Druska Lietuvoje
Lietuvių kalbos žodis druska, kilęs iš žodžio, kurio pirminė reikšmė buvusi „truputis“, plg. latvių drusku ,,truputį, šiek tiek“, druscina ,,truputis“, druska ,,trupinys, truputis“. Kadangi senovėje Lietuvoje druską nuolat mažais kiekiais vartodavo, žodis druska ėmė reikšti ne apskritai ko nors mažą kiekį, o tik truputį druskos, o dar vėliau – ir pačią druską.
Visais laikais druska Lietuvoje buvo ir dabar tebėra seniausia importo prekė. Dažniausiai iš Vakarų į Lietuvą buvo atvežama druska. Nors pačioje Lietuvoje buvo galima šiek tiek pasigaminti druskos iš sūrių šaltinių, bet jos trūko, dėl to tekdavo gabentis iš kitur. VIII-XIII a. buvo įvežama Tatrų papėdėse iškasta druska, vėliau ją gabeno iš Podolės Dnepro vandens keliu. Pirkliai druską atveždavo laivais, vežimais, rogėmis. Druską jau nuo senų senovės daugiausia buvo įprasta atsigabenti vandens keliais iš Vakarų. Už brangiuosius kailius lietuviai galėdavo pirkti druskos.

Druską ir silkes į Vilnių daugiausia gabendavo Prūsijos miestų pirkliai, bet dauguma jų įstrigdavo Kaune ir Vilniaus nepasiekdavo. Kauno miestiečiai nusiskundė didžiajam kunigaikščiui Vytautui dėl uždraudimo čia iš krašto išvežti savo prekes ir būtent druską.

1415 m. geri Vytauto santykiai su kryžiuočiais atgaivino visą Lietuvos ir Prūsijos prekybą. Buvo gabenama iš Prūsijos į Lietuvą geležis, gelumbė, cukrus, druska. Druska prekiavo vien tik Kauno pirkliai. 1419 m. sausio 7 d. Vilniaus ir Kauno miestiečiai kovojo su Ordino trukdymu gabenti druską ir kitas prekes iš Prūsijos. Iš Ordino didžiojo magistro atsakymo Vytautui matyti, kad vienas iš Vilniaus miestiečių paprašė leisti jam išvežti 3 laštus druskos; kai jis gavo leidimą iš Ordino laštams išvežti, jis rengėsi išvežti dar 20 laštų virš leidimo su tais 3; tai jam buvo sukliudyta, bet jam nieko nebuvo atimta (Vilniaus miesto istorijos dokumentai. Vilniaus miesto istorijos skaitinių chrestomatija. Sud. Manelis E., Romaldas Samavičius R. Vilniaus knyga, 2003, p. 87).

Druskos prekyba duodavo nemažai pelno, kuris ir sudarė prekybinio kapitalo tikslą. Valstybė taip pat pretendavo į to pelno dalį. 1451 m. Kazimieras, kaip rašo Kauno Hanzos kontora, norėdamas palenkti prūsų pirklius savo nusistatymui ir išreikalauti iš jų piniginį mokestį, grasino nebeleisti įvežti iš Prūsijos druskos. 1473 m. Normedijos muito registrai rodo, kad druskos į Lietuvą buvo įvežta 18 020 svorio. 1473 m. Nemunu iš Gdansko į Lietuvą buvo įvežta daugiau nei 3 600 tonų druskos. Kazimieras iš savo muitinių Kaune, Brastoje, Lucke, iš kurių jis savo didikams skirstė dovanomis įvairias prekes, duodavo taip pat ir druskos vežimais arba statinėmis.

Pagal Magdeburgo teisę XIV–XV a. leidimas sandėliui laikyti atvažiuojantys į miestą pirkliai neturėjo teisės vežti savo prekes į kitus miestus, bet turėjo pardavinėti jas šioje vietoje ir, be to, ne mažmenomis, bet didmenomis, druską – laštais (toksai matas).

