Gamta – neišsenkamas natūralių vaistų šaltinis. Vieni augalai kelia tonusą, kiti ramina, treti mažina temperatūrą ar stabdo uždegiminius procesus. Pastebėta, kad daug efektyvesni yra vaistažolių mišiniai. Tačiau nereikia bandyti patiems kurti vaistažolių mišinių receptų, nes ne visi augalai vieni su kitais derinami.

Kaip elgiamės būdami pavargę ar liūdni? Einame pasivaikščioti į mišką, ežerų pakrantėmis, ganome debesis nugriuvę į pievą. Tikime: gyvosios gamtos skleidžiama energija pagerins mūsų savijautą. Taip ir atsitinka. Tačiau iš gamtos galime gauti kur kas daugiau, ji lyg gimtoji placenta, pasiruošusi mus saugoti ir gydyti visą gyvenimą.

Ir medžiai, ir maži augalėliai turi įvairių gydomųjų galių
Yra medicinos knygų, kuriose aprašoma augalų cheminė sudėtis, farmakologinės savybės. Iš jų sužinome, kaip ir kada rinkti vaistingus augalus, kaip juos džiovinti, kur laikyti – šie patarimai padeda išsaugoti augalų veikliąsias medžiagas.

Galima išmokti, kaip iš šaknų, žiedų, pumpurų, lapų, uogų, pasiruošti kvapnius antpilus, nuovirus, aliejus, pavilgus, kompresus, vonias. Tarp šimtų receptų galime rasti tokių, kurie padeda įveikti įvairius negalavimus – lėtinius susirgimus, šaltymečiu – kosulį, ūmius uždegimus ar ilgai negyjančias žaizdas. Net 40 procentų visų vartojamų vaistų pagaminama iš vaistinių augalų, kuriuos liaudies medicina seniai  pažįsta ir sėkmingai vartoja.

Vaistinių augalų preparatai yra pranašesni kai kuriais atvejais už sintetinius vaistus, nes lengviau pasisavinami, beveik nesukelia alerginių reakcijų, jų poveikis švelnesnis.

Tačiau nereiškia, kad perskaitę vieną ar kitą žinyną ar knygą apie vaistinius augalus, galėtumėte patys gydytis. Netinkamai vartojami vaistiniai augalai gali pakenkti sveikatai. Todėl rekomenduojame prieš jų vartojimą pasikonsultuoti su gydytoju arba vaistininku.

Mūsų senoliai sakydavo, kad Dievas kiekvienai ligai gydyti sukūrė po vieną vaistažolę. Tačiau šiame technologijų ir informacijos amžiuje esame linkę labiau pasitikėti veiksmingesniais cheminiais vaistais, o vaistažoles palikę teisę jomis žavėtis savo mamoms ir močiutėms.

Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais visame pasaulyje auga susidomėjimas natūraliais sveikatos palaikymo ir atstatymo būdais.

Vaistininkai semiasi žinių ir naujienų apie vaistažolių panaudojimo galimybes, derinius ir receptus, panaudojimo galimybes įvairių tautų liaudies medicinos lobynuose. Vaistinių augalų garbę apgynė ir dar kartą įrodė jų veiksmingumą ir šiuolaikinės medicinos mokslas visame pasaulyje atliktų klinikinių tyrimų. Svarbūs tyrimai visą laiką atliekami ir Lietuvoje. Užtenka paminėti jau šviesios atminties, gerai visiems žinomą gamtos mokslų daktarę, žolininkę, liaudies medicinos žinovą, vaistininkę Eugeniją Šimkūnaitę.  Jos sukurti arbatų mišiniai ir receptai plačiai vartojami ir žinomi įvairiems negalavimams nugalėti. Būtina pažymėti, kad žolininkei Eugenijai Šimkūnaitei 2020 m. kovo 11 d. būtų sukakę 100 metų.

Dabartiniu metu Lietuvoje yra daugiau nei 20 mokslininkų ir  praktikų, kurie domisi vaistiniais augalais, rašo knygas ir straipsnius, tačiau sunku tikėtis ar XXI amžiuje atsiras mokslininkas, kuris savo žiniomis ir  praktiniais patarimais prilygtų profesorei E. Šimkūnaitei. Tikimės ir laukiame su viltimi.

