Tiesioginis ryšys visada veikia geriau nei skelbimas. Tad dėmesio, londoniečių draugai, giminės ir kolegos iš Šiaulių, spalio 9-10 dienomis Londone – Lietuvos ambasadoje bei lietuvių mokyklėlėse – vyks šiauliečių dienos. Jų metu vyks diskusija, šiauliečio menininko Vilmanto Dambrausko parodos atidarymas, koncertuos Sigutė Vaičiulytė. Ir į šiuos renginius kviečia pianistas, „Santara-Šviesa“ judėjimo išeivijoje vadovas Rimantas Vingras.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių universiteto bibliotekoje viešėjęs pianistas R. Vingras dalijosi emigracijos-imigracijos patirtimis ir kvietė į būsimą šiauliečių sueigą Londone. „Norėčiau, kad šiauliečiai apie renginį pasakytų savo vaikams, gyvenantiems Londone, draugams, pažįstamiems. Mes pirmą kartą organizuojame tokį renginį ir nežinome, kiek šiauliečių yra, bet toks įspūdis, kad jų yra daug“, – spaudos konferencijoje kalbėjo R. Vingras.

Ar norime bendrauti?
Ar mes buvę šiauliečiai (širdyje vis dar šiauliečiai) esame uždari, ar norime bendrauti – tai tikriausiai daugiau mažiau paaiškės spalį Londone. Ko siekia R. Vingras, kviesdamas į šiauliečių dienas?
Būsimos diskusijos ambasadoje tema klaus, ar mes reikalingi vieni kitiems. „Esmė – kad žmonės bendrautų, nes iš to bendravimo atsiranda projektai ir mintys: ką būtų galima daryti drauge. Yra šiauliečiai vadinamieji dipukai, išvykę po Antrojo pasaulinio karo, jie turi savus prisiminimus apie Šiaulius ir savo požiūrį. Yra mano likimo žmonės, kurie ten dabar gyvena, yra daug jaunimo, kuris studijuoja Londone. Man atrodo, kad jaunimo sąjunga suskaičiuoja apie 3000 narių, tad dabar kiek iš jų yra šiauliečių – nežinome“, – sako R. Vingras, kuris siekia užmegzti dialogą su šiauliečiais emigrantais.
Šiaulių universitetas taip pat nori bendrauti su Lietuvos mokyklėlėmis lituanistine kryptimi. Pati renginio koncepcija yra ryšių palaikymas, kurio šiandien trūksta. Pasak R. Vingro, svarbu bendrauti, o gal ir paaiškės, kad vieni kitiems galbūt esame ir nereikalingi…
Per „Santarą-Šviesą“ R. Vingras bendrauja ir su jaunimu, kuris studijas pasirinko Anglijoje. „Studentai yra šaunūs. Yra tikrai kietų žmonių kalbant apie jų profesijas. Jie yra gabūs ir jauni žmonės. Kai kurie grįžta čia ir veikia čia. Yra tam tikras kartų skirtumas, jie kiek kitaip mąsto ir kitaip elgiasi. Nežiūrint to, jautiesi pakylėtas, nes ten suvažiuoja neeiliniai žmonės. Daug yra dirbančio ir jaunimo – jie kuria savo gyvenimą, kaip įsivaizduoja“, – kalbėjo R. Vingras.
Susitikimui su šiauliečiais pasirinkta ambasada, nes deja, nėra kur kitur – prarasti Lietuvių bendruomenės namai, neaiškus ir sodybos likimas, kur būtų galima organizuoti susitikimą.

Emigracija – blogis ar gėris?
Bendrauti bendruomenėje, būti ir jaustis reikalingam, dalytis idėjomis, kurti, realizuotis...Vis dėlto dabartiniai bendruomenės ryšiai, turint omeny mus visus kaip tautą, ten ir čia turi niūroko atspalvio: ryšiai yra savaime nutrūkę. O kas ardo ryšius, kurie jungia į bendruomenę? Šito ir klausia R. Vingras.
Pasak R. Vingro, apie emigraciją šiandien šnekama labai daug, jos tema vyrauja kaip nuolatinis ostinatinis akordas. Bet štai Lietuvoje atsirado tyrimai – vieni sėkmingesni, kiti nelabai – ir apie emigrantus. Pavyzdžiui nuo 2007 metų pradžios iki 2012 m. Lietuva sumažėjo100 tūkstančių vaikų. O tai reiškia, kad prarandame ir vaikų vaikus, ir kitas kartas.
„Ir jeigu kalbėtumėme spekuliatyviai, mes ateityje prarandame tokio dydžio miestą kaip Vilnius. Ir štai – lengva apskaičiuoti įvykius, kurie įvyksta ir yra labai sunku įvertinti dalykus, kurie neįvyks. Taigi kaip įvertinti tai, kas nebus skurta šių vaikų, tų žmonių?“ – susitikime klausė R. Vingras. Pianistas prisiminė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojos Dovilės Žvalionytės atliktą tyrimą, kai paaiškėjo, kad Lietuvoje emigracija iš principo vienu atveju vertinama blogai.
„Kita vertus, patys emigrantai yra vertinami gerai, nes tai mūsų draugai, giminės, pažįstami. Bet tie žmonės, kurie grįžta, yra vertinami neigiamai: tai žmonės, kurie grįžo, nes jiems nepasisekė“, – kreivoką mūsiškių požiūrį priminė R. Vingras.

