Visavertį gyvenimą gyventi neįgaliajam gali kliudyti sveikatos paslaugų prieinamumas. Pasaulio sveikatos organizacija daug dėmesio skiria netolygumų mažinimui, palankios aplinkos kūrimui. Svarbu ir neįgaliojo mokymas suprasti ir kontroliuoti savo ligą. Neįgaliojo sveikatos stiprinimas mažina pavojų sunkiai susirgti (širdies ir kraujagyslių ligomis, įvairiomis vėžio formomis). Fizinis aktyvumas taip pat reikalingas neįgaliems žmonėms, o Lietuvos sporto klubai reabilitacijos paslaugas galėtų teikti ir tokiems žmonėms. Dažnai bendrąsias sveikatos paslaugas galima pritaikyti ir neįgaliesiems asmenims, tačiau jiems reikia ir specialiųjų paslaugų. Tomis paslaugomis neįgaliesiems pasinaudoti sutrukdo informacijos ir mobilumo trūkumas.

Laima SIMAITYTĖ

Sveikata priklauso nuo fizinio aktyvumo
Pasak Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjo pavaduotojo Remigijaus Zumero, vienas pagrindinių lėtinių neinfekcinių ligų rizikos veiksnių yra fizinis pasyvumas. Su fiziniu pasyvumu siejama 3,5 proc. visų suaugusių asmenų ligų ir jam priskiriama 5–10 proc. visų mirčių Europos regione. Jo teigimu, fizinis aktyvumas yra svarbus sergamumui ir mirtingumui mažinti esant šiems susirgimams ar jų profilaktikai: antsvorio bei nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų (miokardo infarktas ir galvos smegenų insultas), II tipo cukrinio diabeto, depresijos, kai kurių vėžio formų (storosios žarnos, krūties ir kt.), osteoporozės.
„Fizinis aktyvumas yra būtina sudėtinė sveiko gyvenimo būdo dalis, kuris ypač svarbus ligų profilaktikai. Jis gali būti efektyviai panaudojamas kai kurių ūmių ir lėtinių susirgimų pirminei ir antrinei profilaktikai, gydymui. Gydant lėtines ligas beveik visada kartu taikomas medikamentinis ir nemedikamentinis (kompleksinis) gydymas“, – sakė R. Zumeras.

Asmeninis fizinės veiklos planas
Norint sėkmingai mankštintis, pasak R. Zumero, reikalingas asmeninis fizinės veiklos planas arba programa. Asmeninėje fizinės veiklos programoje turi būti atsakyta į du svarbiausius klausimus: ko mes norime pasiekti ir ką mes galime pasiekti.
Konkreti ir smulki asmeninė programa ypač vertinga silpnos sveikatos, senyviems, sergantiems keliomis lėtinėmis ligomis ar tiesiog perdėm jautriems ir baimingiems asmenims, kurie „staiga“ nusprendė pradėti mankštintis. Asmeninius fizinės veiklos planus turėtų sudarinėti tik atitinkamos srities profesionalai.
Prieš skiriant ilgalaikę kineziterapiją būtina įvertinti ne tik paciento klinikinę būklę, bet ir jo socialinę padėtį ir psichologinę būklę.
Fizinės veiklos programoje turi būti tiksliai nurodoma jos trukmė, reikalingos priemonės ar prietaisai, užsiėmimų dažnumas (kiek kartų per savaitę), judesių ir pratimų kartojimo skaičius, judesių ar pratimų atlikimo greitis, poilsio intervalai tarp pratimų, kartais medikamentų ar skysčių vartojimas, derinimas su kitomis procedūromis.

Fizinio aktyvumo ir mitybos derinimas
Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėja dr. Roma Bartkevičiūtė aiškina, kad svarbus ne tik aktyvus sportas, bet ir kasdienė subalansuota mityba. Būtina išmokti tinkamai atsirinkti sveikatai palankius ir sveikatai nepalankius maisto produktus, subalansuoti dienos maisto racioną, kad neįgaliojo organizmas gautų visas reikalingas maistines medžiagas. Maisto pasirinkimo piramidė nurodo, kokius produktus vartoti kelis kartus per dieną, o kokius vartoti rečiau ar visai retai.
Svarbu atkreipti dėmesį į vaisių ir daržovių vartojimą (ne mažiau kaip 400 gramų per dieną), ypač vietinės kilmės. Kaip atsirinkti tinkamus maisto produktus, padeda ir maisto produktų ženklinimas. Maisto produktų ženklinime turi būti nurodomi ir alergiškų bei netoleruojamų maisto produktų sudedamosios dalys.

Didėja traumų rizika
Apie traumų prevenciją Neinfekcinių ligų profilaktikos skyriaus vedėjo pavaduotoja Diana Mekšriūnaitė sako, jog suprastėjusi neįgaliųjų ir kitų žmonių rega yra dažna kritimų ir traumų priežastis. Regos sutrikimai trukdo saugiai orientuotis aplinkoje, ar tai būtų savi namai, ar prekybos centras. Svarbiausia prevencinė priemonė – reguliariai lankytis pas okulistą. Namuose reiktų naudoti skirtingų spalvų daiktus, kad būtų lengviau atskirti įvairius objektus. Ryškiai paženklinti pirmą ir paskutinį laiptus ar kitus objektus, kurių aukščiai skiriasi. Dažniau valyti akinių paviršius. Vaistų vartojimas taip pat gali nulemti traumas. Raminamieji, antidepresantai ir antipsichoziniai vaistai gali sumažinti protinį budrumą, apsunkinti pusiausvyrą. Kuo daugiau vaistų yra vartojama, tuo didesnė yra rizika nukristi ir patirti traumą. Ypač, kai vaistai vartojami ne pagal indikacijas. Prevencinės priemonės: žinoti pašalinį vaistų poveikį, visada pasikonsultuoti su gydytoju prieš vartojant vaistus, paklausti, ar jie neturės neigiamos įtakos sveikatai, adekvačiai įvertinti galimą jų vartojimo riziką, išmesti visus vaistus, kurių galiojimo laikas yra pasibaigęs.
Mažiausiai trečdalis visų nukritimų įvyksta namuose dėl nesaugios aplinkos. Dažniausiai nukrentama užkliuvus už ant žemės išmėtytų daiktų. Taip pat daugelį nukritimų lemia prastas apšvietimas ir turėklų nebuvimas arba jų buvimas netinkamose vietose. Prevencinės priemonės: naudinga būtų atidžiai apžiūrėti namus ir įvertinti galimus rizikos veiksnius. Slaugytojai ar socialiniai darbuotojai turėtų padėti pašalinti galimus rizikos veiksnius ir padaryti namų aplinką kuo saugesnę. Jei tai sudėtingai įgyvendinama, reikėtų prašyti jaunesnių žmonių pagalbos.