Tūkstančiai vaistinių augalų rūšių
Žemės rutulyje auga apie 12000, o Lietuvoje – apie 800 vaistinių augalų rūšių. Dabartiniu metu apie 40 proc. vaistingų preparatų gaminama iš vaistinių augalų.

Pats seniausias ir natūraliausias būdas išsaugoti vaistažolių gydomąsias savybes, kurį atrado senovės romėnų gydytojai, yra ekstrakcija, kai vaistiniai augalai užpilami tam tikros koncentracijos natūraliu tirpikliu, dažniausiai spiritu.

Tokiu būdu gautos tinktūros ir ekstraktai laikomi saugiais ir veiksmingais augaliniais vaistais. Spirite ištirpinami natūralūs augalai, o ne cheminės medžiagos. Tinktūras ir ekstraktus galima laikyti keletą metų, jų gydomosios savybės nesikeičia. Didelė tinktūrų bei ekstraktų vartojimo būdų įvairovė: galima gerti praskiestus vandeniu, įlašinus į arbatą, užlašinus ant cukraus, dėti kompresus, inhaliacijoms, naudoti dezinfekcijai, vonioms bei naudoti pirtyje.

Homeopatai dažnai sako, kad visas pasaulis yra vaistinė.

Vaistiniai augalai – gyvi organizmai, kaupiantys ne vieną, o kelias gydomąsias medžiagas. Jie yra didelė gamtos dovana žmogui, augalo susintetintas medžiagas mes lengviau ir geriau pasisaviname, jos veikia ilgiau ir lėčiau, augalai turi labai reikalingų žmogaus organizmui vitaminų, mikroelementų, mineralinių medžiagų, riebalų, eterinių aliejų, pektinų ir pan. Kai kuriuos augalus šeimininkės mielai vartoja maistui paskaninti.

Vaistiniai augalai rečiau nei grynosios cheminės medžiagos sukelia nepageidaujamą pašalinį poveikį.

Mūsų močiutėms teko daug ką patirti, todėl jos žino, kaip pagelbėti sau ir kaimynui patekus į bet kokią situaciją. Ir šiandien jos moka namuose paruošti visokių priemonių, padedančių įveikti daugybę negalavimų. Seniau žmonės, sutrikus sveikatai, pas gydytoją neskubėdavo. Ne visi įstengė susimokėti jiems už vizitą, gydytojų buvo mažai, jie buvo toli.

Apie gydomąją augalų jėgą, vaistažolių ir  prieskonių veikimą daugiausiai žinojo moterys. Jos buvo namų ir ūkio sergėtojos, gamindamos maistą vartodavo įvairiausių prieskonių ir žolelių, šimtmečiais atmintyje saugojo paslaptingus receptus, kurie  išliko iki šių dienų.

Visa tai byloja respublikinių kompleksinių ekspedicijų metu Gruzdžių ir Kurtuvėnų (Šiaulių rajonas) ir Rusnės saloje (Šilutės rajonas) iš vyresnio amžiaus žmonių surinktų pasakojimų apie liaudies mediciną medžiaga.

Lietuvoje gyvuoja senos vaistažolių rinkimo tradicijos. Viduramžiais Vilniuje vykdavo garsūs vaistažolių turgūs, kurie sukviesdavo žolininkus iš viso krašto.

Dabartiniu metu išleidžiama daug literatūros, enciklopedijų,  knygų apie vaistinguosius augalus. Lietuvoje yra daug mokslininkų ir tyrinėtojų, kurie nagrinėja ir tyrinėja vaistingųjų medžiagų gydomąsias medžiagas, jų šalutinį poveikį.

Ką reikia žinoti renkant vaistažoles
Norint sulaukti gerų gydymo rezultatų reikia mokėti ir tinkamai paruošti augalų vaistinę žaliavą:
- vaistiniai augalai renkami nuošaliose, neužterštose vietovėse;

- draudžiama juos rinkti pakelėse, prie gamyklų, šiukšlynų, miestuose ir pan.;

- vaistinių augalų antžeminės dalys renkamos prieš žydėjimą ir jo pradžioje, šakniastiebiai ir šaknys – pavasarį arba rudenį. Augalai renkami giedrą dieną, nukritus rasai, o šakniastiebiai – bet kuriuo dienos metu ir bet kokiu oru.