Jau nuo 1454 m. iki 1551 m. Lietuvoje, Vilniuje, buvo laisvų amatininkų – druskininkų, prekiavusių druska. XVI a. pabaigoje atsirado Vilniaus druskininkų brolija. Pasak J. Jurginio, druskininkai prekiavo druska, atsivežtu sūdytu sviestu bei vašku ir buvo apkaltinti perpardavinėjimu ir apdėti specialiu mokesčiu. Gindamiesi druskininkai kreipėsi į kunigaikštį ir 1582 m. išsirūpino jo raštą, draudžiantį tokį mokestį, nes jų prekės atsivežtinės, už jas sumokėtas muitas, todėl papildomas apmokestinimas neturi pagrindo (A. R. Čaplinskas. Vilniaus istorija legendos ir tikrovė. Vilnius: Charibdė, 2010, p. 46, 155).

XVI a. sankrovos teisės (ius stapulae) suteikimas didesniems Magdeburgo privilegijas turintiems LDK miestams pasitarnavo vietos pirkliams. Ši teisė reikalavo, kad atvykstantys į miestą užsienio pirkliai tik čia parduotų savo prekes vietiniams pirkliams didmeninėmis kainomis druską – laštais (saiko matas, sudaręs maždaug 2 t). Žygimanto Augusto laikais pirkliai pirkdavo druską daugiausia iš Karaliaučiaus. Magistratas druskai, kaip ir kitoms prekėms, nustatydavo tvirtus didmenų matus ir saikus.

Druskos kelias Lietuvoje
Į Lietuvą druską patekdavo iš įvairių kraštų. XVI–XVII a. druska daugiausia buvo gabenama iš Dancigo, Karaliaučiaus, Klaipėdos, Liepojos ir Rygos. Ilgainiui daugiausia buvo atvežama lenkiškos druskos per Dancigą ir Karaliaučių. Dėl trukdymų gauti jos iš Baltijos uostų patogiais vandens keliais, druską tekdavo gabenti iš kitur – neįprastais keliais iš Rusijos. Tokiais atvejais pirkliai vengdavo muitinių ir rinkliavų mokėjimo. Tai rodo tas faktas, kad Žygimantas Senasis 1513 m. apgailestauja, kad druska iš Rusijos į Lietuvą gabenama slaptais keliais. Iš Lietuvos santykių su Livonija matyti, kad druskos lietuviai gaudavo iš Rygos. Tačiau daugiausia druskos Lietuva tais laikais gaudavo iš Prūsijos. LDK stambesnių druskos pirklių buvo Vilniuje, Kaune, Kėdainiuose, Šiauliuose, Raseiniuose, Telšiuose, Ukmergėje ir kt.

Zigmanto Vazos 1631 m. kovo 17 d. raštu buvo patvirtinti Šiaulių ekonomijos laikytojų raštai, duoti Joniškio miestiečiams dėl prekybos. Jame nurodyta, kad Joniškio miestiečiams, kad būtų geriau sutvarkyti ir sutramdyti žmonės, kurie užsiima savavališka prekyba, kad jie kiekvieną savo daiktą pardavinėtų ne slapta, o viešai, turguje, kad kaimiečiai to valsčiaus kaimuose saiku atseikėtų apynių, druskos, silkių nepardavinėtų, slapta neprekiautų, apeidami nustatytus turgus (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kasdienis gyvenimas. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2001, p. 558).

Iš Vilniaus pirklių bendruomenės statuto, patvirtinto 1630 m. sausio 30 d., matyti, kad be kitų prekių Vilniaus pirkliai prekiavo druska (p. 108, Vilniaus miesto istorijos skaitiniai). Pagal 1661 m. Konstituciją LDK buvo renkamas druskos muitas, t. y. po 2 auksinus nuo druskos arba silkių statinės (Tyla, A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždas per dvidešimtmečio karą 1648–1667). Vilnius, 2010, p. 290).

XVII a. prekyba druska LDK buvo intensyvi. Druskos importui į Lietuvą dažniausiai buvo naudojamas eksportinių prekių grįžtamasis transportas. Iš Lietuvos laivai plaukdavo į Prūsiją, Karaliaučių arba Dauguvos upe į Rygą su eksportuojamomis prekėmis, o iš ten parsiveždavo importinių prekių, tarp jų – ir druskos. Druskos prekyba eidavo ir vežimais – arklių transportu.

Svarbiausią vietą iš visų miestų LDK prekyboje užėmė Kaunas ir Vilnius. Aplink Vilniaus rotušę buvo gausu įvairiausių parduotuvėlių; vien druskos pardavėjai XVII a. penktame dešimtmetyje turėjo per 100 krautuvėlių (Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Aidai, 2001, p. 516).

1647 m. Vilniuje buvo 113 sūrymais prekiaujančių kioskelių, kurie mokėjo po 2 kapas, 6 druskos kamaros prie mūrnamių mokėjo po 2 kapas, pajamos iš krautuvėlių prie sienos 1657–1663 m. mažmena prekiaujančių druska buvo po kapą grašių. Mokestis už prekystalio alkūnę 1647 m. prie Vilniaus miesto sienos druskininkui – 1 grašis.

Prekyvietėje 1647 m. Vilniuje prekiavo 113 sūrymo prekeivių. XVII a. Vilniaus mieste 113 krautuvių turėjo druskininkai. Alkūnė (atstumas nuo sugniaužto kumščio iki alkūnės – maždaug 65 cm.). XVII–XVIII a. druskininkų krautuvių inventoriuose minima, kad, be  druskos, silkių ir importinio sūdyto sviesto, jie prekiavo aliejumi ir grybais (Jurginis J. Amatininkų cechai. VMI, Vilnius, 1968; A. R. Čaplinskas. Vilniaus istorija legendos ir tikrovė. Vilnius, p. 155).    

XVIII a. bene stambiausiais druskos tiekėjais tampa Ryga, Karaliaučius, Klaipėda. Rusija 1775 m. prekybos sutartimi su Lenkijos ir Lietuvos Respublika druskos prekybai jokių kliūčių nedarė. Po pirmojo respublikos padalijimo Veličkos druskos kasyklos atiteko Austrijai. Tad respublikai žymius druskos kiekius reikėjo jau importuoti iš užsienio. Pagal tų laikų apskaičiavimus už druską kasmet buvo išmokama 12 mln. auksinų.

Mūsų tautiečiai druską turėjo pirkti tam tikrais griežtai nustatytais kiekiais, o pažeidę šį reikalavimą galėjo būti... net pakarti. XVIII a. Prūsijos valdžios lietuviškame įsakyme rašoma: „Karališkas raštas apie tai, jog tie, kurie pirks ne tiek druskos, kiek jiems druskos prižiūrėtojų įsakyta, ir savo elgesio negalės tinkamai pateisinti, pirmą kartą turės gauti keturias dešimtis, antrą kartą šimtą rimbo smūgių, o trečią kartą – be jokio gailesčio bus pakarti (cituojama iš Z. Zinkevičiaus „Lietuvių kalbos istorijos“, t. 4, p. 248).

XIX a. septintajame dešimtmetyje Vilniaus pirkliai druską gaudavo iš Krymo, Karaliaučiaus ir Lisabonos. V. Gadonas (1775–1842), 1839 m. Paryžiuje išleistoje lenkų kalba knygoje „Žemaitijos kunigaikštystės statistikoje“ iš Žemaitijos žemės turtų mini ir druską (šešiose žemaičių vietose esą randama druskos). Nuo XIX a. lietuviai daugiausiai pirko druskos iš Rusijos, XX a. – iš Ukrainos, Baltarusijos, Vokietijos. 1928 m. Lietuva užsienyje pirko druskos už 2 mln. litų.

Nuo senų laikų Lietuvoje buvo žinomas paprotys, kad norėdami išreikšti pagarbą, sutikdami brangų svečią, ant slenksčio paberdavo druskos. Taip pat norėdami pagerbti svečią jam į sriubą negailėdavo įberti druskos. Taip pat gerbiami žmonės sutinkami su druska ir duonos kąsneliu.

