facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Gamtininkas, Lietuvos pedagogas, knygų ir kelių šimtų straipsnių autorius, žymiausias Lietuvos drugių tyrinėtojas, Šiaulių miesto garbės pilietis Stasys Gliaudys šiemet švęs gražią 90-ies metų sukaktį. Sveikata, žinoma, nebe ta, tačiau ir šiandien galima jam pavydėti energijos, smalsumo, optimizmo, meilės gamtai ir žmogui. S. Gliaudys turi ir dar vieną puikią savybę – subtilių humoro jausmą, dėl ko bendrauti su garbiuoju gamtininku visuomet malonu ir lengva. Dar daugiau – nuo jo galima justi sklindant vidinę šviesą, kuri taip traukia žmones.

S. Gliaudys gimė 1928 m. Graužikų dvare netoli Kelmės. Vėliau čia baigė Graužikų dvaro pradžios mokyklą. 1949 m. baigė Kelmės gimnaziją, o 1954 m. – Lietuvos veterinarijos akademiją, kur gavo zootechniko diplomą. Dar po šešerių metų neakivaizdžiai baigė studijas Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultete.

Vėliau dirbo zootechniku, dėstė žemės ūkio ekonomiką, rašė gamtosaugos ir politinėmis temomis, tyrė žiedadulkes, drugius, bites, Šiaulius supančių ežerų sparnuočius, dėstė Šiaulių pedagoginiame institute, įkūrė Šiaulių universiteto gamtos muziejų ir dabartinį ŠU Botanikos sodą. Atgimimo laikotarpiu aktyviai dalyvavo „Sąjūdžio“ veikloje, vienas iš Šiaulių kultūros paveldo klubo „Aukuras“ įkūrėjų, miesto Trečiojo amžiaus universiteto lektorius. Gamtininko S. Gliaudžio nuveiktų darbų sąrašą dar ilgai galima būtų tęsti, bet tai nėra šio rašinio tikslas. Mums įdomesnė ne tiek oficialioji garbiojo gamtininko veikla, apie ką daug rašė spauda ir ką panorėję rastume interneto platybėse, bet jo buitis, toks, kokį jį mato artimi žmonės, draugai. Todėl šiandien mums talkina šiaulietė fotomenininkė Birutė Musneckienė, kuri gamtininką pažįsta jau daug metų.

Praeities puslapius vartant
Kokią svarbiausią S. Gliaudžio savybę išskirtumėte? Kas pirmiausia iškyla prieš akis kalbant apie šį žmogų?

B. Musneckienė: „Tai jo krikščioniška pasaulėžiūra, gyvenimas, remiantis į krikščioniškas, katalikiškas vertybes. S. Gliaudys gimė ir vaikystę praleido gražiai sutvarkytame Graužikų dvare, kurį valdė Šaulių sąjungos įkūrėjo Vlado Putvinskio sūnus Vytautas. Jau pati aplinka darė savo teigiamą poveikį būsimajam gamtininkui. Gimtąjį namą supo medžiai: ąžuolai, ievos, juodalksniai, senas klevas, žydėjo motinos puoselėjamas darželis. Čia jis išmoko dešimt Dievo įsakymų ir visai gali būti, kad graži tėviškės gamta vėliau padėjo S. Gliaudžiui apsispręsti renkantis gyvenimo kelią.“

Vienas iš ryškiausių S. Gliaudžio vaikystės prisiminimų – tuometinio prezidento A. Smetonos vizitas į Graužikų dvarą 1934 metais. Savo laiku Graužikų dvare lankėsi ir kitos žinomos asmenybės – A. Žmuidzinavičius, P. Višinskis, Žemaitė.

