„Gal kada nustosime lenktyniauti... Mus iš visų pusių supa beverčiai dalykai, jei sustotume kokiai savaitei, ne, ilgesniam laikui, pamatytume ir išsigąstume, kokiame chaose esame. Chaosas, toks totalus, nesibaigiantis triukšmas, kam jis naudingas, aš nežinau, – prieš jubiliejinės parodos „Cliché“ atidarymą 2019 m. kalbėjo šiaulietis dizaineris, fotomenininkas Vilmantas Dambrauskas. – Turi būti, kas sustabdys, ir atsiras laiko pagalvoti, kas iš tikro svarbu. Kas iš tikro verta...“

Žodžiai pasirodė pranašiški. Atėjo pandemija, karantinas. Gyvenimas sustojo. Ant visų kultūros įstaigų afišų pasirodė užrašai – „Atšaukta“. Kokiam laikui? Mėnesiui? Dviem? Kiek be kūrybos gali ištverti menininkas? Socialiniuose tinkluose atsirado platforma „Neatšaukti atidarymai“, visos šalies ir užsienio menininkų pamėgta parodinė erdvė. Kalbiname jos įkūrėją Vilmantą Dambrauską.

– Praėjusieji metai jums buvo ypatingi. Koronavirusas atsiuntė sunkių išbandymų kaip menininkui, piliečiui ir kaip žmogui. Atskleidė, koks trapus yra žmogus ir koks stiprus, darydamas tai, kas jam atrodo svarbu.
– Aš nieko tokio nenuveikiau, kad apie mane straipsnius rašytų. Kai prasidėjo karantinas, kai viskas užsidarė, susimąsčiau: kaip menininkui jaustis, kuris dvejus metus ruošėsi parodai ir staiga – uždaryta. Nepastebėjimas yra baisus dalykas. Labai slegia, kai tavęs nebemato, nerašo, nereaguoja. Talentui tai pražūtis.

Virtualios galerijos idėja gimė per vieną naktį. Taip atsirado Facebook grupė „Neatšaukti atidarymai.“ Taip, čia mano grupė. Ją sugalvojau, įkūriau ir administruoju iki šiol.

Patirties nebuvo. Nieko panašaus nebuvau matęs. Tiesiog pakviečiau pažįstamus menininkus pasidalyti savo kūryba ir jie sutiko. Nusprendžiau, kad reikia autoriaus video-, kuriame jis kalba gyvai, prisistato ir atsiunčia savo darbų nuotraukas. Ne visiems tai buvo lengva. Ypač nufilmuoti save.

Vėliau supratau, kad laimėjau pasirinkęs tokią formą. Viskas ne taip kaip įprasta, kada menininkas apsirengia gražiausiais rūbais ir ateina į savo parodos atidarymą. Čia jis kalba iš savo erdvės. Kasdieniškas, ne kažkaip pasipuošęs, nusimetęs svarbumo, ypatingumo kaukę. Už jo nugaros tikras interjeras, jis ten gyvena ir kuria. Autorius tarsi pakviečia žiūrovą į savo namus. To dar niekada nėra buvę. Jis filmuoja save, nors nelabai moka tai daryti. Nesijaučia užtikrintai, kalbant trūkčioja balsas. Ir tai yra pliusas.

Parodo, kad ir garsūs menininkai yra tokie pat, kaip ir mes. Žmonės. Bijo „covido“, bijo numirti, bijo, kad numirs jų artimieji. Sėdi izoliacijoje. Gerai, kai yra virtuali galimybė parodyti, ką yra sukūrę. Labai džiaugiuosi, kad tai įvyko. Tai nepaprasta. Tikrai.

