Kotryna namo grįžta gerokai pavėlavusi. Namuose jos laukia įniršęs tėvas, nuo kurio smūgių mėlynės ant mergaitės kūno niekad neišnyksta. Kas ją apgins? Draugui sunku patikėti, kad taip gali būti. Močiutė bejėgė pasipriešinti brutaliai sūnaus jėgai. Ašaros ir pasiteisinimai tėvą dar labiau siutina.

Tai scena iš K. Gudonytės knygos ,,Blogos mergaitės dienoraštis“, kurią suvaidino aktorės Monikos Šaltytės vadovaujamas Forumo teatras – Šiaulių miesto gimnazistai. Situacija, deja, gyvenimiška. Paprašius pakelti ranką, kas niekada nepatyrė smurto šeimoje, rankų pakilo nedaug. Pati rašytoja rankos nepakėlė taip pat.

M. Šaltytė pakvietė diskutuoti, aptarti situaciją, siūlyti išeitis. Pagal Forumo teatro principą, viena aktorė pakeista žiūrove iš salės. Pakeista močiutė. Situacija apsivertė: anūkė išgirdo, kokia ji mylima, tėvui buvo priminta, kad kažkada irgi buvo jaunas. Išvada – stebėtojas turi ne mažiau galių negu agresorius. Jis gali ir privalo užkirsti kelią smurtui.

Gelbėtoja močiutė – Šiaulių lopšelio-darželio „Coliukė“ pedagogė Asta džiaugėsi netikėtu išbandymu. Patiko vaidinti ekspromtu (puikiai, įtikinamai sekėsi). Buvo numačiusi kviesti policiją, bet neprireikė – švelniu pajuokavimu smarkuolį „nuginklavo“. Knygos autorė K. Gudonytė negailėjo pagyrų tokios interpretacijos kūrėjų komandai.

Susitikimas
Kristina Gudonytė – lietuvių rašytoja, dailininkė, aktorė, režisierė, scenaristė. Susitikimas su ja vyko Knygų mugės metu Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje.

Save barbe devyndarbe pavadinusi 5 knygų autorė, daugybės televizijos filmų scenaristė, statytoja, prodiuserė, žvaliai pasakojo apie savo vaikystę, kai kurių personažų prototipus, išdavė paslapčių apie savo gyvenimo būdą ir kūrybines nuostatas. Mikrofono nereikėjo: „Aš – juk aktorė, nuo 7 metų filmus garsinau, vaidinau.“

Išdaigoms laiko nebuvo
„Talentus paveldėjau iš mamos. Nuo 5 ar 6 metų pradėjau smuiku groti. Gedgaudas nustatė, kad būtinai turiu groti: klausa puiki, rankos tinkamos, – pasakoja K. Gudonytė. – Vėliau H. Šoblevičius su A. Žebriūnu pakvietė filmuotis, paskui į televiziją, į radiją. Nicolo Paganinį vaidinau radijo vaidinime – pirmas vaidmuo.“

Su broliu futbolą kartais paspardydavo, mėgdavusi į medžius ir į bažnyčių bokštus karstytis. Bet tai vėliau. O kol maža, tėvams buvę sunku. Kino studijoje iki 2 val. nakties. ,,Prie mikrofono dėžę padėdavo, nes nepasiekdavau. O mama sėdėdavo koridoriuje ir laukdavo. Antra vertus, aš padėjau išlaikyti šeimą. Tėtis sako: šį mėnesį tu gavai daugiau. O tėvas tada buvo ministro pavaduotojas.“

Į pastabą, kad neturėjusi vaikystės, rašytoja atsako: ,,Man tada viskas buvo įdomu. Tų pinigų nemačiau. Duodavo 20 kapeikų, ,,pončikų“ galėdavau ar ledų nusipirkti.“ (Kai rašytojos dukra filmavosi „Dvynukėse“, atidarė jos vardu sąskaitą.)

Užaugusi studijavo germanistiką Vilniaus universitete, pasak  K. Gudonytės, tėvų pageidavimu, todėl studijų nebaigė. Baigė aktorystės studijas LTSR valstybinėje konservatorijoje (H. Vancevičiaus kursą) ir dešimt metų dirbo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: „Nusibodo, nors buvau apdovanota dviem valstybinėmis premijomis. Nusibeldžiau į Maskvą studijuoti scenarijų rašymo ir režisūros. Mane tėvai vis ujo – kada susitupėsi. Kada iš visų profesijų vieną pasirinksi.  Bet esu iš tų laimingų žmonių, kuriems viskas, ką darė ar daro, yra „kaifas“.