Vėliau, atėjus rusams ir prasidėjus trėmimams, 1941 m. birželio 14 d. Vytauto Putvinskio šeimą bei  jo motiną Emiliją Putvinskienę surinko prie jų namų Graužikuose. Šeimos galva tuo metu slapstėsi dvare. Sužinojęs, kas nutiko, atėjo pats toks liūdnas ir nešinas jazmino šakele bei prisijungė prie visų... Šeimą išvežė į Sibirą. Vėliau Vytautas Putvinskis buvo bolševikų sušaudytas, o motina Emilija Putvinskienė, aktyvi šaulė, nuteista sušaudyti kalėjo Syktyvkaro kalėjime. Sušaudymo išvakarėse rasta mirusi nuo išsekimo.

1941 metais S. Gliaudys baigė keturis pradžios mokyklos skyrius. Toliau mokėsi Kelmės gimnazijoje. Kiekvieną dieną septynis kilometrus iki miestelio ir tiek pat atgalios jis įveikdavo dviračiu, o žiemą pasnigus – slidėmis. Vėliau artimiesiems pavyko surasti ir išnuomoti kambarį pačioje Kelmėje, „pas davatkėles“. Po metų gyventi į Kelmę atsikėlė ir Stasio tėvai.

Vėliau, baigęs studijas ir dirbdamas vyr. zootechniku, nepartinis S. Gliaudys nevengdavo patraukti per dantį sovietmečio negerovių ar net visiško absurdo. Ir „partijos nurodymų“ uoliai nevykdė, kaip kad buvo iš jo tikimasi. Pavyzdžiui, kartą nuvežė studentus ekskursijon prie sovietų valdžios dideliu blogiu laikyto Kryžių kalno, o kitą sykį atsisakė vykti skaityti paskaitų į kažkokį užkampį ir pelnė didelę partinės organizacijos sekretoriaus nemalonę. Nedera pamiršti, jog tai nutiko prie valdžios vairo esant gensekui N. Chruščiovui, kai partijos balsas prilygo Dievo balsui ir jos sprendimai būdavo nediskutuotini bei visiems privalomi. O čia staiga toks akibrokštas, pasipriešinimas nusistovėjusiai tvarkai! Dar vienas kitas panašus išsišokimas ir jau visai netoli iki „disidento“ etiketės...

Anot B. Musneckienės, nuo to laiko, kai S. Gliaudys apsigyveno Kelmėje, jis nė karto nebuvo nuvykęs į savo gimtinę. Kodėl? Fotomenininkės manymu, gamtininkas bijojo išvysti suniokotą dvarą, aplinką, iškirstus medžius, apleistą gimtąją gūžtą.

„S. Gliaudys labai daug pasakodavo mums (Algirdui ir Birutei Musneckiams) apie Putvinskių dvarą Graužikuose, vaikystę, tėvų darbą dvare, dvaro aplinką.

2017 m. rugsėjo mėnesį sūnus Stasys tėvui padarė staigmeną – nuvežė į Palendrių vienuolyną, o vėliau pasuko į Graužikus – į tėvo gimtinę. Buvo malonu ir graudu matyti, klausytis pasakojimo Žmogaus, sugrįžusio į vaikystę. Ilgai vaikščiojome buvusio parko alėjomis ir takeliais, aplankėme gimtąjį namą ir jo pirmąją mokyklą. Užrakintą, uždarytą. Pažvelgęs pro langą, klasėje jis pamatė tą pačią senovinę krosnį, kokia buvo išlikusi vaikystės prisiminimuose. Dar kiek, ir jau maniau, kad jis įlips per langą į vidų...“ – prisimena B. Musneckienė.

Darbštus ir bendraujantis
S. Gliaudys negali be gamtos, be savo mažo namelio gražioje vietoje Kelmės rajone, pavadintoje Žalioji giraitė. Jau seniai taip nusistovėjo, kad atėjus vasarai S. Gliaudys sėda į autobusą ir važiuoja ten daržo prižiūrėti, rinkti miško gėrybių bei akmenų, gamtos stebėti ar paprasčiausiai mėgautis vienuma.