Ekskliuzyvinės ir inkliuzyvinės institucijos
Pasak R. Vingro, bendruomenėje yra labai svarbi individo funkcija – tai, ką tu darai, suteikia tau vertę ir reikalingumo jausmą. „Iš mano funkcijos išauga mano pozicija, mano prioritetas, mano simbolinė galia bendruomenėje“, – sakė R. Vingras. Ir tai lemia, ar gyvenimą dėliosi savo namuose, ar tiesiog iškrisi iš visuomenės ir laimės ieškosi kitur.
O dabar, panašu, šių funkcijų nebereikia, dabar tik dominuoja bandymas tiesiog išsiskirti iš žmonių tarpo ne atliekant funkciją, o būnant dėl kažko pastebėtu.
R. Vingrą išties sudomino D. Acenoglu ir J. Robinsono knyga „Kodėl žlunga tautos?“(„Why nations fail?“). Joje teigiama, kad jeigu norite paanalizuoti, kaip tautoje judama į priekį, reikia atkreipti dėmesį į institucijas.
„Institucijos yra dviejų tipų: yra ekskliuzyvinės ir inkliuzyvinės. Jeigu jūs įsigijote fabriką, jūs galite jį atidaryti, įdarbinti žmonių ir fabrikas veiktų. Arba visą pastatą parduoti ir nesukurti tų vietų“, – sampratas paaiškino R. Vingras.
Kaip ir dera muzikui, R. Vingras pateikė pavyzdį iš muzikos istorijos.
Pavyzdžiui, XVI a. Rytų Europa, įskaitant mus, ir Anglija buvo maždaug vienodo išsivystymo lygio. Garsus kompozitorius G. F. Hendelis gimė 1685 m. ir būdamas 24 metų jis emigravo į Londoną.
„O kodėl jis nevažiavo į Lietuvą?“ – klausia R. Vingras. O todėl, kad ten veikė ne viena inkliuzyvinė struktūra – kompozitorius savo kūrybą Anglijoje galėjo parduoti net kelioms: ir anglams, ir ten apsigyvenusiems ir atkutusiems žydams. Jis parašė itališką operą ir pardavė, parašė anglišką oratoriją – ir ją pardavė. Lietuvoje tuomet tegalėjai įtikti tik didikams. O jie buvo vienas šaltinis, iš kurio ir visi bandė kažką išpešti, ir jeigu neišpešė, turėjo kažkur dėtis ir dingti...

Anglijoje jaunimo nedarbas – irgi problema
Paaiškėja, kad Anglijoje yra panašių problemų, kaip ir Lietuvoje. Štai didžiulė problema – jaunimo nedarbas. Sunku ir patikėti, kad yra 50 tūkst. laisvų statybininkų darbo vietų Anglijoje.
Londonas ir Šiauliai – visiškai skirtingi miestai, su skirtingomis kūrimosi istorijomis. R. Vingras pastebi, jog vaikštant po Šiaulius jaučiasi buvusios istorijos atgarsiai. Pavyzdžiui, Anglijoje procesas, kai žemdirbiai tapo darbininkais ir kėlėsi gyventi į miestus, vyko natūraliai. Jeigu prisimintumėme procesą, kuris vyko pas mus, iš karto pastebėtumėme, kad Stalino laikais jis vyko skausmingai, per prievartą.
„Energija ekonominiam ir gerovės vystymuisi buvo paimta ir įgrūsta į fabrikus. Ir kai vaikštai po Šiaulius, to proceso nuotaiką, atgarsius matai – kad tai miestas be miestietiškų tradicijų“, – kalba R. Vingras.
Pianistas atvirai kalbėjo ir apie kritikos vertą mūsų imigrantų požiūrį į kitus imigrantus – mūsų šalies gyventojai dažniausiai mato, kad užsieniečiai nepageidaujami. Štai ir lietuvio požiūris – verkėme, kad anglai neįsileidžia, ir staiga, kai atsivėrė durys bulgarams ir rumunams, mūsų nuomonės irgi buvo tokios – kad gal nereikia, nes paaštrės konkurencija.
Susitikime buvo ir dar vienas pastebėjimas – mes įstojome į Europos Sąjungą, kuri mus priėmė, bet mes patys jos tarsi ir nepriėmėme, mes net nediskutavome dėl jos vertybių. Todėl dažnai ir jaučiame pasipiktinimą dėl kai kurių sprendimų. Vadinasi, jos vertybės ir mūsiškės yra skirtingos. Dėl to ir išauga prieštara.
Štai mes dabar nuolat žiūrime atsisukę į Briuselį – su nuostata „tu mums padėk su rusais, padėk Ukrainai su rusais tvarkytis, mums reikia vieningos energetinės sistemos, mums reikia struktūrinio fondų, to ir ano“, bet 400 emigrantų jau niekaip, per brangu, per sudėtinga, jie mus išsprogdins… Tad prie mūsų vertybių taip pat verta dėti klaustuką, kai mes ištroškę solidarumo, tik mūsų solidarumo žmonėms iš kitų šalių kol kas, panašu, yra per mažai.