Kūryba
Išleido knygas „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009), „Ida iš šešėlių sodo“ (2012) (abi pripažintos geriausiomis metų knygomis paaugliams), „Su meile Arina“ (2011), „Gėlių dvaras“ (2011), „Jie grįžta per pilnatį“ (2015). Už pastarąją apdovanota Patriotų premija. 2014 m. K. Gudonytei už kūrybą vaikams ir paaugliams, įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį ir jautrumą gimtajai kalbai buvo paskirta Švietimo ir mokslo ministerijos įsteigta Vaikų literatūros premija.

Ji ne tik populiarių televizijos filmų („Dvynukės“, „Dvynukai ir dvynukės“ ir kt.), bet ir daugybės spektaklių scenarijų autorė ir režisierė, taip pat televizijos serialų „Neskubėk gyventi“, „Moterys meluoja geriau“, „Nemylimi“ scenarijų bendraautorė.

Ne daug kas žino, kad K. Gudonytė yra surengusi 15 tapybos parodų.

Rašytoja ilgai vieno darbo negalinti dirbti. ,,Tiek visko tavyje prisikaupia – būtina bet kokiomis priemonėmis išreikšti.“ Jai geriausiai patinka, kai pati gali pagal savo knygas scenografiją, eskizus, dainų tekstus kurti. „Tik muzikos nekuriu – bet groju.“ Kūryboje viskas vyksta savaime. Kaip gyvenime. Gyvenime šalia ir juokinga, ir tragiška. Filme  ,,Moterys meluoja geriau“ – jos sugalvotas Robertėlis iš pradžių netiko, o paskui prilipo.

Dabar serialą numatoma kurti pagal  ,,Blogos mergaitės dienoraštį“. ,,Man knygas rašyti įdomiau, bet kas atsisakys, jei siūlo filmą statyti pagal jo knygą. Jau parašiau 65  pusvalandines serijas. Bus 130 serijų. 33 iki knygos ir 32 kaip knygos tęsinys. Susijungs tarsi dvi mano knygos, dienoraštis ir ,,Drugeliai virš bedugnės“.

Skaudus laikas –  paauglystė
K. Gudonytės knygos – aštraus siužeto psichologiniai pasakojimai apie paaugliams rūpimus klausimus – meilę, santykius su tėvais, ištikimybę ir išdavystę, amžinybę ir mirtį. K. Gudonytė prisipažino ,,Blogos mergaitės dienoraštį“ parašiusi po to, kai atrado savo dienoraščius. Atgimė tada senos meilės, išgyvenimai.

„Skaičiau tarsi ne apie save. Nuo 6 klasės buvau įsimylėjusi tokį Arūną, kuris manęs nemylėjo. Jis mylėjo Nijolę. Kai supratau, kad beviltiška, sugalvojau pašlykštėti, primelavau, kad nematau, prirašė okulistė stiprokus akinius. Tapau „ačkarike“. Bet aš per tuos stiklus nematau. Bėgau iš mokyklos, mane erzino berniukai, kuriems aš patikau, bet jie man nepatiko. Tėškiausi. Teko kruvinai į televiziją keliauti, nugrimavo“, – valiūkiškai pasakoja rašytoja.

Kartą grįždama  iš treniruotės Kristina pamačiusi verkiančią mergaitę. Ją išprievartavo, o tėvai išvarė iš namų. Ji verkia, nes neturi valios nušokti nuo Žaliojo tilto. Nušokti atkalbėjo, bet kur ją dėti? Tėvas toks pats kaip suvaidintoje situacijoje. Įtaisė ją palėpėje. „Po pusantrų ar po metų ją sutikau. Mes nesikalbėjome, – atvirauja rašytoja. – Ta mergaitė kaip prototipas Idos iš šešėlių sodo.“

Pasak K. Gudonytės, kai kuriuos veikėjus ji pamato vaizduotėje, nusipiešia veidus, kitiems pažįstamų, net šeimos narių kai kuriuos bruožus sudeda. Prisiminimuose dažniausiai nuotaikos iškyla, kurias vėliau siužetais ,,apvelka“.