Tarpukaryje druska į Lietuvą buvo vežama iš TSRS. 1937 m. į Lietuvą per metus buvo importuojama apie 25000 tonų druskos. Daugiausia jos įvežė „Lietūkis“ iš Sovietų Rusijos, tačiau nemažai verslininkas P. Sutkus įveždavo iš Vokietijos. Be to, pagal Lietuvos ir Anglijos prekybinį susitarimą į Angliją įvežamas sviestas, turėjo būti sūdomas anglų druska. 1940 metais iš TSRS per Klaipėdą buvo atvežta net 150 vagonų druskos („Karys“, 1940, Nr. 16, p. 451).

Mūsų dienomis druskos perkama iš Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos ir Vokietijos. Daugiausia valgomoji druska tiekiama iš Ukrainos, druskos kasyklos „Artemsol“. Šios Rytų Ukrainoje, Donecko srityje, įsikūrusios kasyklos produkcija vertinama dėl kainos ir kokybės santykio, kasykla eksportuoja produkciją į 22 pasaulio šalis. Į Lietuvą importuojama šios kasyklos druska naudojama maisto gamybai, taip pat maisto pramonėje (duonos, žuvies, mėsos, konditerijos gaminių ir kitose srityse), vandeniui minkštinti ir keliams barstyti.

Prieš keletą metų spaudoje pasirodė informacija, kad Vakarų Lietuvoje slūgso milijonus tonų sveriantys druskos klodai. Didžiausio šalyje Šilutės rajone esančio Usėnų druskos telkinio storis – maždaug 75 metrai. Atlikus specialius tyrimus nustatyta, kad Lietuvoje yra 545 mln. tonų druskos, o prognoziniai ištekliai kelis kartus didesni – 2450 mln. tonų.

Druska Šiauliuose ir Šiaulių krašte
Nuo seno Šiauliuose buvo vartojama druska – pagrindinis produktas žmogaus gyvenime. Mieste jau nuo XV a. druska buvo prekiaujama turguje. Šiauliuose buvo ir stambesnių pirklių, kurie iš Vakarų rinkos įsiveždavo įvairių prekių. Tarp svarbiausių atsivežtinių prekių buvo druska. Mieste ir turguje be kitų prekių buvo prekiaujama ir druska.

XVII–XVIII a. Šiaulių krašto turguose, be kitų prekių, buvo prekiaujama ir druska. Prekyba vyko ir karčiamose, kurios veikė miestelėnų gyvenamuose namuose. Lankytojai galėjo pavalgyti ir išgerti, pašerti arklius ir pernakvoti. Specifiniai karčiamų produktai buvo druska, silkės, tabakas ir kt.

Už prekybą druska buvo nustatytos rinkliavos. 1780 m. liepos 1 d. instrukcija nustatė, kokias imti rinkliavas ir už ką pagal sutartį su jo karališkosios malonybės Žagarės miesto vyriausiuoju nuomotoju (LDK kasdienis gyvenimas p. 579-580). Druskos, nuo statinės, iškart turguje parduodamos, parduodantysis moka 1 auksiną, nuo išparduodamos statinės – 2 auksinus.  Šie nurodymai Naujosios Žagarės nuomininkams numatė ir rinkliavas už druską. Buvo išnuomojama teisė prekiauti druska. Miestuose ir miesteliuose kromuose be kitų prekių buvo prekiaujama druska.

1786 m. Šiaulių ekonomijos inventoriuje esančiose instrukcijose Šiaulių ekonomijos miestų bei miestelių nuomininkams (prekybinių rinkliavų atpirkėjams) buvo nurodoma kokias rinkliavas jie gali rinkti iš nuolatinių prekiautojų druska (E. Meilus, p. 115, 118, 125-126, 144, 146-147).

XVIII a. druska buvo prekiaujama ir smuklėse. Specifiniai karčemų produktai buvo druska (Z. Kiaupa, Šiauliai, p. 25).  