Bet ir čia garbusis gamtininkas sulaukia svečių ar net ekskursijų. Štai 2009 metais lankėsi Šiaulių universiteto „Emeritus“ klubo nariai. Gamtininkas jiems surengė ekskursiją po savo valdas ir apylinkę. Aprodė visokias įdomybes, senus ąžuolus ir egles, taip pat ir čia ošiančią alėją.

B. Musneckienė teigia beveik kasmet atvykdavusi pas gamtininką su vyru ir draugėmis pasidžiaugti gražia aplinka, pafotografuoti, pabūti. Štai 2014 metais ji su kompanija susiruošė važiuoti autobusu, iš anksto sutarę, kad visus ekskursantus prie stotelės su mašina pasitiks ir paims girininku dirbantis S. Gliaudžio sūnus. Bet stotyje autobuso nebuvo, nors pagal grafiką anas jau seniai turėjo išvykti. B. Musneskienė pasakoja nuėjusi pasiaiškinti, kodėl taip. Pasirodo, autobusas jau senokai išvažiavo. Teko laukti kito. Tačiau kaip pranešti S. Gliaudžio sūnui, jog ekskursantai ir jo tėvas gerokai vėluoja? Savo telefoną gamtininkas buvo palikęs namuose, laimė, prisiminė sūnaus telefono numerį ir kitu mobiliuoju telefonu jam paskambino.

Nuvykus sūnus surengė sveteliams šviečiamąją ekskursiją po Vainagių girininkiją, aprodė įdomiausias jos vietas, gražiausius kraštovaizdžius, ozą, Pustlaukio duobę ir kt.

Pasak B. Musneckienės, kita svarbi S. Gliaudžio savybė yra jo didelis darbštumas. Kol turėjo daugiau sveikatos, sode augino vaismedžius, svarainius, avietes... Nedideliame šiltnamyje noko pomidorai ir kitokios gėrybės, o rudenį darže pasirodydavo įspūdingo dydžio moliūgai, gausybė pupelių ir žmogaus ūgio krapų. Gamtininkas gerai pažįsta gretimų miškų takus ir atkampias vietas, žino, kur ieškoti baravykų, kur voveraičių, kur čiobrelių, kur erškėtuogių... Nepraeina pro gamtos dovanas. Be to, vos atvažiavęs į savo gamtos šventovę, S. Gliaudys visuomet nusimeta batus ir vaikšto basas... Atvykusiam svečiui jis gali valandas su meile kalbėti apie visokią gyvastį: vabalus, drugius, bites, driežus...

Apie tokius dalykus, kurių dažnas nėra nei matęs, nei girdėjęs. Ne be reikalo Biblijoje rašoma, jog „lūpos kalba tai, kuo yra pertekusi širdis“. O tada sodyboje praleistas laikas svečiui pralekia kaip pašėlęs....

Gamtininko prižiūrimas daržas – toks iš gamtos paimtas žemės lopinėlis. Aplink ir tarpuvagiuose pamatysi augančius laukinius žolynus, bet tai nė kiek netrukdo daržo augalams. Svarainiai tarpsta laukinės augmenijos draugėje, aukštyn stiebiasi pupelės „Čigonės akys“, žaliuoja krapai, agrastų krūmai. Visi telpa, visiems gera. Ir jokios chemijos, jokių cheminių trąšų!

Kiti pomėgiai
Dar vienas stiprus mūsų pasakojimo herojaus pomėgis – rinkti akmenis. Pritaikymą randa ir didelis, ir mažas akmenėlis. Pavyzdžiui, iš mažų akmenukų gamtininkas namuose išdėjo taką per grindis, o didesnius vežasi į sodybą – Žaliąją giraitę.

Savo rankomis S. Gliaudys iš apylinkėse surinktų akmenų sudėjo „aukurą“. Tokį akmeninį obeliską – be cemento, be jokios kitos rišamosios medžiagos. Taip gyventi ir gražiau, ir įdomiau! Tiesa, pirmasis aukuras netrukus nugriuvo, tačiau gamtininko nesėkmė nesustabdė. Iškilo kitas – dar aukštesnis bei gražesnis. Šitoks aukuras stovėjo ant kalno ir jo gimtuosiuose Graužikuose...

