Lvovas yra didžiausias vakarų Ukrainos miestas, istorinė Galicijos sostinė, o jo senamiestis  įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Turistams lankytis šiame mieste apsimoka ne vien dėl lankytinų vietų, kraštovaizdžio, bet ir dėl to, jog jame viskas  ganėtinai pigu. Išsamiau apie Lvovo miesto istoriją, jo tradicijas, maistą ir lankytinas vietas papasakojo jame lankęsis dienraščio „Šiaulių naujienos“ direktorius Artūras Laureckas.

Senamiestis – daugiau europietiškas
„Lvovas man paliko didelį įspūdį, nes jame buvau pirmą kartą. Teko tarybiniais laikais lankytis Kijeve, Odesoje, Užhorode ir Poltavoje, Donecke. Lvovas skiriasi nuo visos Ukrainos, nes visas senamiestis yra daugiau europietiškas. Per 200 m. Lvovas priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai. Jo net pavadinimas buvo Lembergas. Lvovas turėjo savo atstovų Austrijos-Vengrijos imperijos parlamente.  

Visas Lvovo senamiestis ir operos ir baleto teatras buvo statytas Austrijos-Vengrijos imperijos laikais. Man Operos ir baleto teatras tikrai įspūdingas dėl savo architektūros, kuri įspūdingesnė net ir už Rygos. Taip pat ir bilietai nėra brangūs, už padorią kainą galima sėdėti puikioje vietoje.

Beje, dar senesniais laikais dabartinio Lvovo teritoriją valdė Volynės kunigaikštis Danila, kuris sudarė sutartis su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste, nes nepajėgė apsiginti: iš vienos pusės buvo rusai, o iš kitos – totoriai. Kunigaikščio Danilos sūnus Levas 1256 metais ir įkūrė Lvovo miestą, t. y. Levo miestą“, – pasakojo direktorius A. Laureckas.

Lvove yra labai daug bažnyčių, priklausančių 5 konfesijoms: Romos katalikų, armėnų, stačiatikių, graikų katalikų ir unitų.  A. Laureckui gražiausia buvo unitų Šventojo Jurgio katedra. Joje reziduoja unitų vyskupas, pamaldos vyksta labai panašios į stačiatikių, o ir religinės šventės tokios  pat. Tačiau unitai Romos popiežių pripažįsta kaip aukščiausią savo bažnyčios vadovą: unitų vyskupą šventina Romos popiežius.

Nuostabi architektūra ir moskvičiai
Anot A. Laurecko, Lvovo senamiestis turi potencialą, jei dar šiek tiek jį patvarkius, miestas tikrai būtų išskirtinis. Lvovas išsiskiria savo architektūra, yra pakankamai daug visokių istorinių paminklų. Pavyzdžiui, Adomui Mickevičiui, Ukrainos veikėjui Stepanui Banderai, ukrainiečių menininkui Tarasui Ševčenkai. Išlikęs ir viešbutis, kuriame įtariama, jog lankėsi Onorė de Balzakas.

Lvovo miestas yra labai gyvas. Vakare pilna įvairiausių žmonių: tiek jaunimo, tiek šeimų su vaikais, tiek vyresnių, kurie eina į kavines. Kol mieste dar nėra prasidėjęs turistinis sezonas, neaišku, ar vasarą mieste yra turistų, nes trūksta viešbučių.

Kas be ko, tie, kurie gyveno tarybiniais laikais, dar atpažintų kai kuriuos niuansus Lvove, nes daug kas  išlikę iš tų laikų. Pavyzdžiui, priemiesčiuose gatvės purvinesnės nei Lietuvoje –  susidaro toks vaizdas, jog jos beveik dvejus metus nebuvo valytos.

Mieste galima pamatyti įvairiausių automobilių – moskvičių, žigulių, tik vieni  sutvarkyti, kiti – surūdiję, net keista, kaip jie dar gali važiuoti. Žinoma, yra ir prabangių automobilių: „Lexus“, „Mercedes“, „Volkswagen“. Kai kuriems, ko gero, jau po 20 ar po 25 metus.

Ukrainiečiai nėra turtingesni už lietuvius. Ukrainoje vidutinis atlyginimas siekia apie 250 eurų per mėnesį, nors Lvove  truputį didesnis – 280 eurų. Kainos nėra didelės, bet tik ukrainietiškų prekių, o prekybos centre iš Europos atvežtos prekės yra brangesnės nei Lietuvoje.

Verta paragauti kavos, lašinių, ukrainietiškų barščių ir virtinių
A. Laureckas Lvove išmėgino įvairiausius patiekalus. Maistas pigus, bet tik vietinis. Pigūs čia alkoholiniai gėrimai, be to, yra kavinių, kuriose gaminamas alus nedideliais kiekiais. Nemažą įspūdį paliko alaus teatras „Pravda B“.