Pirmojo pasaulinio karo metais Šiaurės Lietuvoje buvo didelis stygius druskos. Daug kas buvo priverstas gyventi be druskos. Šiaurės Lietuvoje nusipirkti druskos buvo galima tik Šiauliuose. Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė knygoje „Karo meto dienoraštis“ 1915 m. lapkričio 15 d. rašė: „Šiauliai – vienintelė mūsų apylinkėj vieta, kur galima druskos pirktis. Šiaip gaunama, tik pasitaikius progai, iš pačių vokiečių kareivių, kurie su gurguolėmis keliauja. Tokiais keliais gaunama nedaug, ir tik atskiri apsukresni asmenys tegauna. O Šiauliuose yra paskirtos valandos ir dienos, kada druskos komendatūroje galima pirkti. Tos druskos pirktis važiuoja žmonių tiek, kiek į didžiausius atlaidus. Galima įsivaizduoti, kokia spūstis pasidaro tada... Iš tolo atvykęs, kiekvienas nori būti pirmas, o vokietis be pasigailėjimo. Pasibaigus paskirtam laikui, uždaro būdelę... ir žinokis. Mūsų žmonės, norėdami pareikšti, kad jie tokia tvarka nepatenkinti, pamėgino nesiskirstyti ir reikalauti, kad jiems daugiau būtų parduodama. Vokiečiai atvilko tada ugniagesių švirkšles ir ėmė vandeniu purkšti, laistyti susirinkusius. Mūsų žmonėms, lietingo klimato vaikams, vanduo nebaisus. Pasistatė kailinių apykakles, kepurėtas galvas įtraukė didžiau tarp pečių ir stovi toliau, laukdami ir reikalaudami druskos. Tada vokiečiai liovėsi purškę ir ėmė lazdomis tvoti, kur pakliūva – per galvas, pečius, veidus...

Keliaujantieji iš tolo druskos pirktis Šiauliuose pasakoja, jog Kavarske (Ukmergės apskr.) jau seniai už druskos svarą moka rublį ir, tiek mokėdami, jau visai nebegauna. Juk nuo Kavarsko pro mus į Šiaulius daugiau kaip šimtas varstų kelio, o nuvažiavę žmonės kartais turi dar kelias dienas laukti tos valandos, kada druska parduodama, o kartais ir sulaukę neprieina prie  pirkimo... Mūsų žmonės, vargti pripratę, mėgino be druskos valgyti, bet po kelių mėnesių tokio valgymo pradėdavo tinti, sirgti.

– Dabar druska, kaip aguonos, svarais parduodama, – kalba žmonės, – o vokiečiai ir tos gaili. Šiauliuose norinčius pirkti lazdomis kaip kultuvais kulia“ (Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Karo meto dienoraštis. Vilnius: Vaga, 1966, p. 359-360).

Prieškaryje Šiauliuose turguje, maisto ir kolonialinių (ūkinių) prekių parduotuvėse buvo galima nusipirkti valgomosios druskos, kuri buvo pardavinėjama pakeliuose po 1 kg, o taip pat sveriamos druskos, kuri buvo atvežama iš Rusijos, Lenkijos ir kt. Buvo parduodama druska pakuota ir biri, sveriama. Šiaulietis Gordonas prieš 1924 m. Verdulių gatvėje pastatė daržinėlę, kurioje įrengė druskos sandėlį ir prekiavo druska Šiauliuose. Jam teko nugriauti šią daržinėlę, kadangi jis ją pastatė be leidimo (Kas atsitiko, kai pastatė name be leidimo. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 vasario 16, p. 1.). Tam atvejui tinka esperantininko ir muziejininko V. Vaitekūno 1926 m. Šiauliuose užrašytas išsireiškimas „Įpylė į sėdimąją druskos“.   

1938 m. 1 kg druskos Šiauliuose kainavo 0,15 Lt (Daugirdas Stonys. Šiaulių darbininkų kasdieninis gyvenimas Pirmosios Lietuvos Respublikos metais, Google). 1939-1940 metais Šiauliuose druska buvo prekiaujama Šero ir Pelco urmo sandėlyje, Vilniaus g. 160.

