Vienas iš pačių populiariausių augalų Lietuvoje kadagys iš kiparisinių šeimos įvairiuose regionuose yra vadinamas įvairiai: ir ėgliu, ir kadugiu, ir kadučiu, ir ogiu, ir uogiu ir dar kitaip. Savaime mūsų šalyje šių žemaūgių medžių ar krūmų rūšis auga tik viena – paprastasis kadagys, nors pastaraisiais metais dar kelios paplito kaip dekoratyviniai augalai: kazokiniai ir virgininiai kadagiai.
Tačiau vis dėlto labiausiai yra vertinamas miškuose augantis paprastasis kadagys.
Tai visžalis, spygliuotas 3-4 metrų aukščio krūmas, o kartais nedidelis iki 15 metrų aukščio medelis, paplitęs visoje Lietuvoje.
Auga kadagiai įvairiuose miškuose: pušynuose, rečiau eglynuose ir mišriuose bei lapuočių miškuose. Šviesamėgis atsparus šalčiui ir sausrai, šis augalas mėgsta smėlingus, kalkingus dirvožemius. Todėl kai sąlygos jam tinkamos, auga net didžiulėmis augimvietėmis – pavyzdžiui, prie Kauno marių, Arlaviškėse yra net nemažas Kadagių slėnis.
Kadagio stiebas status, žievė pilkai ruda, spygliai 10-15 milimetrų ilgio yra tamsiai žali, standūs, dygūs, išaugę po 3 menturiuose. Derėti šis augalas pradeda sulaukęs 5-10 metų ir dera tik kas trejus-penkerius metus. Jo žiedai kankorėžiuose, kurie yra vyriški (geltoni) ir moteriški (žalsvi), pasirodo balandžio-gegužės mėnesiais, o vaisiai noksta 2-3 metus, todėl ant to paties augalo tuo pačiu metu būna ir prinokusių, ir neprinokusių (žalių) vaisių.
Kadagio vaisiai yra tik į uogas panašūs, rutuliški, tamsiai mėlyni ar juodi su melsvo vaško apnašomis kankorėžėliai.
Kadagiai, kaip ir visi kiti spygliuočiai, sterilizuoja orą skleisdami į aplinką fitoncidus – vienas hektaras kadagynų išskiria per parą apie 30 kilogramų fitoncidų.
Net nulaužtos šio augalo šakutės nepraranda šių savo savybių, todėl ne veltui senais laikais iš jų verbas rišdavo, namuose už šventųjų paveikslų užkišdavo, o prasidėjus kokiai nors negaliai prie ligonių nukultais jų spygliais kambarius smilkydavo. Kadaginėmis vantomis ir pirtyse vanodavosi – esamas ligas gydydavo ir šiaip profilaktiškai.
Ne tik seniau, bet ir šiais laikais lietuviai kadagio šakelių įmeta ir į ugnį kumpius, dešras, lašinius rūkydami – taip parūkyta mėsa kur kas geriau išsilaiko, o skonis labai malonus būna.
Kadagių vaisiai – puikus, virškinimą gerinantis prieskonis sunkiai virškinamiems mėsos patiekalams: tereikia sugrūsti kelis, sumaišyti su druska ir šiuo mišiniu įtrintą žuvį, mėsą ar paukštį kelias valandas palaikyti – visai kitoks skonis. Be to, kadagių vaisių aliejus naudojamas ir likeriams aromatizuoti, ir kitų gėrimų skoniui pagerinti.
Tačiau vis dėlto kadagys pirmiausia vertinamas kaip natūralus vaistas. Jo vaisiai pasižymi antiseptiniu, priešuždegiminiu, skausmą mažinančiu, atsikosėjimą lengvinančiu, tulžies sekreciją ir šlapimo išsiskyrimą skatinančiu poveikiu, padeda nuo cistito, reumatizmo.
Neurozę, artritą ir podagrą rekomenduojama gydyti vaisių ir spyglių nuoviru voniai, skrandžio opas, bronchitą, odos ligas – šaknimis.
Svarbiausia laiku vaistams ir prieskoniams prisirinkti tinkamų kadagio vaisių.
Juos reikia rinkti vasario-kovo mėnesiais: po krūmu patiesus paklotas atsargiai nukratyti vaisius. Tada išrinkti spyglius, kitas priemaišas ir džiovinti šildomoje patalpoje ne aukštesnėje kaip 30 laipsnių temperatūroje. Tinkamai išdžiovinti vaisiai turi būti minkšti, bet netepti rankų – rudai juodi arba su mėlynomis apnašomis.
Nors kadagiai gydo daugelį ligų, tačiau vartojant juos reikia būti labai atsargiems – neperdozuoti, nes tai gali pakenkti nėščiosioms, sergant inkstų uždegiminėmis ligomis, alergiškiems žmonėms.
Apskritai kadagio preparatų negalima vartoti ilgiau kaip 4 savaites, kitaip galima pakenkti inkstams: ima skaudėti inkstų srityje ir prasideda skausmingas bei padažnėjęs šlapinimasis.
