Šiaulietė Greta Morkytė nuo 10 metų pradėjo profesionalią dailiojo čiuožimo sportininkės karjerą. Daugelis jai sakė, kad pradėjo čiuožti per vėlai, todėl tikėtis aukštų pasiekimų neverta. Tačiau užsispyrusi ir savo tikslo siekianti mergaitė nepabūgo ir nepasidavė aplinkinių skatinimams viską mesti. O dabar, būdama 19 metų, gali tik pasakyti, jog dėl didelio noro čiuožti, tėvų palaikymo ir trenerių darbo, ji tapo ne tik Lietuvos jaunimo čempione, bet ir suaugusių čempione.
Išsamiau apie talentingos dailiojo čiuožimo sportininkės karjeros pradžią, rezultatus ir ateities planus papasakojo pati sportininkė G. Morkytė.

– Kaip susidomėjote dailiuoju čiuožimu?
– Kai pirmą kartą užlipau ant ledo, tėvams ir aplinkiniams atrodė, jog ant jo stoviu jau ne pirmą kartą. Čiuožiau greitai aplenkdama kitus ir nenugriūdama. Tuo metu man buvo devyneri metai. Kai grįžome namo, tėvai manęs paklausė, ar norėčiau mokytis čiuožti. Net negalvodama atsakiau, kad taip.

Profesionaliai pradėjau čiuožti nuo 10–11 metų. Tokio amžiaus dailiojo čiuožimo atstovės jau būna pažengusios. Daugelis sakė, kad pradėjau čiuožti per vėlai ir nieko nepasieksiu. Tačiau šeima labai palaikė ir skatino užsiimti mėgstama veikla. Intensyviai pradėjau treniruotis prieš šešerius metus (13 metų): važinėti į specializuotas sporto stovyklas. Nuo tada, kai pradėjau čiuožti, ši veikla yra svarbi mano gyvenimo dalis.

– Jūs esate šiaulietė. Koks yra jūsų ryšys su gimtaisiais namais?
– Šiauliuose gyvena mano šeima, kuri labai mane palaiko. Kiekvieną dieną su jais bendraujame. Džiaugiuosi galėdama atstovauti savo gimtajai šaliai.

– Kokius esate turėjusi trenerius?
– Esu turėjusiu tris trenerius. Pas pirmąjį trenerį treniravausi Lietuvoje. Su juo buvo sunku išsiskirti, neretai sakoma, kad sporte treneris yra kaip antri tėvai. Treneris pats pastūmėjo mane eiti tolyn ir keisti trenerį, dėl to jaučiu jam didelę pagarbą ir dėkingumą. Tai buvo asmuo, kuris atiduoda visą save ir stengiasi dėl vaiko rezultatų. Iki šiol palaikome ryšius.

Toliau treniravausi Latvijoje, kartu dirbant su trenerių komanda, kurie perdavė visas savo turimas žinias ir patirtį. Manimi rūpinosi tiek esant ant ledo, tiek už jo ribų. Tačiau be mamos, kuri kiekvieną dieną veždavo mane į treniruotes ir nuo ryto iki vakaro laukdavo,  pagalbos nebūčiau pasiekusi esamų rezultatų.

Siekiant geresnių rezultatų bei nuolatinio tobulėjimo keitėsi nuolatinė treniravimosi vieta. Šiuo metu treniruojuosi Italijoje. Sezono metu yra daug įvairių varžybų. Dalyvavimas jose yra derinamas su trenerių komanda. Treniruotės vyksta pagal sudarytas programas ne tik ant ledo, bet taip pat įtraukiamos choreografijos, fizinio pasirengimo ir kitos treniruotės. Tai nuostabi ir didelė grupė žmonių, kuri visada padeda, nesvarbu, kas mes. Su visais treneriais ir sportininkais tobulėjame kartu kaip viena didelė šeima.

– Kokių laimėjimų esate pasiekusi?
– Tarptautinėse varžybose esu pasiekusi daug įvairių laimėjimų. Pirmasis ryškiau įsimintinas laimėjimas buvo Rygoje vykusiose tarptautinėse varžybose. Savo amžiaus grupėje iškovojau pirmąją vietą. Lietuvoje iškovojau pirmąją vietą Lietuvos jaunimo Olimpinių vilčių žaidynėse. Taip pat esu Lietuvos jaunimo čempionė bei suaugusiųjų čempionė. Paskutinėse tarptautinėse varžybose, kurios vyko Rumunijoje, iškovojau penktąją vietą.

– Ar esate patenkinta Rumunijoje iškovota penktąja vieta?
– Rumunijos varžybose rezultatas manęs netenkina dėl to, kad galėjau būti trejete. Tačiau atlikdama trumpąją programą neatlikau visko taip gerai, kaip galėjau, todėl likau penkta. Antrąją dieną atlikdama ilgąją programą buvau antra. Bendroje įskaitoje užėmiau penktąją vietą.

– Kuriuo laimėjimu labiausiai didžiuojatės?
– Negaliu išskirti vieno reikšmingiausio laimėjimo. Kiekvienas rezultatas skatina labiau tobulėti ir siekti daugiau.

– 2016 m. jaunimo grupėje iškovojote Lietuvos čempionės vardą. Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Džiaugiuosi, kad po ilgų treniruočių ir daug įdėto darbo yra pasiektas rezultatas. Kiekviena pergalė skatina dar labiau tobulėti ir didina pasitikėjimą savimi.

– Kaip manote, kas nulėmė jūsų tokius pasiekimus?
– Čiuožimas yra mano laisvalaikis, pagrindinis užsiėmimas ir troškimas. Jaučiu laisvę būdama ant
ledo. Tai yra sunkus sportas, kuris reikalauja daug laiko. Viso to pavyko pasiekti padedama trenerių ir vedama užsispyrimo. Tačiau be mano šeimos finansinio palaikymo ir tikėjimo manimi nebūčiau  tiek pasiekusi. Šis sportas yra sudėtingas, bet be galo gražus. Jei ne mano tėtis, neturėčiau galimybės užsiimti šia sporto šaka ir neturėčiau šių pasiekimų.

– Kokias per varžybas pristatote programas?
– Pristatau dvi programų rūšis: trumpąją (trunka 2 min. 40 sekundžių) ir ilgąją (trunka 4 min. 40 sekundžių). Programos keičiamos kas metus ar dvejus, dėl to neturiu mėgstamo pasirodymo. Į programas įtraukiami privalomi elementai. Man patinka dalyvauti šou pasirodymuose, kuriuose nėra nustatytų taisyklių. Tuomet galiu išreikšti save ir atlikti mėgstamus elementus.

– Gal kažkuri programa jums yra artimesnė?
– Kiekviena programos rūšis yra labai skirtinga, todėl yra atliekami ir skirtingi elementai, choreografija, muzika, ritmika. Todėl neišskiriu, kuri programa man yra artima. Man paprasčiausiai patinka čiuožti ir užsiimti mėgstama veikla.

– Kaip vyksta pasiruošimas varžyboms?
– Varžybų sezono metu, preliminariai nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio, treniruojuosi šešis kartus per savaitę. Per dieną turiu iki šešių treniruočių.

– Kas dažniausiai nulemia dailiojo čiuožimo atstovo pergalę?
– Pergalę lemia keletas veiksnių: fizinis pasiruošimas, techninis atlikimas ir labai svarbią dalį užima psichologinis pasiruošimas. Varžybų metu psichologinis pasiruošimas yra vienas svarbiausių veiksnių. Kiekvienas sportininkas prieš išeinant ant ledo turi savitus atliekamus ritualus. Mano atveju tai yra atsiribojimas nuo aplinkinių klausantis muzikos. Pergalei taip pat svarbus pasitikėjimas savimi ir vidinė savijauta.

– Kada yra sunku dalyvauti dailiojo čiuožimo varžybose?
– Sezono pradžioje yra sunkiau startuoti varžybose nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jos vyksta. Po ilgesnės pertraukos, po atostogų ar traumų yra sunkiau startui pasiruošti psichologiškai. Taip pat manau, kaip ir kiekvienam sportininkui, sunkiausia dalyvauti varžybose, kurios vyksta gimtojoje šalyje.

– Ar kada nors norėjosi viską mesti ir nebečiuožti?
– Kaip ir minėjau, dalyvauti varžybose Lietuvoje yra sunkiau nei tarptautinėse varžybose. Dėl to jaučiamas didesnis psichologinis spaudimas ir kyla mintis viską mesti. Tačiau noras įrodyti sau ir aplinkiniams, kad viskas yra įmanoma, verčia toliau intensyviai treniruotis.

– Ar šioje sporto šakoje yra didelė konkurencija?
– Tarptautinėse varžybose konkurencija yra tikrai labai didelė, tačiau čiuožiu siekdama pagerinti savo asmeninį rezultatą ir darydama tai, kas mane džiugina. Konkurencija jaučiama tik varžybų metu.

– Kaip manote, ar ši sporto šaka yra populiari Lietuvoje ar labiau užsienyje?
– Ši sporto šaka didesniu populiarumu pasižymi užsienyje, ypač Rusijoje ir Japonijoje. Lietuvoje ši sporto šaka nėra labai plėtojama ir skatinama.

– Ar turite savo autoritetą?
– Manau, savo autoritetu galiu laikyti Kim Yuna. Sportininkė yra 2010 m. olimpinė čempionė ir daugelio kitų varžybų nugalėtoja. Mane žavi sportininkės čiuožimo stilius bei perteikiama emocija.

– Ar atrandate laiko kitiems savo pomėgiams?
– Esu baigusi dailės mokyklą, todėl mėgstu užsiimti ir piešimu. Namie apstu piešimo priemonių, turiu ir molbertą. Tačiau čiuožimas yra labiausiai mane džiuginantis pomėgis, kuris dabar yra virtęs ir pagrindiniu užsiėmimu.

– Kokia yra jūsų svajonė?
– Noriu dalyvauti Europos bei pasaulio čempionatuose. Taip pat labai norėčiau, kaip ir kiekvienas sportininkas, sudalyvauti olimpiadoje.

– O kokie jūsų planai?
– Keliauti po pasaulį ir dalyvauti dailiojo čiuožimo šou pasirodymuose. Taip pat įkurti dailiojo čiuožimo mokyklą Lietuvoje, kad talentingiems vaikams nereikėtų važiuoti į kitas šalis, siekiant aukštų rezultatų. Taip pat pritraukti sportininkų iš kitų šalių ir tokiu būdu plėtoti dailiojo čiuožimo sporto šaką Lietuvoje.

Akimirkos iš dailiojo čiuožimo varžybų.
G. Morkytės archyvo nuotr.