Renkant vaistažoles būtina laikytis šių taisyklių:

- skinti tik gausiai augančius augalus, trečdalį jų palikti daugintis;

- nenaikinti viso augalo, jeigu reikalingos tik atskiros jo dalys: lapai, žiedai ir  pan.;

- renkant vaistažoles naudoti specialius įrankius;

- iškasus šaknis, likusias smulkias šakneles pasodinti atgal į dirvą, žemę sulyginti;

- rinkti tik tuos augalus, kuriuos gerai pažįstate ir tiek, kiek vienu metu galima sudžiovinti.

Vaisiai, išskyrus kmynų, renkami tik prinokę; pastarieji pjaunami rytą.

Gydymui renkamos daugelio augalų šaknys ir šakniastiebiai. Tinkamiausias rinkimo laikas – ruduo ir pavasaris. Tuomet požeminėse dalyse būna susikaupusios visos vaistingosios medžiagos. Šaknis ir šakniastiebius galima kasti bet kokiu dienos metu ir bet kokiu oru. Iškasus reikia nuvalyti, nuplauti ir paskleisti, kad apdžiūtų. Paskui nupjaustomos nereikalingos dalys, o storos šaknys perskeliamos  pusiau.

Džioviname šildomose ir gerai vėdinamose patalpose, oro temperatūra gali būti 50–80 laipsnių, o kvapioms – 30 laipsnių šiluma.

Vaistažolės džiovinamos šešėlyje, pastogėse, pakraigėse, palėpėse, daržinėse, švariose, sausose, vėdinamose patalpose. Jos paskleidžiamos 3-5 cm sluoksniu, vartomos 1-2 kartus per dieną.

Vaistinė žaliava laikoma tamsioje vietoje, uždaruose stiklainiuose arba popieriniuose maišeliuose.

Užpilų ir nuovirų paruošimas
Užpilus ir nuovirus galima pasiruošti namų sąlygomis.

Iš greitai besiekstrahuojančių žaliavų: lapų, žiedų, žolės, minkštųjų vaisių, gleivinių šaknų gaminami užpilai. Iš lėtai besiekstrahuojančių žaliavų: žievių, šakniastiebių, kietų vaisių, konkorėžių gaminami nuovirai.

Ruošiant  užpilą ir nuovirą reikia vieną valgomąjį šaukštą susmulkintos žaliavos supilti į emaliuotą arba nerūdijančio plieno puodelį, užpilti jį stikline kambario temperatūros vandens ir įdėjus į kitą, didesnį indą, kuriame irgi įpilta vandens, virti ant silpnos ugnies (užpilą – 15, nuovirą – 30 minučių) nuolat maišant. Aušinti kambario temperatūroje (užpilą – 45, nuovirą – 10 minučių). Nukošti ir pripilti tiek vandens, kad būtų viena pilna stiklinė.

Namų sąlygomis vaistažolių užpilą galima pagaminti ir kitaip. Vaistažoles reikia supilti į termosą, užpilti verdančiu vandeniu, palaikyti 4-6 valandas, nukošti ir gerti.

Jeigu gydytojas nenurodė kitaip, vaistažolių užpilo ar nuoviro paros dozė suaugusiam ligoniui gaminama iš vieno šaukšto vaistažolių ar jų mišinio.

Vaikams užpilas ar nuoviras gali būti pagamintas iš pusės šaukšto mišinio, užpylus 100 ml vandens.

Vaikams užpilo ir nuoviro duodama mažiau: iki 3 metų – 5 ml (1 šaukštelis), 4-7 metų – 10 ml, 8-12 metų – 15 ml, vyresniems – 20 ml (1 šaukštas).

Gaminant  užpilą ar nuovirą voniai reikia imti 0,5-1 šaukštą vaistažolių.

Visuomet reikia atminti, kad vaistažoles reikia vartoti pasitarus su gydytoju. Tik gydytojas sprendžia, kokius vaistus – vaistažoles ar cheminius preparatus – skirti konkrečiam ligoniui. Savarankiškai gydytis vaistažolėmis, kaip ir kitais vaistais, negalima. Jeigu gydomės ne tais vaistais, kurių mums reikia, naudos neturėsime, galime tik sau pakenkti.

Žolininkai pataria vaistažoles vartoti vieną savaitę vieną, kitą savaitę – kitą.

