Drugeliui duota tiek mažai, o žmogui – tiek daug laiko. O ateina gyvenime akimirka, kai suvoki – mes panašūs. „Vieną savo paveikslą susapnavau reanimacijoje: daktarai operuoja drugelį, – nieko neatsimenu, nieko nejutau, o smegenys kažkokius keistus vaizdus dėlioja“, – juokiasi dailininkas, dainų kūrėjas ir atlikėjas Vilijus Vaišvila. Po sunkios operacijos menininkas grįžta į kūrybinio darbo ritmą ir ruošiasi jubiliejinei parodai. Svajoja, kad joje skambės muzika, susirinks artimiausi draugai, jo kūrybos gerbėjai.

Įdomi patirtis, kurios nelinkėtų niekam
Dabar susitikęs pažįstamą Vilijus pirmiausia apie sveikatą klausia. Anksčiau nesusimąstydavo, sveikata visai nesirūpino, gal 15 metų niekur nesikreipė: „Juk sveikai gyvenu, kas rytą pėsčiomis savo maršrutą einu, negeriu, nerūkau…“

Staigus smūgis – ir sustojo viskas. Laimė, laiku pataikė nuvežti. „Šiauliuose porą savaičių prasivarčiau, paskui Kaune du  mėnesius, po to reabilitacija Palangoje“, – pasakoja V. Vaišvila. Tiek vaistų gyvenime nebuvo matęs. Visi metai praėjo, o kartais naktį pabunda kliniką susapnavęs,  krūpčioja.

„Buvo gerų dalykų – žvaliai svarsto pašnekovas. – Pajutau, kad esu reikalingas, kad rūpiu: dukra iš Londono atvažiavo, visi skambina, o aš šnekėti negaliu, kažkur balsas prapuolęs. Muzikantai, dailininkai, draugai veržėsi lankyti, mišias dviejose bažnyčiose užpirko. Bėda, kad nesi pasiruošęs tokiai ligai, – tęsia mintį Vilijus. – Vežioja seselės tave kaip blyną pusiau nuogą, pilną vamzdelių prikaišytą, lyg ir nejauku, gėdijiesi, kad nieko pats negali. Noras juokauti kažkur išgaruoja – tik ašara aky.“

Pasak Vilijaus, normalūs žmonės po dviejų savaičių gydymo namo važiuoja, o jis per tuos du mėnesius įdomių tipažų prisižiūrėjo: vis kitas kolektyvas, kiekvienas ligonis su savo planais, savomis keistenybėmis.

„Kol pripratau, norėjosi knarkiantį kaimyną su pagalve prispausti, bet nekaltas – juk serga. Po kelių dienų tą išveža, paguldo kitą, su dar stipresniu knarkimu“, – dėsto apie savo patirtis, kurių nerekomenduoja niekam. Pasirodo, vien Kauno klinikose tokių ligonių kasmet po tris tūkstančius ir daugiau išoperuojama. Stiprių sportininkų, keturiasdešimtmečių ir jaunesnių.

Įtampų nemažai patyręs menininkas savęs netausojo, dar 42-ejų Kopenhagoje, rodos, pirmąjį infarktą išgyveno. Gal vėl „prisidirbo“ parodos išgabenimu į Vokietiją rūpindamasis. Rodos, nieko nereikia, viskas sutvarkyta, o vis tiek vidinis nerimas graužia, kaip tie paveikslai nukeliaus.

Gyvenimas yra žaidimas
Laisvas menininkas drąsiai save vadina pensininku, nors vasarą suėję 65-eri ant veido dar neišrašyti. Tas laikas patogus, kad nebėra skubėjimo: „Pensininkas esu, visada turiu laiko. Iš įpročio dirbu, nes rutina yra gerai, neleidžia sustingti.“

Vaistai visai dienai į dėžutę sudėlioti, kad nepamirštų, prie to jau baigia priprasti. Vyras pastebėjo juokingą dalyką, kad draugams susirinkus nešnekėti apie ligas nebeišeina. Arba būna, kalbiesi, o kokio nors menininko ar rašytojo pavardės negali atsiminti. Kai visi išsiskirsto, topt – prisimeni.

Pavardės, pavadinimai „pabėgę“ – nieko tokio, jei su humoru žiūri, nieko blogo.

V. Vaišvila sako grįžęs į kasdienio gyvenimo ritmą, tik kol kas nebe 10, o 6 kilometrus kasryt apeinąs: „Mėgstu pražygiuoti Vytauto gatve, pasižvalgyti bulvare. Jau mačiau, kad prie „Gaidžio“ raudonas trinkeles kloja – gražu bus, netrukus iki Draugystės prospekto galėsiu žingsniuoti. Aš visur gražumą matau, einant mintys gerai dėliojasi.

