Ciao, miela mano Džiuljeta!

Malonu žinoti, kad laimingai sugrįžai ir kad ugnikalnio dulkės nesutrukdė tau kelionės. O aš likęs vienas prisimenu ir džiaugiuosi neatsidžiaugdamas mūsų kartu praleistomis 11 su puse dienos. Mano pažįstami tvirtina esą pakerėti tavo nepaprasto grožio, takto bei mokėjimo bendrauti. Džiaugiuosi, kad įsisavinai mano siunčiamas pamokas ir viešėdama Šiaurės Lietuvoje nė karto „nesusimovei”, t. y. nepasigyrei aprūpintu gyvenimu Italijoje, o tik be paliovos skundeisi savo pačios bei giminės problemomis. Patikėk, lietuviai tai deramai įvertino! Tu jiems tapai sava, nes kiekvienas, keikiantis valdžią, gyvenimą, nekompetentingus medikus, kaimynus, blogiausiu atveju - orus, jiems artimesnis ir už gimines. Na, bet ką čia aš... Verčiau papasakosiu, ką nuveikiau tau išvykus.

Dėdės dovanotas džipas labai praverčia. Pirmiausia, nebesu „pririštas” prie kažko, keliauju ir savo laiką dabar planuoju pats.

Lankiausi vėl pas tą  patį Joniškio verslininką, apie kurį esu tau rašęs (pameni, jo kieman iš lėktuvo buvo primėtyta paketų su vakcina nuo laukinių žvėrių platinamos pasiutligės?)  Tai va. Iš mokyklos grįžęs verslininko sūnus dešimtokas pasakojo su visa klase buvęs susitikime su Joniškio apylinkės prokuratūros atstovais. Buvo kalbama bei diskutuojama, ką mokiniai žino apie prokuratūros darbą? Nors svečiai liko maloniai nustebinti mokinių domėjimusi bei aktyvumu, tas pats mano pažįstamas verslininkas teigė, jog nepaisant visų šnekų kurti teisinę vastybę, dar daug suaugusių piliečių neskiria ir painioja įvairių teisėsaugos grandžių funkcijas... Kas dėl jaunuomenės, tai geriau, kad jie susipažįsta su prokuratūros darbu teoriškai, negu kad kada nors susidurtų realiai.

Savaitgalį maloniai praleidau Kelmėje su savo pažįstamais. Kaip čia priimta, savaitgaliais dažnas eina į svečius arba juos priima savo namuose. Nedideliame provincijos miestuke tai vienas iš nedaugelio daugeliui prieinamų pasilinksminimų. Tąsyk su vyru atvykusi viešnia pasiguodė pametusi banko kortelę ir per vėlai tai pastebėjusi. O kai susigriebė, kitas, kažkas greitesnis, jos banko sąskaitą sumažino 1560 litų. Gerai kad tik tiek užteko, nes juk galėjo „iššluoti” viską iki paskutinio cento. Klausydamasis priėjau išvados, jog lietuvės nemažiau išsiblaškiusios už itales, ir, kaip italės, dėl savo užmaršumo ar išsiblaškymo, kaltina visą pasaulį, savo sutuoktinius, fatališkai susiklosčiusias aplinkybes, ką tik nori, bet tik ne save...

O štai Pakruojo miesto ir rajono gyventojai vis dar nerimsta dėl vietos ligoninės Chirurgijos bei Reanimacijos skyrių uždarymo. Iš lūpų į lūpas pasakojamos visokios kraupios istorijos apie dėl antiliaudiškų valdžios sprendimų per keletą vietų uždarbiaujančius ir pas pacientus nebespėjančius medikus. Štai viena rajone gyvenanti senolė specialisto konsultacijos vyko net į Šiaulius. O tos konsultacijos – vos kelios minutės, tiek, kiek reikia užpildyti įklijuotam lapeliui į ambulatorinę kortelę. Ir vėl darda močiutė keliais autobusais namo. Kiek laiko, kiek pinigų ir sveikatos prireikė šitokiai „atrakcijai”. O juk aprašytas atvejis rajone - anaiptol ne vienintelis.

Paskutiniame laiške klausei, ką daro vietos valdžia, kodėl ji nekovoja už savo piliečių  gerovę? Domėjausi. Pasirodo, dar gerokai iki uždarant Pakruojo ligoninės skyrius rajono meras  S. Gegieckas bei ligoninės vyriausiasis gydytojas V. Sudaris vyko derėtis pas sveikatos ministrą V. Šukį. Norėta patikslinti kai kuriuos neteisingus ministerijos atsiųsto rašto argumentus dėl ligoninės finansų, išsakyti pakruojiečių nuomonę tuo klausimu bei įteikti parašus.

Vis dėlto dialogas su ministru nepavykęs ir labiau priminė atvykusiųjų monologą. Rajono gyventojų balsui ministras liko kurčias, o nuo balandžio pirmosios reformavus ligoninės struktūrą, vietos medikai nebespėja. Dėl tos priežasties net gana nesudėtingai medicinos požiūriu apendicito operacijai vykstama į Šiaulius. Mieloji, tu skundiesi, kad dukrelei Bridžitai anginą išoperavo ne tą pačią, bet kitą dieną... Jeigu dažniau prisimintumei medicinos aptarnavimo lygį Šiaurės Lietuvoje, mažiau skųstumeisi mūsų medikų darbu. Tai ne priekaištas, tiesiog pamąstymas - taip iš kalbos išėjo...

Bet grįžkime į Lietuvą. Kelmėje vyko dešimtoji vokiečių kalbos šventė, kurią  savo vizitu pagerbė 

Vokietijos ambasadorius Lietuvoje H. P. Annen, Gėtės instituto Vilniuje vadovė J. Keller, ir kitos reikšmingos personos.

Reikia pastebėti, kad vokiečių  kalbos poreikis Lietuvoje gerokai sumažėjęs. Istoriškai lietuviai turėjo daug sąsajų su kaimynais vokiečiais, tačiau po Antrojo pasaulinio karo vokiečių kalbos mokyta tik formaliai, kaip, beje, ir bet kurios kitos užsienio kalbos. Su Nepriklausomybe išaugo domėjimasis anglų kalba, o Gėtės, Heinės ir Hendelio gimtoji kalba  pasiliko kaip ir „antrame plane”.

Vokiečiai susitiko su rajono vadovais. O jubiliejinis renginys vyko J. Graičiūno gimnazijoje, kur svečiai pamatė mokinių parengtą meninę programą, susitiko su vokiečių kalbos mokytojais ir kt.

Tačiau vietos gyventojų  mentalitete dar gana daug negatyvistinių nuotaikų. Štai Akmenės rajono savivaldybė parengė ataskaitą ir atliko anoniminę gyventojų apklausą: „Ar domitės Savivaldybės 2009 metų veiklos ataskaita?“ Apie 40 proc. žmonių atsakė, kad jų tai visai nedomina. Įsivaizduoji? Mama Mia! Tiesa, apklausa vis dar tebevyksta, tačiau nemanau, kad kas nors keistųsi iš esmės.

Ką gi, prižiūrėk  šeimyną. O aš jau rytoj vykstu susitikti su dar vienu Akmenės rajono valdininku dėl galimybės čia įkurti makaronų fabrikėlį.

Bučiuoju visus. Ciao.

Tavo Džiuzepė