facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

08-13-2015 08

A.Paškauskas: „Į kiekvieną darbą reikia įdėti energijos, jis turi iš kažkur atsirasti – menininkas jam turi suteikti dvasią.
A. STAPONKAUS nuotr.

Vėjūna GUZULAITYTĖ
Kultūros centro „Laiptų galerija“ organizuojamame plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“ galima sutikti skulptorių, nors kūryba lauke, atrodytų, labiau tinkama tapytojams. Skulptorius Alvidas Paškauskas – vienas iš tų skulptorių, kuris P. Bugailiškio sodelyje tarp molbertų atranda įkvėpimo savo kūrybai. Štai ir 12-ajame plenere, kuris buvo skirtas žymiajam Šiaulių menininkui Gerardui Bagdonavičiui-Penzeliukui atminti, jis sukūrė nuostabią skulptūrą „Penzeliukas“, o miesto pėsčiųjų gatvėje vykusioje akcijoje net nutapė dukros portretą.

– „Šiaulių Monmartro Respublikos“ plenere dalyvauju jau porą metų. Pasakęs, kad jam patinka mano kūryba, mane pakvietė R. Jakutis. Čia smagu, nes atvažiuoji, pasikalbi, pabendrauji, susitinki įdomių žmonių ir tikrai daug išmoksti. Susėdę pakalbame įvairiomis temomis, pasidžiaugiame savimi ir visais kitais.
Stebėdamas savo draugus ir senus pažįstamus pastebėjau, jog jie visi sugrįžo į jaunystės būseną – kas sportavo ar užsiėmė kita veikla, dabar mielai renkasi pasivažinėjimus dviračiu ir pan. Kas vaikystėje ir jaunystėje buvo įdiegta, tuo dabar visi jie ir džiaugiasi. Viskas sugrįžo. Na, o aš kaip visuomet užsiimu tuo pačiu – ką dariau tuomet, tą darau ir dabar – kuriu.

– Kaip pasirinkote menininko kelią?
– Ogi įstojau mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą. Būčiau buvęs širdžių daktaras, bet kadangi mokykloje prastai mokiausi, širdžių daktaru netapau. Teko pasirinkti menininko kelią.
Nežinau, kaip su tuo talentu... Viskas yra pasiekiama darbu. O skonis, man rodos, yra visiškai kitoks dalykas – kiekvienas žmogus gimsta su savotišku skoniu. Dėl to ir skiriasi žmonės – yra tie, kurie turi skonį, ir tie, kurie jo neturi. Gali sakyti, ką nori, bet kažkas vis tiek bus įgimta. Jei žmogus turi skonį, svarbu jį lavinti, tobulinti ir įdėjus pastangų bei darbo galima pasiekti kažko. Tie žmonės, kurie neturi įgimto skonio pajautimo, su menu susijusios specialybės ir nesirenka. Tiesą sakant, nežinau, iš kur tas skonis atsirado manyje...

– O kodėl pasirinkote institutą Šiauliuose, ne Dailės akademiją?
– Esu grynas šiaulietis – Šimšėje gimęs, Šimšėje augęs, Šimšėje žadu ir numirti. Esu nesiblaškantis po gyvenimą ir tikrai žinau, kad nebevažiuosiu į užsienį, nei niekur kitur.
Ten, Šimšėje, mano tėvų namai, aš ten augau ir nuo vaikystės kiekvieną rytą maudžiausi tame pačiame Prūdelyje, eidavau savo gatvėmis ir man visi ten būdavo pažįstami, savi. Man tai yra kažkas tokio...
Įstojus mokytis, o vėliau ir pradėjus dirbti, visa tai pasikeitė – atsirado dar daugiau žmonių, daugiau interesų. Tai natūralu – kiekvienas sveiko proto žmogus susiranda jį dominančią sritį, pradeda gilintis ir suvokia, jog apie tai nieko nežino. Nieko nežinodamas imi domėtis dar labiau – ieškai ieškai ir visai netyčia įklimpsti...

– Jūs – skulptorius, tačiau esate restauravęs Šaukėnų bažnyčios vitražus.
– Su vitražais dirbau apie dešimt metų. Kai pabaigiau mokslus, buvo visai kitoks laikotarpis – pakilimas, persitvarkymo metai: steigėsi verslai ir visa kita... Kadangi namuose turėjau dirbtuves ir šiaip tikrai galiu pasakyti, kad esu labai veiklus, tai sugebėjau rasti viską, ko reikia darbui – įsigijau reikalingą įrangą. Tuomet ir pradėjau dirbti su vitražais, o tai truko gal dešimt ar penkiolika metų.
Dirbant šį darbą reikia žinoti technologiją. Mano nuomone, tai visai ne toks darbas, jog reikėtų pasiėmus popieriuką lankstyti... Tai ir stikliaus darbas, kai svarbu žinoti, kaip išpjauti stiklą ir visa kita.
Ilgainiui vitražas tapo nebe toks populiarus, o kadangi reikia gyventi ir išgyventi, ėmiau domėtis kitomis sritimis. Gyvenimas juk keičiasi – 5 metus dirbau su mašinomis, pats buvau pasigaminęs savo automobilį – tokį mažiuką „Zazą“...
Pabaigęs institutą, kaip ir kiti studentai, visur važiuodavau, vis ką nors darydavau, o kadangi tuo metu turėjau pinigų, iškart puoliau gamintis mašiną. Veikla, pinigai, kūryba – tuo metu viskas sukosi ratu.
Atsimenu, mokykloje padariau tokią freską – per visą sieną. Įsivaizduoji žmogus mokyklą ir tuos kabinetus – visi beveik vienodi ir tas klasės galas... Tai tą galinę sieną padariau per dvi naktis su trupučiu. Nežinau, ar ten buvo labai gerai, ar labai meniškai, bet padariau. O vėliau maniau, kad mokytojai mane užmuš, kai kaime kitą darbą dariau tris mėnesius...

