facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

2013-07-29 03

Jotvingių kryžiaus riterių ordino nariai su visomis regalijomis, apsiaustais, Trispalve ir Lietuvos valstybine vėliava surengė iškilmingą karavyko šventinimo ceremoniją.
V. Montvilienės nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Penktadienį Kryžių kalne, pačiame viršuje, buvo pastatytas neįprastas didelis kryžius – karavykas. Pastatytas paminėti Jotvingių kryžiaus riterių ordino atkūrimo dešimtmetį. Tada šeštadienį šio ordino nariai su visomis regalijomis, apsiaustais, Trispalve ir Lietuvos valstybine vėliava surengė iškilmingą karavyko šventinimo ceremoniją.
Ceremoniją ir karavyką filmavo viena iš Prancūzijos televizijų, jau visą savaitę Šiauliuose rengianti filmą apie Kryžių kalną, lietuvių mentalitetą.
Karavyko idėjos autorius dizaineris Vilius Puronas teigia, kad tai tik sutapimas – televizininkai atvyko prieš Kryžių kalno atlaidus, o dukart sukryžiuotas kryžius tiesiog tapo nedidele dalimi jų kuriamo pasakojimo apie žymiąją Lietuvos sakralinę vietą. Juolab kad karavykas yra tiesiogiai susijęs su Kryžių kalnu, sako V. Puronas:
- Suprantu, karavykas daugeliui yra lyg naujas gražus intriguojantis žodis ir net kvepiantis kažkokia egzotika. O iš tiesų mes tiesiog užmiršome vieną iš kryžių rūšių, kurias nuo senovės naudojame.
Tai tas pats Vyčio kryžius – dukart sukryžiuotas. Jis buvo statomas su įprastais mediniais kryžiais ir turėjo savo prasmes.
Pavadinimas „karavykas“ buvo suprantamas Lietuvoje kaip vyrų kryžius (karas + vadas ar karas + vykti). Pats žodis rodo šio kryžiaus karinę, militarinę prasmę. Buvo ir antroji prasmė, siejama su Ispanija, kurioje yra toks miestelis Karavaka. Iš šio miestelio ir žodis „karavaka“, ir ši kryžiaus forma paplito po visą Europą – bent po katalikiškus kraštus, nes neva ši kryžiaus forma apsaugo vietovę nuo maro epidemijos.
Apskritai kryžius kryžiui nelygus – britų enciklopedijoje yra išvardyta apie tris šimtus kryžių rūšių, iš kurių mes, krikščionys, naudojamės tik labai nedideliu rinkiniu, susijusiu su nukryžiavimu. Tai graikiškas kryžius, kurio visos kryžmos vienodos. Tai katalikų, stačiatikių ir t. t. kryžiai.
Pradėję kalbėti apie karavyko statymą Kryžių kalne nustebome, nes jis nuo neatmenamų laikų stovėjo šalia Šiaulių, Pročiūnų kaime, žmonės dar atmena tokį buvus netoli Ginkūnų, prie Gruzdžių ir kitose Šiaurės Lietuvos vietovėse.
O Kryžių kalne, kaip liudija pačios seniausios fotografijos, iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo net du karavykai ir neatsitiktinėse vietose. Kadangi tai piliakalnis – kalnas su balnu, tai būtent abu jo paaukštėjimai, arba gubriai, ir buvo akcentuoti karavykais.
Iki Antrojo pasaulinio karo vienas iš jų dar buvo išlikęs, o kitas nunykęs ar sunaikintas statant jo vietoje laikiną koplytėlę.
Yra ir 1945 metų fotografija, kurioje užfiksuotas karavykas. Pasirodo, penki demobilizuoti lietuviai kariai, grįžę į Lietuvą iš tarybinės ar vokiečių armijos, pastatė karavyką ir šalia jo nusifotografavo. Ant nuotraukos parašyta: „Ačiū tau, Viešpatie, kad leidai grįžti į Tėvynę nežuvus“.
Taigi mūsų Kryžių kalno istorija yra susijusi su karavykais ir šis atsirado ne atsitiktinai.

- Kokia proga ar intencija pastatytas šis karavykas?
- Prieš dešimt metų Kaune buvo rastos Jotvingių kryžiaus riterių ordino archyvo liekanos, nes tiek N. Muravjovo-Koriko, tiek tarybiniais laikais buvo labai rūpestingai naikinama mūsų praeitis.
Tačiau vis dėlto dalis išliko: 1937 metų popiežiaus Pijaus XI apaštalinis palaiminimas, 1541 metų Žygimanto Augusto privilegijų kopijos, XIX amžiaus pabaigos ordino dokumentų, kitų relikvijų.
Todėl ordinas sėkmingai buvo atkurtas ir dabar jis jungia kelias dešimtis žmonių – kūrėjų, mokslininkų, dvasininkų.
Šiais metais Jotvingių kryžiaus riterių ordinas nusprendė įamžinti savo atkūrimo dešimtmetį pastatant šį karavyką. Mums, dviem šiauliečiams – Ramūnui Volbekui ir man, kaip šios riterijos atstovams, teko garbė būti ordino donatoriais. Mes buvome ordino įgalioti padaryti karavyką.
Karavykas yra pagamintas iš klijuotos medienos, kuri taip paruošta, kad turėtų atlaikyti daugiau kaip šimtą metų. Jis apskardintas su balto plastiko elementais, kad kiekvienas, jį pamatęs, suvoktų, kiek karavykas suteikia kalnui lietuviškumo.
Karavyko aukštis - penki metrai (su pamatu – 5,5 metro), plotis – apie 1,7 metro.
Jo viršuje pritvirtinta metalinė emblema: viršuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė ir dukart sukryžiuotas kryžius, ant kurio - jojantis Vytis su skydu, o jame – raudona rožė.
Šis metalinis dekoras ir yra būtent Jotvingių kryžiaus riterių ordino emblema, o toji raudona rožė primena ir Palemono istoriją.
Juk žinome, kad Žemaitijos herbas „meška“ yra atsiradęs iš su romėnu Palemonu atvykusių Ursinų pavardės, o mūsų Vytis – iš šaulio sagitarijaus (kentauro, šaunančio atgal). Ursinų šeima apsistojo Žemaitijoje ir jų herbas – raudona rožė auksiniame lauke – iš pradžių Kražiuose, o paskui Varniuose atsirado ant Vyčio skydo. Pats nustebau pradėjęs domėtis ta rože, kuri, pasirodo, yra labai sena mūsų bajorijos heraldinė tradicija.