Kai saulei tekant išeini, visi šuniukus vedžioja; cak, cak, cak, tuk, tuk. Bobulytės su lazdomis praeina kaukšt, kaukšt. Jau daugiau užsikrėtusių ėjimu sutinku iš kaimynų ar tolimesnių pažįstamų. Karantino metu į Kuršėnų pusę bandžiau eiti dviračių taku – neįdomu. Paeini kiek ir į tą patį tašką grįžti. Nors ir ten vienas kitas dviračiu pravažiuoja, bėgioja, man žmonių trūksta, nėra su kuo pasisveikinti, kur į šalis pasidairyti. O Vilniaus gatve eini – savotiškas dežavu (déjà vu) – vis kokie prisiminimai sugrįžta.“

Pasižvalgo menininkas į parduotuvėlių, kavinių vitrinas, prisimena, kiek žmonės išmonės įdėdavo jas įrengdami, lentutėmis sienas iškalę, paveikslų prikabindavo. Gal nelabai meniškų, bet pagal jų skonį gražu buvę. V. Vaišvilos kurto dizaino ne kažin kiek belikę, laikas daug pakeitė, nebūtinai į gerą pusę, – suvienodėjo dauguma arba visai užsidarė. Anksčiau dirbant, atliekant užsakymus buvo įtampos, nuomonių skirtingumo. Dabar nieko išradinėti nereikia. Yra žmonių ratas, kuris menininką pažįsta, žino stilistiką. O ir atsisakyti daug lengviau.

„Psichologijos knygų daug skaičiau, – kalba V. Vaišvila. – Skaitydamas visokių „merfių“ ar „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“ (Robin Sharma) prisigraibai ir kūrybos idėjų. J. Erlickas gražiai sakė – lietuviai, parduokite savo „ferarius“ ir visi gyvensime gerai.“

Buvo įdomu, kai prasidėjo pozityvumo era, pasipylė mokymų džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Dabartinė gausybė mokymų – išpūstas reikalas. Pernelyg daug tų įvairaus plauko dvasios mokytojų priviso. Mergaitė 25 metų kad moko, kaip gyventi... Greitai mokytojų daugiau nei mokinių bus.

Svarbiausia, pasak Viliaus, humoro jausmą išlaikyti.
Susirgęs iš pradžių irgi juokavęs, o paskui nebe cha cha. Bandęs juokauti ir pandemijos pradžioje. Užrūstino ne vieną. Pagaliau ir pats susivokė, kad ne viskas juokai. Didvyrio nevaidina, bet draugams atėjus su dezinfekcinio skysčio buteliuku tarpdury nestovi.

Vis dėlto pozityvumas gerai. Tik viskas žymiai paprasčiau: jei vaikai sveiki, ko daugiau reikia?

Šiek tiek gaila, kad rugpjūtį suplanuota kelionė pas vaikus į Londoną neįvyko. Laukė visi susitikimo, tik covidas savaip planus pertvarkė. Ir į Gruziją neišvažiavo. Bet Gruziją puikiai namie galima susikurti: nusipirko su žmona gruziniško vyno, užsidėjo draugų dovanotą gruzinišką kepuraitę…

V. Vaišvila viešumon nesiveržia, parodyti save didelio poreikio nėra. „Juk nepadarysi didesnės karjeros, vyr. dailininku netapsi“, – vėl juokauja ir stabtelėjęs rimtai prisipažįsta, kad anksčiau koncertuodamas jautė įtampą, o dabar groja, dainuoja – tik savo malonumui.

Namuose visada laukiami draugai, dailininkai, aktoriai ir muzikantai. Čia vyksta repeticijos, įrašinėjamos dainos, o kai vieni namuose, Vilių tik kavos kvapas į apačią nuvilioja. Jis tapo arba kuria muziką arba tiesiog klausosi...

„Mano gyvenimas – žaidimas“, – sako pašnekovas ir net telefonu jauti šviesią šypseną.

Laukiame jubiliejinės parodos
Buvo įprasta V. Vaišvilos parodą pamatyti kiekvieną rudenį Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje. Šiemet ji rengiama kiek vėliau – gruodžio 18-ąją. Sustiprėjęs dailininkas jau turi nemažai šviežutėlių kūrinių.

Pasak jo, labai svarbu, kad žiūrovas išvystų, kas nauja sukurta, kokiais naujais sprendiniais asmenines patirtis suguldo, kokių vizijų dar gali ateityje tikėtis. Galbūt ji vadinsis „Drugelio efektas“. Žmona filosofinę mintį pamėtėjo. Įstrigo Rėjaus Bredberio aprašyta kelionė laiku, kai užmynus vos vieną drugelį pasikeičia istoriniai įvykiai. Pasak mokslininkų, drugelio sparnų plastėjimas gali sukelti tornadą arba chaosą.

Bet paroda jubiliejinė-retrospektyvinė. Todėl joje bus ir anksčiau sukurtų darbų. Lietuvoje yra žmonių, įsigijusių po 20-40 V. Vaišvilos paveikslų, tikimasi, kad pavyks kai kuriuos parodai pasiskolinti.