– Jūs – pedagogas ar menininkas?
– Nežinau, kas pasakė, kad iki pedagogo yra nusiritama – taip dabar yra vertinamas mokytojas... O pasakyti, kaip save vertinu, – sudėtinga. Pedagogu turi gimti, kaip ir dailininku. Visų mokytojų toks darbas – ateini, parodai, ką daryti, kaip daryti.
Tokį darbą dirbti sudėtinga, nes dabar yra tiek pasirinkimų, o ir vaikai tokie skirtingi. Labai svarbu pastebėti vaiko talentus ir kuo jis domisi – tuomet gali nukreipti tinkama linkme, paskatinti labiau gilintis į jam įdomų dalyką. Svarbu panaudoti tą besiveržiančią energiją ir nesistengti perorientuoti. Seniau gi būdavo, jog mokytojas, vos pastebėjęs kairiarankius, turėdavo visus juos perorientuoti į dešiniarankius, o dabar, kai dirbdamas mokykloje su vaikais ir ruošdamas juos egzaminams pamatau, į kokią jie kryptį linkę, kokį meną kuria, aš negaliu nieko padaryti. Truputėlį pakreipiu reikiama kryptimi ir viskas.
Buvo, kad vienas vaikas fotografavo automobilių detales. Pastebėjęs patariau, kad jei jau fotografuoji, tai galbūt pasistenk padaryti tai meniškai... Na, ir buvo taip, jog jis telefone turėjo kažkokią programėlę, paėmė tas nuotraukas, šiek tiek patampė, patampė jas ir išėjo menas. Tad vaiką reikia tiesiog nukreipti, o ne tai, kad prikišti savo supratimą, savo stilių.
Kadangi dirbu mokykloje, greitai perprantu žmones – visuomet stebiu, kurie yra energingi, o kurie labiau pasyvūs, kurie itin kruopštūs ir kurie ne.
Visad pasižiūriu į tai, kaip žmogus atrodo – kokia jo veido išraiška, kaip apsirengęs – ir tiesiog žinai, kas tai. Kažkada mokiau mergaitę, kuri visada ateidavo su baltais batukais – moksleivė buvo tokia kruopšti, kad ant tų batukų net ir labai norėdamas negalėjai įžvelgti jokio įbrėžimo... Tokiam kruopščiam mažam vaikui padavęs didelį balto popieriaus lapą, gali sulaukti stebinančiai gero rezultato. Tad jei žmogus turi energijos, reikia jam duoti didesnį darbą. Aš galvoju, jog labai svarbu energiją ir sugebėjimus nukreipti tinkama linkme.

– Tai pedagogas – irgi menininkas, kuris įžvelgia kito talentą?
– Ar nežinote, jog kai kurie pedagogai būna dar ir šamanai? Mano mokykloje buvo viena mokytoja, kuri visus mus, bebaigiančius mokslus, „sustatė į vietas“. Kaip motina, kaip vadybininkė, kaip šamanė, atsižvelgdama į mokinių gabumus ir pasiekimus, pasakė, kur ir kam stoti mokytis. Visi bendraklasiai taip ir padarė.

– Pasižymite labai paprastu požiūriu į gyvenimą.
– Aš esu paprastas ir gyvenimas yra paprastesnis, mes jį tiesiog padarome per daug sudėtingą. Taip, nieko nesakau – visur lekiu, bėgu, vis kažką dirbu, renku ir t. t. Bet kartais pagalvoju, ar verta. Kitą sykį reikia sustoti, o ir kartais dar pats gyvenimas pristabdo, kažkas atsitinka. Vis labiau imu pastebėti tokių netikėtumų, atsitiktinumų ir pan. Pavyzdžiui, būna, jog imiesi darbo ir negali nieko padaryti – nesidirba ir viskas. O būna, kad netyčia atrandi kokį daiktą ir jis tinka būtent tam darbui, kurį tuo metu kuri.
Visi daiktai gimsta... Bet aš pats nebesuprantu, kaip jie gimsta.

08-13-2015 09

Festivalyje ,,Šiaulių Monmartro Respublika 2015“ pristatomi iš medžio sukurti menininko darbai.
A. STAPONKAUS nuotr.

08-13-2015 03

Akcijoje sukurtas dukros portretas.
A. STAPONKAUS nuotr.

08-13-2015 04

Skulptūra ,,Penzeliukas“.
A. STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų