes galime leisti sau aplankyti įvairias žymias vietas, apžiūrėti miestą, kuriame koncertuojame. Būna, kad pasiliekame kelioms dienoms toje šalyje vien tam, kad po ją pakeliautume.
 - Kūrėte muziką spektakliui „Inertiškos dujos“.
 - Prieš metus man paskambino režisierius Tomas Jašinskas ir papasakojo savo idėją bei planus apie spektaklį „Inertiškos dujos“. Šio spektaklio metu pasakojama istorija apie roko muzikos grupę. Režisierius norėjo įtraukti iš tiesų egzistuojančią grupę. Aš jau prieš šį pasiūlymą svajojau kada nors sukurti muziką spektakliui. Tomo Jašinsko skambutis buvo tarsi svajonių išsipildymas.
Dirbti su šiuo spektakliu buvo labai įdomu. Tai nauja patirtis, nes kuriant muziką teatrui, darbo specifika visai kitokia. Muzika teatre yra papildoma priemonė, suteikianti spektakliui tam tikrą atmosferą, pagilinanti tam tikrą jausmą. Čia turėjome taikytis ir prie pjesės nuotaikos. Mūsų kuriamos dainos paprastai yra linksmos ir pozityvios, o spektaklyje vyravo niūresnės ir melancholiškesnės nuotaikos. Tai buvo tikrai įdomi patirtis ir labai tikiuosi, kad mano kaip kompozitoriaus darbas teatre tuo nepasibaigs. Giliame galvos kampelyje jau yra tam tikrų pamąstymų apie šios srities pratęsimą, bet dar nenoriu jų išduoti.
 - Koks jausmas koncertuoti savo mieste? Neslegia papildoma įtampa?
 - Papildoma įtampa koncertuojant savame mieste tikrai neslegia. Galbūt netgi atvirkščiai – čia mažiau jaudulio, kadangi tai savas miestas, savi žmonės. Šiauliuose būna vieni iš geriausių mūsų koncertų, nes publika čia nuostabi. Mes stengiamės koncertuoti retai, o ypač savame mieste, nes nenorime atsibosti klausytojams. Norime, kad jie pasiilgtų mūsų, o mes – jų.
 - Ar „Colours of bubbles“ pagrindinė jūsų veikla? Kuo dar užsiimate šiuo metu?
 - „Colours of bubbles“ nėra vienintelė veikla. Pagrindinis mano darbas ir pragyvenimo šaltinis – garso operatoriaus ir muzikinės dalies vedėjo darbas Šiaulių dramos teatre. Tai kūrybinis darbas, kuris man, turbūt, niekada neatsibos. Čia dirba puikūs žmonės su kuriais nenuobodu.
Kad ir paskutinė teatro premjera „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“... Šiame spektaklyje nemažą vaidmenį atlieka aktorių choro dainavimas. Turėjau įdomios patirties – teko mokyti aktorius dainuoti spektaklio dainas. Nors man pačiam dar reikėtų nemažai pasimokyti dainavimo subtilybių.
Beje, jei atrandu laisvo laiko, bėgu į įrašų studiją, kur kuriu aranžuotes, įrašinėju įvairių kolektyvų kūrinius ir pan.
 - Lieka laiko poilsiui? Kokių pomėgių turite?
 - Laiko poilsiui nelabai ir lieka. Nors kita vertus, darbas man ir yra poilsis. Viskas, ką darau, yra susiję su muzika. O tai man teikia didžiausią malonumą. Šiek tiek domiuosi kinu, įvairia muzika. Kartais vyksta tokie „Liverpool labs“ vakarėliai, kuriuose žmonės groja savo naujai atrastą muziką. Tenka ir man tuose vakarėliuose pabūti už didžėjaus pulto.
 - Jums paskirta jaunojo menininko stipendija. Už ką ją gavote? Ar tikėjotės?
 - Jaunojo menininko stipendiją gavau už meninę veiklą, kurios mano gyvenime netrūko. Pagrindas, tikriausiai, muzikavimas grupėje „Colours of bubbles“. Taip pat esu tapęs „Dainų dainelės“ laureatu, organizavęs ne vieną kultūrinį renginį Šiauliuose. Galima sakyti, kad nuo pat vaikystės, kai tik pradėjau dainuoti, taip ir prasidėjo mano meninė veikla. Ar tikėjausi? Manau, kad kiekvienas pretendentas tikėjosi gauti šią stipendiją. Aš – ne išimtis. Man atrodo, kad per savo dar neilgą gyvenimą nuveikiau tikrai nemažai. Juolab, kad nežadu sustoti. Kitų metų rudenį su grupe „Colours of bubbles“ planuojame išleisti naują albumą. Taip pat kovo mėnesį planuojamas koncertinis turas po Lietuvą, o balandžio mėnesį – po Skandinavijos šalis.
 - Kas jums yra Šiauliai?
 - Man Šiauliai reiškia labai daug. Tai savas miestas, kuriame gera gyventi. Žinoma, yra šiokių tokių trūkumų. Palyginus su didžiaisiais Lietuvos miestais, Šiauliuose trūksta įvairesnės kultūrinės veiklos. Bet čia galbūt pačių gyventojų kaltė, kurie ta kultūra nelabai domisi. Daugumai geriau pakiurksoti prie televizoriaus, o jei jau išsiruošia „pasikultūrinti“, tai nueina į kokį „Pikaso“ ar panašaus kalibro grupės ar atlikėjo koncertą ir tai jiems yra kultūra.
Reikia užauginti šiauliečių kultūrinį lygmenį. Nors visa Lietuva šiuo aspektu yra kiek nusivažiavusi. Ką televizija parodo, tą mes ir težinom. Žinoma, situacija gerėja. Atsiranda vis daugiau žmonių, kurie padeda atskirti pelus nuo grūdų. Man tik gaila, kad labai daug šiauliečių menininkų yra išsilakstę po visą pasaulį. Jei jie visi grįžtų ir darytų savo gerus darbus čia, gimtajame mieste, tai mes būtume ohoho koks miestas. Tikiuosi, kada nors taip ir bus.

Gruodžio 28 dieną grupė „Colours of bubbles“ šiauliečiams padovanojo koncertą. „Šiauliuose būna vieni iš geriausių mūsų koncertų, nes publika čia nuostabi“, – džiaugiasi Paulius Trijonis.
Asmeninio albumo nuotr.