Kodėl daugiausia rašo paaugliams? ,,Gal dar neišaugau iš paaugliškų kelnaičių. Mėgau aukštį. Laipioti į bažnyčių bokštus, pušies viršūnėje suptis. Kiekvienas savaip išprotėjęs. Man laisva, gerai. Paaugliai visada teisingai supras. Mano vaikai – jau seni žmonės, 32–34 metų. Jie dažnai klausia – mama, kada tu suaugsi. Jei pajusiu, kad pradedu paauglių nesuprasti, kad beviltiškai pasenau ir imu piktintis kartais neprognozuojamu elgesiu, neberašysiu, nes nemoku meluoti arba tai darau labai netalentingai.“

Paaugliams rašytoja linki klausytis savo intuicijos. Nebijoti keistis. ,,Pagalvokit,  mane norėjo medike padaryti.“ Pasak K. Gudonytės, teisi aktorė M. Šaltytė, sakydama, kad savo tėvus reikia auklėti. Reikia padėti jiems iš savo rutinos ištrūkti, prisiminti, ką veikė, kai žmonėmis buvo.

Nuostatos
Kas įdomu šiuolaikiniame teatre? Patinka aktoriai. Ypač  Nacionaliniame, Klaipėdos teatruose. Sugeba atsiduoti, daryti kaip galima geriau. Jie – kaip gyva styga.

Nepatinka nešvara – nešvankybės, keiksmažodžiai. Blogai, kai prarandama atsakomybė. Atbaido intelektualų jautrų žiūrovą. Kurdama scenarijų vengiu žargono, baugu perviršyti.

„Ar seriale nebus nešvaros? Tai fabrikas. Sunku sužiūrėti. Scenarijuje surašau pastabas kiekvienam. Kokybės norisi, bet galimybės dažnai nėra. Trūksta laiko. Tai atsiliepia kokybei. Gal kai baigsiu scenarijų, prisidėsiu prie režisūros.“

Poilsis
„Aš nemoku ilsėtis. Nuo 7 metų dirbu kaip suaugusi. Būti tokia palaima. Aš bandžiau. Ištvėriau dvi dienas. Nė velnio neišeina. Blogiausiu atveju pradedu sienas dažyti. Kartą koją susilaužiau, filmo statyti nebegalėjau, tai knygą parašiau. Negaliu be veiklos.

Mėgstu žvejoti. Procesas patinka. Porą meškerių su varpeliais, eskizų  sąsiuvinį pasiimu ir paišau, kol suskambės. Didelę paleidžiu, mažą grąžinu užaugti.“

Juokingiausias nuotykis
Rašytoja su džiaugsmu artistiškai pasakojo jaunystės nuotykį. ,,Tuo metu buvau VU filologijos fakulteto studentė. Vasarą mūsų kursas atliko praktiką Šv. Jonų bažnyčioje. Mums reikėjo ten sukrautas knygas surūšiuoti pagal kalbas ir išleidimo metus. Buvau ne juokais susidomėjusi daile, daug piešiau, norėjau tapyti žmones, portretus. Supratau, kad man reikia tobulai išmanyti žmogaus anatomiją, todėl prireikė tikro skeleto. Įsivaizduokite, kaip nustebau pamačiusi, kad iš bažnyčios rūsių darbininkai tempia dėžes su žmonių kaulais, verčia juos į sunkvežimį ir išveža.

Per pietų pertrauką apėjau bažnyčią, susiradau nedidelį langą be stiklo, išlūžusiomis grotomis. Anga buvo pakankama man pralįsti. Mane tuomet Šakaliuko nuotykiais pravardžiuodavo.

Iš pradžių viskas ėjosi kaip sviestu patepta – sėkmingai patekau į vidų, nusileidau į rūsius,  susiradau beveik nesubirusį skeletą, pagal piešinį susirankiojau trūkstamas dalis ir grįžau prie langelio. Kišu per jį savo krepšį su kaulais – nelenda.  Kaulai barška, staiga išgirstu tylų „Aa-a-a...“ Paskui pasigirdo balsas: „Vaike, ką darai?“ Pasirodo, sargas už altoriaus prie pat langelio miegojo...“

Nebeišgirdo klausytojai pasakojimo pabaigos. Gal ji kurioje nors knygoje? Teks ieškoti.