Su užsienio projektais gerai sekasi, tačiau kiek  kūrinių iškeliavę į Vokietiją, Daniją, Austriją ar kitur, autorius nė nebandė skaičiuoti. Ypač vokiečius buvo sudominusi kentaurų serija. Ir straipsnių apie jo kūrybą užsienyje ne viena dešimtis parašyta. Socialiniuose tinkluose užsienio dailininkai gražių laiškų prirašo, kai savo kūrinių nuotraukų ar naujus dainų įrašus įkelia. „O mums taip neišeina pagirti, mentalitetas kitoks: „nu gers“,– išspaudžia lietuvis, o kartais bando „kąsti į kulną“, – dalijasi facebook'o patirtimis pašnekovas. Pats Vilijus, sako, mokosi kitų darbus pagirti, bet „senukui sunku pasikeisti“.

Parodą sukabinti – dar ne viskas. Norisi, kad parodos atidaryme skambėtų muzika, norisi šilto susitikimo, bent su kaukėmis. „Visi gražiai atrodytume, tokie pat jauni“, –  šypteli V. Vaišvila.

Metų pradžioje vyko nedidelė paroda  „Sapnų alchemija“ Vilniuje, Lietuvos apeliaciniame teisme. Tai dalis Šiauliuose eksponuotos parodos – įspūdingas vizijų ir tikrovės pasaulis, kurio vaizdai pasakoja savo istoriją: plazda drugelių ir paukščių sparnais, vyniojasi pasakiškų augalų stiebeliais, užplūsta aukso šviesos ir baugios tamsos kontrastais, ir gali skaityti kaip knygą, kurioje sudėta išmintis, jausmai ir pranašystės.

Gaila, kad ši erdvė ne kiekvienam  buvo pasiekiama pandemijos metu. Bet gražus straipsnis paskelbtas spaudoje. Pasak menotyrininko hab. dr. prof. Vytenio Rimkaus, V. Vaišvilos tapybos išskirtinumas yra manipuliavimas epochomis ir įvaizdžiais, balansavimas tarp realybės ir fantazijos, priešybių jungimas į visumą, uždara kompozicija padeda sukurti romantizuotą vaizdų filosofiją. Menotyrininkė Michalina Adomavičienė autorių apibūdina kaip realizmo-renesanso dailininką, kalbantį metaforomis.

Mitologizuota, šiek tiek komiškais romantiškais atspalviais perteikta dvasios ir jausmų istorija pasakojama ir naujuose V. Vaišvilos darbuose, kuriuos, tikėtina, išvysime gruodžio mėnesį. Pirmas įspūdis – netikėtumas ir šypsena. Gauni stiprią humoro dozę, užplūsta šviesi emocija ir tada susimąstai, pradedi skaityti mintį, užkoduotą tarsi pažįstamais įvaizdžiais – paukščio sparnai, drugelių sparnų plastėjimas, šviesos žaismė, skrydžiui įtempti raumenys. Atsitrauki – ir lieka malonus pojūtis, sumišęs su troškimu atsiplėšti nuo žemės. Autorius – įžvalgus žmogaus dvasios žinovas, o jo kūriniai – tikra meno terapija.

„Dažnai knygą skaitydamas pagalvodavau: o, kad mano gyvenimas toks būtų, – atvirauja menininkas. – Dabar jau yra. Gražiausias gyvenimo etapas, kai gali mėgautis iš savo veiklos sklindančia pilnatve. Teisingai yra pasakęs mėgstamas rašytojas E. Remarkas: „Kai nereiški gyvenimui jokių pretenzijų, tai viskas, ką tik gauni, yra dovana.“

Apie menininką trumpai
Vilijus Vaišvila – tapytojas, skulptorius, poetas, dainų kūrėjas ir atlikėjas – gimė 1955 metais, mokėsi Šiaulių Didždvario mokykloje, studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Menininkas tapo paveikslus, freskas, kuria medžio, akmens ir metalo skulptūras. Danijoje jis kelerius metus projektavo namų interjerą, tapė portretus, nutapė 300 kvadratinių metrų freską ,,Povandeninis pasaulis“. 2002 m. buvo pakviestas į Ispaniją, kur Marbeloje nutapė 6 freskas. Dailininko darbai eksponuojami garsiose užsienio ir Lietuvos galerijose. Nuo 2002 m. V. Vaišvila yra Amerikos portretistų asociacijos (ASOPA) narys.

„Žurnalistinė antis“.  80x90. 2020 m.
Asmeninio archyvo nuotr.

Drugelis – mėgstamas V. Vaišvilos motyvas. „Bagažas“. 100x100. 2020 m..
Asmeninio archyvo nuotr.

Šis paveikslas susapnuotas reanimacijos palatoje. „Reanimacija“. 90x100, 2020 m.
Asmeninio archyvo nuotr.