Sovietmečiu Šiauliuose druska buvo prekiaujama turguje, taip pat maisto parduotuvėse, jos buvo galima įsigyti sandėliuose ir urmo bazėse. Šiuo metu druska prekiaujama prekybos centruose, maisto produktų parduotuvėse, didmeninės prekybos sandėliuose ir kt.

Kiek druskos reikia žmogui
Druska. Ją vartojame kiekvieną dieną ir dažnai nesusimąstome apie jos įtaką žmogaus sveikatai. Saikingai vartojama druska organizmui naudinga, o nesaikingai – gali būti ir kenksminga. Šiuo metu Vyriausybėje, Sveikatos ministerija ir valdančioji dauguma kelia susirūpinimą, kad Lietuvoje per daug naudojama druskos. Jų teigimu, nepriklausomai nuo druskos rūšies svarbu apriboti suvartojamos druskos kiekį.

2007 m. atlikto tyrimo duomenimis nustatyta, kad Lietuvoje vienas gyventojas vidutiniškai su maistu per dieną suvartoja 8,75 g druskos, nors remiantis sveikos mitybos rekomendacijomis per parą reikėtų suvartoti vidutiniškai 1 arbatinį šaukštelį (ne daugiau kaip 5 g). Manoma, kad suaugusiam žmogui, atsižvelgiant į jo fizinį aktyvumą ir amžių, gerai sveikatai ir darbingumui palaikyti per parą pakanka 5-7 g druskos. Daug druskos gaunama su pasūdytu maistu, t. y. valgant sūrį, dešrą, duoną ar kitus kulinariškai apdorotus produktus, į kuriuos druskos jau būna įdėta. Taigi papildomai sūdyti maistą reikia labai saikingai.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 15:2005 7 punktu, kuriame nustatyta, jog saugant gyventojų sveikatą nuo ligų, galinčių atsirasti dėl Lietuvos Respublikos geografinėje teritorijoje esančio jodo trūkumo, mažmeninės prekybos parduotuvių maisto skyriuose parduodama tik joduota valgomoji druska, turinti 20-40 mg/kg, kitokia druska (nejoduota) turi būti parduodama pramoninių prekių, dažniausiai konservavimui skirtų reikmenų, skyriuje. Asmens sveikatos priežiūros įstaigose atskirų ligonių dietinio maisto gamybai pagal gydytojo nurodymą gali būti vartojama nejoduota valgomoji druska. Neseniai spaudoje buvo rašyta, kad Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba nuo 2013 m. tiria druskos kiekį vaikų ugdymo įstaigose gaminamuose patiekaluose. Nustatyta atvejų, kai pietų patiekale buvo 5 gramai druskos – visos paros kiekis. 2015 m. visuose tirtuose mėginiuose druskos buvo nustatyta mažiau nei 0,3 gramo 100 gramų patiekalo.

Žmogaus organizmui saikingai vartojama druska yra būtina, nes ji padeda smegenims perduoti signalus, palaiko skysčių balansą organizme. Viešojoje įstaigoje Šiaulių reabilitacijos centre veikia gydymo bei sveikatingumo procedūra – Negyvosios jūros klimato terapija. Specialioje sistemoje pagamintas druskos tirpalo sausas rūkas gydo kvėpavimo takų ligas. Priešingai negu haloterapija (druskų kambarys), Negyvosios jūros klimato rūko sausos dalelytės įsiskverbia į kvėpavimo takus, atblokuoja netgi smulkiausias bronchų „šakele“ ir veikia bakterijas visur. Ši procedūra gydo kvėpavimo takų, odos, širdies ir kraujagyslių susirgimus, teigiamai veikia nervų sistemą, stiprina imunitetą. Šiauliuose sveikatą galima stiprinti ir druskos kambaryje. Jame lubos, sienos ir grindys padengtos storu druskos sluoksniu, kuriame palaikoma pastovi drėgmė, temperatūra ir druskų aerozolio koncentracija. Haloterapijos procedūromis gydomos kvėpavimo takų ligos, odos susirgimai, kraujagyslių ir nervų ligos.