„Žiūriu į laikrodį, o rodyklė taip lėtai kruta, turiu sulaukti, kol didžioji sustos ties ta vieta, kurioje nupieštas obuolys. Jau, jau, bilsteli laukujės durys. Tai mano Vaida ateina – šiandien darysime virtinukus. Ji man primins, kurį mygtuką spausti, kad vanduo užvirtų. Aš vis dar supainioju“, – savo mokytojai pasakojo mergina, kuri labai didžiuojasi, kad jau pati geba atvažiuoti autobusu iki mokyklos. Už tai ji irgi dėkinga „savo Vaidai.“ Taip mergina vadina asmeninę asistentę, kurios paslaugomis pradėjo naudotis pernai rudenį. Tokia galimybė atsirado, kai Aukštelkės socialinės globos namai įsijungė į pertvarkos projektą ir ėmė teikti asmeninio asistento paslaugas.

Tikslas – suteikti pagalbą 20 šeimų

Projekto tikslas buvo suteikti asmeninio asistento paslaugas 20 proto ir (ar) psichikos negalią turinčių neįgalių asmenų Šiaulių regione.

Apie asmeninio asistento paslaugos teikimo patirtį, sėkmes ir problemas papasakojo Aukštelkės socialinių globos namų socialinė darbuotoja Ostana Jasaitienė. „Asmeninio asistento paslauga – tai individuali pagalba asmens higienos, mitybos, judumo-mobilumo, socialinių santykių ir aplinkos srityse, atsižvelgiant į neįgalumo lygį ir asmeninius poreikius, – sakė O. Jasaitienė. – Neįgalius vaikus prižiūrintys tėvai neretai nuogąstauja, kad bijo susirgti – kas tada padės jų vaikams? Kai kurie tėvai metų metus nebuvo kartu išėję į kiną ar į svečius, nes negali palikti neįgalaus šeimos nario vieno, o svetimas kažin ar sutiks, ar sugebės prižiūrėti, tarkim, autizmo spektro sutrikimą turintį asmenį. Dar viena bėda – kad rūpestingų tėvų hipergloba kartais slopina vaiko savarankiškumą ir net suaugęs jis negali savimi pasirūpinti. Taigi asmeniniai asistentai būtų tie žmonės, kurie prisidėtų, kad neįgalius vaikus išauginę žmonės taptų bent truputį laisvesni, o neįgalieji – kiek įmanoma savarankiškesni.“

Pasitikėjimą įgyti nelengva

Norinčių dirbti asmeniniais asistentais rasti nebuvo sunku, pagrindinis kriterijus – kad turėtų socialinio darbuotojo padėjėjo pažymėjimą. O. Jasaitienė baigė studijas Mykolo Romerio universitete, įgijo socialinio darbo magistro laipsnį, bet turėjo ir reikalingą pažymėjimą, nes anksčiau yra dirbusi neįgaliųjų dienos užimtumo centre. Ji puikiai žinojo, kaip šeimoms, turinčioms neįgalių asmenų, yra reikalingos asmeninio asistento paslaugos, ir tai buvo svarbus motyvas dalyvauti projekte. Pasak O. Jasaitienės, asmeniniai asistentai turi gebėti teikti paslaugas negalią turintiems asmenims ir jų šeimoms, atsižvelgdami į kiekvieno negalią, individualius poreikius. Reikiama pagalba teikiama tiek namuose, tiek ir viešojoje aplinkoje.

Sudėtinga kartais išėjus pasivaikščioti atlaikyti įtarius žvilgsnius, jei klientas elgiasi šiek tiek neįprastai, leidžia keistus garsus ar per garsiai džiūgauja. Be to, asmeninis asistentas privalo gebėti bendrauti su klientu ir jo šeima, didinti negalią turinčio žmogaus savarankiškumą. Nelengva sulaikyti save, kad nepultum atlikti darbelio, kurį pats žmogus puikiai išmoks padaryti. Svarbiausia, kad prie kiekvieno žmogaus prieitų su meile ir pagarba. Tik tada galimas tvirtas ryšys su globojamu asmeniu ir jo šeima.

Sunkumų kilo projekto pradžioje ieškant klientų. Labai daug buvo baimių, ar paslauga nebus apmokestinta. Ilgai reikėjo įtikinėti, aiškinti, kad paslauga nemokama. Antra baimė – į savo namus įsileisti nepažįstamą žmogų. Kai kurie gėdijasi, kad namai pernelyg skurdūs, kai kuriems tėvams neramu, ar su jų šeimos nariu tinkamai elgsis.

Ieškant klientų nemažai padėjo bendradarbiaujančios institucijos ir ypač sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“. Buvo sukviestas susitikimas, pristatytas projektas, išaiškinta žmonėms, kokiomis sąlygomis bus teikiama asmeninio asistento paslauga.