- O kokią reikšmę šis kryžius turi jums?
- Man šio karavyko pastatymas buvo susijęs su viena slapta mintimi – pabandyti pereiti visas tas kliūtis, tuos dirbtinius trukdžius – dažniausiai neprotingus, biurokratinius statant didelio mastelio kryžių Kryžių kalne.
Juk pažiūrėję į šio kalno istoriją pamatysime, kad ten visais laikais buvo statomi dideli – 4-5 metrų aukščio - kryžiai. Dabar mažai kas juos stato, nes tokie brangūs. O jei ir stato, tai dažniausiai kalno apačioje ir be jokios tvarkos.
Tie didieji kryžiai vieninteliai, pagal dabartinį supratimą, reikalauja derinimo, nors juos stato ne tik tie, kurie turi ne tik pinigų, bet negali statyti šlamšto. Tai yra priešprieša vienetams tų kryžių, kurie sukurti ir pastatyti neaišku, pagal kokius kriterijus, ir prieš masę mažesnių nei 3,5 metro kryžių, kurie yra užplūdę kalną ir kurių reglamentavimui nerandama logikos.
To reglamentavimo galbūt ir nereikia, tačiau sistemą jų padėjimo ir atnaujinimo būtina turėti.
Todėl ir yra toks kuriozas: Kryžių kalno viršuje esantys kryžiukai baigia nupūti, o jų vietoje beveik neįmanoma pastatyti didelio, nes praktiškai neįmanoma nei jo užnešti, nei kranu pastatyti.
O žmonės, kurie lankosi tame kalne, net nepastebi, kad ten vis atsiranda problemų, kurias reikia spręsti. Nors už Kryžių kalną atsako ir Šiaulių rajono savivaldybė, ir paminklosauga, ir gamtosauga, ir šalia esantis vienuolynas, ir rajono turizmo informacijos centras, ir Meškuičių seniūnija, bet tas didelis globėjų skaičius tiesiog tik primena, kad tarp septynių auklių - vaikas be galvos.
Todėl to karavyko pastatymas, rūpestingai surinkus visus derinimo dokumentus, manau, bus naudingas dar kartą visas tas septynias „aukles“ sukviesti ir bendromis jėgomis surasti šiuolaikiniam Kryžių kalnui reikalingos priežiūros dozę.
Be abejo, Kryžių kalną prižiūrėti reikia. Tačiau tai turi būti specifinė priežiūra, nes Kryžių kalnas - gyvybingas procesas, o ne muziejus. Todėl priežiūra turi būti visapusė ir su administracine logika, ir su architektūrinio formavimo perspektyva.
Manau. kad tas karavykas gali būti vienas iš tų postūmių, kuris šitą unikalų tautodailės procesą padarytų šiuolaikiniu, savu ne botagu, o geru pavyzdžiu.
Ir tai nėra labai sudėtinga, nes nereikia užmiršti, kad pasikeitė ir mūsų žmonių sąmonė, ir požiūris. Mes todėl šiame kalne galime reprezentuoti savo tautinį brandumą.
Kita vertus, Kryžių kalnas tapo jau ne tik sakraliniu, bet ir 50 proc. turistiniu objektu, prie kurio yra prisiklijavęs ir komercinis pradas. Visa tai yra šiuolaikinis gyvenimas, į kurį nereikia žiūrėti piktai. Tiesiog viso šito proceso esmė turi būti harmoninga.

- Kaip į šį primirštąjį kryžių ir idėją jį pastatyti Kryžių kalne reagavo jį gaminę ir statę šiauliečiai?
- Darant karavyką ir jį statant nė karto nepajutau nė vieno žmogaus kreivos šypsenėlės. Tie, su kuriais teko dirbti ar teko šnektelti, buvo mano bendrininkai: jie džiaugėsi ir padėjo kaip galėjo - bent patarimais.
Sulaukiau žmonių supratimo ir tuo labai džiaugiuosi.

Jotvingių kryžiaus ordinas
Jotvingių genties diduomenė, neatlaikiusi lenkų ir vokiečių agresijos, dar XIII amžiuje turėjusi nunykti, prisiglaudė broliškoje Žemaitijoje, neišnyko. Narsumu ir padorumu ištikimai tarnavo naujajai tėviškei, tapusiai Tėvyne. Jie buvo terpė, kurioje XV amžiaus pabaigoje Romos palaiminimu Varniuose buvo įkurtas dabartinis Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, anuomet prisiekęs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Senajam, vėliau, 1541 m. - Žygimantui Augustui ištikimybę. Ordinas puošėsi devizu „In Adversitate Etiam Gloriosi!“ (liet. - „Kovojantiems garbė!“), savo statute talpino visas savybes, tinkančias riteriškumui, sąžiningumui, pilietinei ištikimybei.
Šiuolaikinės Lietuvos bajorijos ir dvasiškijos iniciatyva vėl buvo prikelta ši organizacija, telkianti Lietuvos šviesuolius, nesusiteršusius savanaudiškumu, amoralumu, turinčius visas riterio savybes – pilietiškumą, idealizmą, gyvenimo strategiją.
(Iš V. Purono knygos)

2013-07-29 02

Jo viršuje pritvirtinta metalinė emblema: viršuje Lietuvos didžiojo kunigaikščio kepurė ir dukart sukryžiuotas kryžius, ant kurio – jojantis Vytis su skydu, o jame – raudona rožė.
V. Puronienės nuotr.

Į viršų