– Ar tikėjotės, kad projektas šitiek išsiplėtos? Turbūt džiugina, kad į grupę įsijungė ir nemažai užsienio menininkų? Gal tik Šiauliuose jam dėmesio mažoka?
– „Neatšaukti atidarymai“ – grupė, atsiradusi 2020 metų kovo keturioliktąją, pirmojo karantino išvakarėse. Suklestėjo tas projektas, išsiplėtojo iki begalybės, atgarsis ne tik Lietuvoje – ir užsienyje plačiai pasklidęs. Netiesiogiai garsina Šiaulių vardą. Visa Lietuvos žiniasklaida rašė, rodė televizijos ir visur buvo minimas Šiaulių vardas. Net per pasaulinį menui skirtą „Arte“ kanalą.

Per tą laiką galybė žmonių nusifilmavo ir prisistatė.

Iniciatyva tęsiasi ir šiemet. Pozityvi, laisva ir nesuvaržyta virtuali profesionalaus meno erdvė, kurioje gera pristatyti savo kūrybą ir neprarasti ryšio su gerbėjais bei atrasti naujų. Kai dariau ataskaitą Kultūros tarybai, teko suskaičiuoti. Pats išsigandau: per 9 mėnesius įvyko daugiau nei 500 parodų.

Penki šimtai – tiek neįvyksta visoje Lietuvoje visas galerijas sudėjus, aš taip galvoju. Per 400 autorių pristatė savo kūrinius. Nuo paties garsiausio iki nežinomiausio. Kaip svarbu, kad kažkam tai buvo debiutas! Ketvirtadalis iš jų yra gyvenantys užsienyje. Grupei pavyko padaryti tai, ko niekada nebuvo – tiltą su užsienyje kuriančiais lietuviais. Išsitrynė riba, anksčiau vadinta „išeivijos kūryba“. Viskas vyksta tą pačią dieną, online. Draugai sako: tau pavyko per naktį padaryti tai, ko per daug metų nesugebėjo nė viena kultūros institucija. Norisi, kad ir Šiauliai tuo pasidžiaugtų. Deja, ne visi šiauliečiai kūrėjai dar įsijungė, tik tie, su kuo visada artimiau bendravau.

Parodų erdvė išsiplėtė labai. Iš pradžių sunku buvo patikėti, kad atsirastų tūkstantis žmonių, kurie kasryt eitų meno žiūrėti. Dabar jau tai daro 17 tūkst. žiūrovų ir jų vis daugėja. Kasdien, kas antrą pristatomas naujas įdomus profesionalus autorius. Vyksta fenomenali įpročių kaita – rytas prasideda ne tik nuo žinių portalo. Žmonės kasdien ieško naujos parodos ir pažinties su autoriumi! To dar niekada nebuvo Lietuvoj!

– Jūs estetas, dažnai keičiasi „Neatšauktų atidarymų“ plakatų detalės, kurios atspindi svarbias datas, įvykius, idėjas. Sudarytas  tikslus autorių abėcėlinis sąrašas su nuorodomis, pagal kurias lengva darbus susirasti, bet kada peržiūrėti. Grupė virto savotiška pastarojo meto menų enciklopedija. Administruoti tokią aktyvią, nuolat kintančią grupę, manyčiau, nėra lengva?
– Dirbu nepakeldamas galvos... 6 mėnesius dirbau tik „iš idėjos“, paskui 3 mėnesius buvome gavę finansavimą iš Kultūros tarybos. Dabar jis baigėsi. Parašytas naujas projektas. Kovo mėnesį tikimės gauti finansavimą, kad galėtume tęsti projektą.

Administruoju vienas. Žmona, žinoma, padeda, bet ji turi savo darbą. Jaunėlis sūnus montuoja video-. Suprantu, kad juos apkraunu ir kad neturėčiau taip daryti. Jei reikia, jie visada konsultuoja. Teko pačiam prisiminti vaizdo montavimą. Gerai, kad esu dizaineris, fotografas. Turiu daug patirties. Susitvarkau. Kitu atveju reikėtų komandos.