Pasak O. Jasaitienės, žmonės, turinys proto ir(ar)psichikos negalią bei jų šeimos labai jautriai reaguoja į pasikeitimus. Iš pradžių nepasitikėjimas buvo didžiulis. Sunku įeiti į šeimas, nes esi svetimas žmogus jų namuose. Reikia laiko ir pastangų, didžiulės empatijos, kad įgytum pasitikėjimą, užsimegztų šiltas pozityvus bendravimas. Praėjo keli mėnesiai įtempto darbo, kol asmeninė asistentė Ostana pajuto, kad yra labai laukiama savo kliento šeimoje. Tada jau tėvai drąsiau išeidavo vakarais į svečius ar koncertą. Iki tol skubėdavo grįžti gerokai anksčiau laiko. Smagu, kad ir tėvų elgesys darėsi ramesnis, jie pradėjo patikėti, kad sūnus kai kuriuos buitinius darbus geba pats atlikti. Atsiliepimai iš lūpų į lūpas skatino ir kitas šeimas domėtis šia paslauga. Norinčių pasinaudoti asmeninio asistento paslauga jau būtų gerokai daugiau.

Pasiekimai akivaizdūs

O. Jasaitienė paminėjo kelis įsimintinus atvejus, įrodančius, kad asmeninio asistento paslauga padėjo klientui įgyti tam tikrų įgūdžių. Pavyzdžiui, Šiaulių priemiestyje gyvenanti mergina nesugebėdavo savarankiškai autobusu nuvažiuoti iki savo ugdymo įstaigos. Pavyko išmokyti. Sunkesnę negalią turinčius asmenis teko mokyti išsiskalbti drabužius, pasigaminti maisto. Jiems sudėtinga buvo naudotis elektros prietaisais, virykle. „Į asistento, t. y. svetimo žmogaus, pamokymą neįgalus asmuo geriau įsiklauso negu į tėvų. Tėvai neretai per daug globoja, skuba patys už juos padaryti ir neišugdo savarankiškumo“, – pastebėjo O. Jasaitienė.

Nemažai padirbėta su jauna šeima, tarsi savarankiškai gyvenančia Zokniuose, auginančia vaikutį. Neįgali šeima neturėjo socialinių įgūdžių. Jie negebėjo užpildyti dokumentų, neturėjo pasų. Vyras dirbantis, bet moka tik nueiti į darbą ir pareiti, o nuvykti į polikliniką – iššūkis, nes nauja vieta jam kelia baimę. Vaiko darželis kitame miesto gale, tai jauna mama patingi nuvesti, praneša, kad vaikas serga. Teko tarpininkauti, kad vaikui būtų skirta vieta darželyje arčiau namų.

Šeima nemokėjo tvarkyti biudžeto, susidėlioti prioritetų. Gavusi vaiko pinigus moteris nusiperka 3 poras batų, nors lovos neturi. Asistentė padėjo apskaičiuoti, susiplanuoti kaip pataupyti. Tokių dalykų mokyti reikia ilgai, nuosekliai. ,,Kai savipagalbos grupėje aptarinėjome, kuriems klientams, su sunkia ar lengvesne negalia, labiau reikalinga paslauga, padarėme išvadą, kad svarbu visiems. Atsiranda šiokių tokių įgūdžių, o tėvams sudaroma galimybė bent retkarčiais pailsėti. Pokyčiai lankytose šeimose – akivaizdūs“, – kalbėjo O. Jasaitienė.

Perprasti viryklės, skalbyklės ir kitų prietaisų valdymą pavyko ne iš karto, reikėjo daug pastangų, kartojimo.

Tęstinumas reikalingas

Laimonas Milinavičius, Aukštelkės socialinės globos namų direktorės pavaduotojas socialiniams reikalams, sakė, kad projektas gerokai suartino bendruomenę. Atsirado glaudesni ryšiai su partneriais. Žinia apie sėkmingai vykdomą paslaugą netruko paplisti. Kas mėnesį buvo gaunama po kelis skambučius su prašymu, kad ir jų šeimose atsirastų asmeninis asistentas. Poreikis šios paslaugos tikrai yra, gera žinia pasklido per neįgaliųjų bendrijas, socialinius partnerius, viešąsias erdves. Tai teikia vilčių, kad žmonės, turinys proto ir (ar) psichikos negalią, ir jų šeimos rūpi visuomenei ir valstybei, galės produktyviai įsijungti į visuomenės gyvenimą, darbo rinką.

Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Irena Simanauskienė telefonu teigė, kad šiuo metu dėl socialinių paslaugų poreikio ir asmeninio asistento asmenims, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, paslaugos poreikio vyksta tyrimas, anketavimas. Norintys dalyvauti apklausoje informaciją ras savivaldybės svetainėje. Rezultatai bus žinomi gruodžio mėn. Tada bus galima planuoti, svarstyti.

Šiaulių miesto socialinių paslaugų centro socialinių programų koordinatorius Vilius Ražinskas taip pat teigė, kad jam žinoma, jog asmeninio asistento paslaugomis žmonėms, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, šeimos buvo labai patenkintos. Kokie konkretūs tyrimų rezultatai, jam nežinoma, bet jo nuomone, asmeninio asistento paslauga daugeliui šeimų leistų jaustis visaverčiais visuomenės nariais.

Šiaulių miesto savivaldybė bendradarbiaudama su nevyriausybinėmis organizacijomis pasieks, kad šiauliečiai, turintys proto ir (ar) psichikos negalią galės naudotis asmeninio asistento paslauga.