Čia pamatysime ir daugiau gamtininko sukurtų akmens bei sauso medžio kompozicijų: „Motinystė“, „Rūkorius“, „Stribams“ bei kt. Netikėtos, savitos, įdomios.

Ir lietuviška egzotika randa prieglobstį gamtininko namuose, pavyzdžiui, balinis vėžlys Anupras. O prieš jį gyveno didelė, graži rupūžė, kurią gamtininkas šėrė mėsa ir kuri savo išvaizda labai gąsdino svečiuosna užsukančias viešnias.

Savo bute Šiauliuose S. Gliaudys laikė žaltį, tiksliau, žaltienę, nes tai buvusi „ji“. Parneštas žaltys (vadinkime mums labiau įprastu žodeliu) kažkokiu būdu susirado šiltą vietelę tarp dvigubų lango rėmų. Ir ne tik kad surado, bet netrukus susilaukė būrio smagių žalčiukų, kuriems greitai tapo ankšta. Taigi jaunimėlis išsilakstė – teko gaudyti po vieną ir po visą butą. O kitas net pas kaimynus nusirangė ir tokiu savo neapdairiu elgesiu juos labai išgąsdino. Išgąsdino tiek, jog kaimynas čiupo kas po ranka papuolė ir čia pat pribaigė „gyvatę“. Jeigu šitą sceną matė pagoniškieji lietuvių dievai, turbūt iš sielvarto ir pasipiktinimo jie nusirovė sau barzdas...

Pilietiškas ir nesavanaudis
Atgimimo epochos aušroje S. Gliaudys su iniciatyvine grupele rinko parašus prieš valdžios numatytą naftos gavybos projektą Neringoje. Vien pedagoginiame institute gamtininkas surinko per pusę tūkstančio parašų. Buvo ketinama juos nesiųsti paštu, bet patiems nugabenti į Maskvą. Deja, studentų parašai institute paslaptingai dingo...

1974–1978 metais S. Gliaudys tyrė Kurtuvėnų regioninio parko drugius, po to – dalies Gubernijos miško ir Vinkšnėnų miško naktinius drugius – per 300 rūšių (!) Vėliau, remiantis jo tyrimais, Vinkšnėnų miškas buvo paskelbtas entomologiniu draustiniu.

Kartu su inžinieriumi Petru Motiekaičiu gamtininkas surinko įspūdingą 600 drugių kolekciją, kurią 2009 metais padovanojo Šiaulių universitetui. Kad jaunuomenė turėtų puikią vaizdinę priemonę studijoms ir galėtų matyti gyvosios gamtos įvairovę. Sykį paklaustas, ko trūksta šiandienos jaunimui, gamtininkas atsakė, jog didžiausia problema esanti krikščioniškojo gyvenimo pagrindų neturėjimas. Be jų žmogus tampa panašus į dykumos augalą – be šaknų, neatsparus neigiamai aplinkos įtakai.

Kaip jau minėjome, S. Gliaudys turi gerą ir savitą humoro jausmą, o tai, kas be ko, irgi Dievo dovana. Jo knygoje „Gamtos namuose“ randame smagų bei autoironijos pilną drugio admirolo gaudymo epizodą, kur lengvai apsirengęs gamtininkas pamiškėje stengiasi žūtbūt pačiupti labai retą drugį. Gal visa tai būtų nieko, tačiau keistą, pusnuogį, vis puolantį pilvu ant žemės vyriškį pastebėjo kažkokia miško lankytoja, galbūt grybautoja arba uogautoja. Matyt, palaikė keistuoliu, o gal net ir maniaku, ir pasklido visokios kalbos. Šiaip ar taip, bet žioplinėtojų aplink gamtininko sodybą gerokai sumažėjo...