Kiekviena vaistažolė turi kelias biologiškai aktyvias medžiagas, kurių vienos  konkrečioje situacijoje gydo, kitos – kenkia. Reikia žinoti, kad vaistažolės tinka ne visiems žmonėms. Alergiški žmonės jų netoleruoja. Dažniausiai vaistažolės rekomenduojamos kaip pagalbinė priemonė. Todėl nereikia  tikėtis, kad vaistiniai augalai – tai panacėja nuo visų ligų.

Vaistinė ramunė, ramunėlė (Matricaria recutita)
Vaistinė ramunė kilusi iš Amerikos. Į Europą ji pateko kaip piktžolė.

Lietuvoje ramunėlės auginamos soduose, darželiuose, kartais auga ir laukuose prie sodybų, pakelėse, dykvietėse.

Ramunėlių užpilas geriamas viduriuojant, esant žarnyno spazmams, vykstant puvimo procesams, kai žarnyne kaupiasi dujos. Jis skatina skrandžio bei žarnyno virškinimo veiklą, pagerėja virškinimas. Ramunėlių  preparatais gydomos  kepenų, tulžies pūslės ir inkstų ligos. Ramunėlėmis gydomi įvairūs odos išbėrimai. Tinka saulės nudegintai ir nušalusiai odai, egzemai, sunkiai gyjančioms žaizdoms, dantenoms skalauti, nuo anginos, daromos druskos vonios, gydoma podagra. Ramunėlių dedama į vaistažolių mišinius.

Liaudies medicinoje ramunėlių užpilas geriamas kaip raminamasis vaistas. Žiedų milteliais gydoma migrena 0,2 g po valgio.

Paprastasis čiobrelis (Thymus serpyllum)
Daugiametis puskrūmis Lietuvoje auga pūdymuose, sausuose pušynuose, žvyrduobėse, pakelėse, smėlėtose vietose, bet galima auginti kaip vaistinį, prieskoninį ir medingą augalą.

Čiobrelis jau nuo senų laikų buvo vartojamas ir kaip prieskonis, ir kaip vaistas. Dėl ypatingų čiobrelio gydomųjų savybių, skoninių ir aromatinių savybių – jis buvo laikomas amuletine žole.

Čiobreliai vartojami nuo kosulio, bronchito, laringito ir kitų kvėpavimo takų ligų.

Čiobreliai padės užmigti. Paimkite 1 šaukštelį čiobrelių, užpilkite stikline verdančio vandens. Po 15 minučių pasaldinkite medumi ir išgerkite.

Šis mielas augalėlis žinomas ir mylimas daugelyje šalių. Lenkijoje čiobrelių žole gydomas bronchitas, bronchinė astma, kepenų, inkstų, sąnarių ir kitos ligos. Vokietijoje – kosulys, angina, virškinimo trakto ligos. Bulgarijoje – bronchitas, laringitas, bronchinė astma, skrandžio opaligė, virškinimo trakto ligos.

Čiobrelių žolę vertina ir prancūzai, juk ji atpalaiduoja spazmus, gydo uždegimus, žaizdas, nudegimus. Kartu su kitais vaistais padeda gydyti sąnarių reumatą.

Lietuviai čiobrelių arbata gydo peršalimo ligas, kosulį, bronchinę astmą, taip pat skrandį, kai sumažėjęs rūgštingumas, malšina galvos, pilvo skausmus, vidurių pūtimą, normalizuoja žarnyno mikroflorą. Gydantis čiobrelių preparatais būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.

Vaistinė medetka (Calendula officinalis)
Vienmetis žolinis augalas,  žydi nuo birželio mėnesio iki rudens oranžiniais žiedais. Mūsų krašte auginamas soduose, darželiuose, parkuose kaip dekoratyvinis ir vaistinis augalas.

Medetkų gydomosios savybės žinomo seniai. Žiedų preparatai turi antiseptinių, spazmolitinių, raminamųjų ir tulžies varančių savybių, taip pat slopina uždegimus, padeda gydyti žaizdas, opas, nudegimus, nušalimus, radiacinius pakenkimus, gydomos vidaus organų ligos. Užpilas rekomenduojamas burnos gleivinei skalauti sergant gerklų ligomis, medetkų žiedų dedama į vaistažolių mišinius.

Liaudies medicina medetkų žiedais gydo kraujagyslių ligas, piktybinius skrandžio ir žarnyno navikus bei burnos gleivinės uždegimus, mišinys naudojamas skalavimams.