„Kavinėse kainos nesikandžioja, papietauti galima bet kuriame restorane ar bare, nesibaiminant, jog  paliksime didelę pinigų sumą. Palyginti su Šiauliais,  žymus skirtumas – Lvove gali būti net tris kartus pigiau. Lvovo gyventojai labai mėgsta kavą, nes tai yra išlikusi Austrijos-Vengrijos imperijos  laikų įtaka. Vidutiniškai jie išgeria 4 puodelius kavos per dieną. Kavinėse būna apie 20, o kai kuriose centro kavinėse – net apie 30 kavos rūšių. Teko paragauti degančios kavos, buvo fantastika. Lvove labai kokybiškai gaminami tortai, pyragaičiai“, – pasakojo A. Laureckas.

Ukraina neįsivaizduojama be lašinių, yra net lašinių muziejus, kuriame vyksta įvairios degustacijos. Yra net lašinių su šokoladu – tai vadinama lašininiu snikeriu. Šie lašiniai labiau tiktų mėgėjams, nes skonis vieniems gali patikti, o kitiems – ne.

Lašinių Lvove tikrai verta paragauti, nes yra įvairių jo rūšių: tiek tradicinių, sūdytų, mirkytų. O kavinėje užsisakius pati padavėja juos supjausto mažais gabaliukais.

Be lašinių labai populiarūs virtiniai, kurie panašūs į mūsų tradicinius koldūnus, tačiau jų virtiniai didesni ir skiriasi tešla.

Lvove yra tokių maitinimo įstaigų, kuriose net 10 rūšių virtinių, tad į lėkštę galima prisidėti pačių įvairiausių, po to prie kasos juos pasveria, susimoki pinigus ir turi galimybę paragauti įvairių skonių.

Taip pat populiarūs ukrainietiški barščiai, kurių yra visur. Ukrainoje juos galima valgyti kaip pirmąjį ir antrąjį patiekalą, nes kai kuriuose ukrainietiškuose barščiuose būna ir nemažas gabalas mėsos, todėl jie pakankamai sotūs. Į ukrainietiškus barščius daržovės dedamos tik apkeptos.

A. Laureckas papasakojo, jog Lvove yra viena nacionalistinė kavinė, į kurią neįleidžia rusų: prie įėjimo stovintis uniformuotas žmogus, kuris pasako, kad rusų neįleidžia, nors dokumentų netikrina. Jei bandysi padavėją užkalbinti rusiškai, tavęs neaptarnaus – galima susikalbėti ukrainietiškai, lenkiškai ar angliškai.

Lyčiakovo kapinės – gražiausios Europoje
Lvove ypatingos yra Lyčiakovo kapinės, kurios laikomos vienomis gražiausių Europoje. Jos tikrai vertos dėmesio, turinčios panašumų su Paryžiumi.

„Šiose kapinėse laidojami ir ukrainiečiai, žuvę rytinėje Ukrainos dalyje. Labai daug šeimyninių kapų, kurie įrengti kaip koplyčios. Yra žymių giminių kapavietės, yra ir menininkų palaidota. Kapinėse labai daug skulptūrų, kuriose vaizduojami angelai. Vienas skulptūras karo metais išsivežė vokiečiai, lenkai, vėliau kažkiek grąžino. Įėjimas į kapines mokamas, bet kaina nesiekia euro“, – pasakojo direktorius A. Laureckas.

Išvažiuojant iš Lvovo buvo aplankytas ir vienas iš seniausių Ukrainos miestų – Luckas, kuriame stovi Liubarto pradėta statyti pilis, vėliau priklausiusi Vytautui ir jo sūnums. Ten išlikusios tik sienos, bet jos restauruotos, o 85 proc. jų  originalios. Yra išlikę ir trys bokštai įdomios trikampės formos.

Kelionei į Lvovą vizų nereikia, tačiau asmens tapatybės kortelės neužtenka, reikia turėti pasą.

A. Laureckas pripažino, jog problemiška yra pervažiuoti Ukrainos-Lenkijos sieną, nes lenkai labai nuodugniai tikrina. Nors lietuviai  praleidžiami gan greitai, bet ukrainiečiai tikrinami stipriai.

Kavinė „Žibalinė lempa“. Lvovo gyventojai save laiko žibalinės lempos ir tramvajaus išradėjais, nors tiksliai nėra aišku, ar tai tiesa.
A. Laurecko archyvo nuotr.

Lvovo katalikų katedra.
A. Laurecko archyvo nuotr.

Lvovo operos ir baleto teatro vestibiulis.
A. Laurecko archyvo nuotr.

Poetui A. Mickevičiui skirta skulptūra Lvove.
A. Laurecko archyvo nuotr.