B. Musneckienė pasakoja, kaip prieš kelerius metus nuvyko skinti obuolių į Gliaudžių kolektyvinį sodą netoli Toločių, Šiaulių pašonėje. Moteris norėjusi pati pasiskinti obuolių, nes laipiojimą kopėčiomis palaikė pernelyg pavojingu senyvo amžiaus žmogui. Bet kur tau! Įsispyręs į guminius batus nupjautais aulais, gamtininkas kaip voverė užbėgo kopėtėlėmis į viršų. Beskinant ar kopėčios pasviro, ar šeimininkas pusiausvyrą prarado... „Žiūriu, griūva, – prisimena B. Musneckienė. – Puoliau gaudyti, bet nesėkmingai. Stasys šlumštelėjo ant žemės. Guli. Išsigandau, ar tik kas nelūžo. Paskui palengva atsistojo. „Na, negarbingai čia...“ – pakomentavo. Ir paprašė nieku gyvu nesakyti žmonai, kas jam nutikę. „Ar tikrai nesusižalojot?“ – dar perklausė moteris. S. Gliaudys tik kilstelėjo kelnių kišką, po kuria pasimatė stiprūs nubrozdinimai bei kraujosruvos.“

„S. Gliaudžiui turtai yra niekis, – pasakoja B. Musneckienė. – Tai smetoniško sukirpimo žmogus: darbštus, doras, kūrybingas, energingas, nuoširdus, patriotas, šviesuolis, be galo mylintis Lietuvą, savo žemę, jos gamtą ir visa, kas gyva.“

Puiki mūsų pasakojimo herojaus charakteristika!

O namo susiruošusį svečią gamtininkas dažnai apdovanoja savo paties virtomis uogienėmis iš bruknių, šermukšnių, svarainių, erškėtuogių, obuolių bei kitokių miško ir sodo gėrybių.

„Raginame jį rašyti prisiminimus – atmintis šviesi ir gyvenimo patirtis didelė. Juk rašė ir turbūt teberašo įvairiems leidiniams gamtosaugos, politinėmis, blaivybės temomis. Kai nueiname į svečius, nutaikęs progą S. Gliaudys atsineša pundelį savo rašinių ir čia pat su jam būdingu humoru ima juos skaityti, o mes klausomės. Žinoma, tai kiek užtrunka...“ – šypsosi B. Musneckienė.

Prieš kelerius metus į svečius pas gamtininką užsuko V. Putvinskio sūnus Algis su savo žmona. Ketinama tvarkyti dabar jau kultūriniu paveldu tapusį dvarą. Pagal savo prisiminimus S. Gliaudys jiems nupiešė planą, pažymėjęs, kur jo vaikystės metais buvusios arklidės, karvidės, kur vandens telkinys ir t. t.

Tačiau grįžkime į gamtininko pamėgtą kolektyvinį sodą Toločiuose. Nėra čia dviaukščio ar triaukščio mūro su aukštomis tvoromis ir besidraskančiais ant grandinių šunimis, kaip dabar įprasta. Sode gamtininkas turi nediduką namelį įrankiams susidėti, kurį su santūria šypsena vadina „mano rūmai“. Ir viskas. Geram žmogui to gana.

2018 05 04 01

Nuotrauka atminčiai. S. Gliaudys su Šiaulių vyskupu E. Bartuliu.
Birutės Musneckienės nuotr.

2018 05 04 02

Į svečius pas gamtininką atvyko ŠU „Emeritus“ klubo nariai.
Birutės Musneckienės nuotr.

2018 05 04 05

Varnapelkė. Gamtininkas su savo sūnumi Stasiu, Vainagių girininkijos girininku.
Birutės Musneckienės nuotr.

2018 05 04 06

Žaliojoje giraitėje prie savo rankomis padaryto aukuro. Panašus akmenų aukuras kažkada stovėjo ir gamtininko gimtinėje Graužikuose. Apie ką mąsto 90-metis?..
Birutės Musneckienės nuotr.

2018 05 04 07

Garbaus amžiaus sulaukęs S. Gliaudys nevengia fizinio darbo.
Birutės Musneckienės nuotr.

Į viršų