Jei to imtųsi kokia nors biudžetinė kultūros institucija, dirbtų visas aukštas žmonių, visi būtų pavargę ir skųstųsi, kad algos mažos. Smagu, jog dabar jau žmonės rašo projektus, kad gautų finansavimą pasiruošti parodai „Neatšauktuose atidarymuose“! Yra menininkų, kurie jau kelis kartus rengė parodas, nes čia nereikia laukti, kol atsiras vieta, nereikia prieš metus „įsipaišyti“ į planus, stengtis  įtikti galeristei. Tiesiog puiki galimybė būti matomam, ar esi pirmuosius žingsnius mene žengiantis kūrėjas, ar garsus menininkas.

– Virtualių parodų idėją pasigavo daugybė kultūros institucijų, galerijų. Ne paslaptis, kad jūsų grupė atlieka ir emocinės pagalbos misiją, sudaro sąlygas menininkams bendrauti su publika, žiūrovams išsakyti savo vertinimus. Kaip pavyksta išvengti negatyvo?
– Stengiuosi, kad mūsų grupėje negatyvo nebūtų. Iš pradžių teko pakovoti. Facebook platybėse tokia švara – retas dalykas. Meno žmonės jautrūs kritikai. Todėl bandau juos apsaugoti nuo piktų, neobjektyvių, paviršutiniškų reakcijų. Manau, kad reikia parodyti viską, žmonės atsirinks. Žinoma, vengiame pigaus saloninio meno, turgiškumo. To niekada čia nebus.

Turiu su „Neatšauktais atidarymais“ vizijų ir nemažai idėjų, apie kurias dar anksti kalbėti. Bandome grupines parodas, kuriose pristatytų savo darbus pradedantieji ir žinomi menininkai, Lietuvoje ir užsieny gyvenantys.

Lapkritį tokia neblogai pavyko – „Ilgesiai“. Neseniai pakviečiau sudalyvauti parodoje „Selfis“, kuri truks visus metus. Pasidalyti savo portretais – pieštais, tapytais. Vėliau bus ir fotografijų portreto paroda. Atidarėme Youtube kanalą filmų ir judesio meno kūrėjams, tiesa, nedaug jų kol kas atsiranda, dar tik pradedame. Čia laukiame  kino, videomeno, muzikos, šokio, performanso kūrėjų. Klasika ir alternatyva šalia.

Pats negaliu atsistebėti, su kiek kūrybingų ir aistringų menui žmonių užsimezgė ryšiai, bendraujame. Man ne vienas žmogus rašo, kad „Neatšaukti atidarymai“ padeda atrasti daugybę kūrėjų, ypač negyvenančių Lietuvoje, apie kuriuos gal niekada nebūtų sužinoję. Tai, ko gero, ir paskata kurti, ir emocinė parama menininkams užsidarymo aplinkybėmis. O man tai patvirtinimas, kad darau teisingai. Atsiranda kopijų, virtualias parodas pradėjo kultūros įstaigos, galerijos. Pagaliau! Buvau pradininkas. Jei kopijuoja, vadinasi, vertas dalykas, blogų nėra prasmės kopijuoti.

– Esate ne sykį kalbėjęs, kad 10 metų bendrauti socialiniuose tinkluose yra per daug. Laikas trauktis. O dabar čia jūsų darbo vieta. Ar pasikeitė požiūris?
– Apie tai gal pusę knygos esu parašęs FB komentaruose. Socialinis tinklas vadinasi, o jame vyksta toks išsitaškymas, susiskaldymas, neapykantos skleidimas. Vienas protingas žmogus rašė, kad FB yra vieta, kur atsiskleidžia visi.

Mėgstu sakyti: sėsdamas rašyti komentarus užsuk butelį. Matau, kad vyksta priešingai – atsuka ir paleidžia... Iš pažiūros gražūs, tvarkingi, apsiskaitę. Giriasi knygų perskaitę šimtais. Keistai skaito, šviesa jų nepaliečia. Jie iš knygų sugeria tik tai, kas  maitina jų tamsą. Todėl ir skleidžia: nėra „covido“, nėra laisvės... nėra...

Reikia suvokti, kad Facebooke besiprašantys į draugus nėra draugai. Niekada jais nebus. Naujai patvirtintas FB draugas – tai dar viena įjungta stebėjimo kamera. Kuo daugiau „draugų“, tuo daugiau kamerų. Tos kameros stebi ir laukia ne tavo sėkmės, o kada tu suklupsi, kada tau nepavyks, kada įvyks koks skandalas. Įdomiausia jiems būtų, jei eteryje numirtum online. Tai būtų sensacija. Porai dienų būtų apie ką pakalbėti. Ir tai „normalu“. Toks laikmetis. Prisidengiant liberalizmo, feminizmo idėjomis daroma daug „neskanių“ dalykų. Susidorojama su kitaip manančiais, daug baimės prisėta. Beje, tylėjimu, baime daug blogų dalykų prisišauksime.

Mano 55-mečio paroda „Cliche“ buvo apie tai, kad banaliais paverčiami tie dalykai, ant kurių turėtų laikytis žmogaus savivertė ir vertė. Banalybe tampa tautos patirtis, atmintis, šeima, pagarba ir orumas. Nieko vertas tikėjimas, patriotiškumas, pasiaukojimas, gyvenimas ne vien dėl savęs. Tie dalykai, mano galva, yra kertiniai, bet mūsų besikeičiančioje visuomenėje vadinami banaliais.

Vis dar laikau save idealistu. O „Neatšaukti atidarymai“, mūsų grupė yra švari oazė, kuri turi tęstis.

– FB man įstrigo dvi jūsų nuotraukos. Vienoje 1991-ųjų sausis, kitoje – laisvas žmogus, nutviekstas tekančios saulės ir sniego šviesos. Nepaisant visko poreikis socialiniuose tinkluose dalytis mintimis, jausmais jums išlieka svarbus?
– Apie 1991-ųjų sausį. Joks aš didvyris. Atvykau į Vilnių kitą dieną, po budėjimo Šiauliuose. Išliko nuotrauka prie Parlamento, ja pasidalijau. Turbūt paskutinįkart įkėliau...

Tų 1991-ųjų sausio garsų, tų kalbų ir tų laužų kvapo neužmiršiu. Ten tada buvo visa Lietuva. Tam, kad plikomis rankomis stotų prieš tankus. Už Laisvę. Tokią Lietuvą vertėjo pamatyti! Sėdėjau lygiai taip pat, kaip visa Lietuva sėdėjo. Nieko nenuveikiau.

Įsiminė nuotaika: visi buvome labai vieningi. Močiutės nešiojo sumuštinius, arbatos. Tokia Lietuva! Parašiau, kaip aš jaučiuosi. Tai yra mano didžiausias laimėjimas, kad aš nenusivyliau ir nerėkiu kaip kai kurie, kad ne už tokią Lietuvą kovojo. Aš už tokią! Kovočiau vėl. Nes esu laisvas Lietuvoje.

Lietuva – ne partijos, ne Seimas ir ne valdžia. Lietuva yra idėja. Dėl ko Lietuvos kariai, aukščiausios prabos kariūnai, aukojasi visokiose misijose? Jie dėl idėjos aukojasi, dėl tos trispalvės, kuri ant jų uniformos. Lietuva yra tai, kokią ją matai, kai su mylima šeima atsistoji prie Baltijos, kai grožiesi saulėtekiu pakelėje, kai per lapkričio žvarbą degi žvakutę ant tėvų kapo... Lietuva yra prasmė gyventi. Didžiausia nelaimė gyventi šalyje, kurios nemyli.

– Dėkoju už pokalbį, už tai, kad esate paprastas žmogus, kurio darbai dideli ir svarbūs, kad tebesate idealistas ir mokate džiaugtis balta tyla.

Laisvas žmogus, nutviekstas tekančios saulės ir sniego šviesos.
Asmeninio albumo nuotr.

Vilmanto šeima – „Neatšauktų atidarymų“ darbo grupė, atsiradusi 2020 m. kovo keturioliktąją, pirmojo karantino išvakarėse.
Asmeninio albumo nuotr.

1991-ųjų sausis prie parlamento su Dariumi Balčyčiu ir Svajūnu Udriu.  
Asmeninio albumo nuotr.