Manęs visiškai nenustebino susidariusi kritinė/krizinė situacija mokytojų atžvilgiu. Panašaus ir net didesnio streiko galima buvo tikėtis jau ir seniau, tik, kaip žinia, mūsų piliečiai labai kantrūs, bet kiekviena kantrybė turi ribas.
Ar šis streikas išspręs nors kiek susiklosčiusias problemas? Nemanau.
Streikas rodo nebrandžią ir gana mėgėjišką ne tik politinę kultūrą, bet ir demokratiją. Ankstesnės Vyriausybės ir Seimo nariai apsimesdavo, kad girdi savo rinkėjus, bet nieko doro nepadarydavo, dabartiniai valdantieji ne tik kad negirdi, bet ir apsimesti nesugeba. Kodėl jie taip elgiasi? Atsakymas paprastas: pirma, mūsų Seimo nariai ir valdantieji dažnai neturi nei sveiko proto, nei fantazijos, antra, yra sukuriamas intrigų burbulas, kuris tik imituoja, jog kažkas vyksta ir keičiasi neva į gerąją pusę, trečia, intrigos ir suirutės yra labai naudingos, nes už jų lyg už kokio iliuzinio šydo galima neblogai susitvarkyti savo reikaliukus ir gyvenimus.
Vis dėlto norint ką nors keisti pirmiausia reikia vadovautis elementaria logika, žiniomis, o galiausiai pasitelkti ir analitiką. Analitinio proto rasti Seime ar juolab profesionalų vyriausybėje vargu ar galime.
Kita vertus, o gal ir nereikia, nes susidariusioje profesionalioje suirutėje galima vadovauti taikant diktatoriškus / policinius valdymo metodus. Pamąstykime, juk savimi nepasitikinti visuomenė, ir net savęs bijanti bei neturinti drąsos kalbėti garsiai, yra linkusi paklusti diktatoriaus valiai...
Protestai nėra vien dėl finansų, dėl darbo užmokesčio, bet ir dėl vertybinės krizės. Taip, kaip jaučiasi mokytojai, panašiai jaučiasi ir universitetų dėstytojai bei mokslininkai.
Universitetai yra nuolatos „tarkuojami“, kad neprirenka studentų arba jų neruošia darbo rinkai (atsibuskite, universitetas ne profesinis centras, kuris rengia konkrečius darbuotojus pagal darbdavio užsakymą).
Kas taip „tarkuoja“? Ogi pati Švietimo ir mokslo ministerija. Ką ji siūlo? Sujungti ir uždaryti. Galiausiai visuomenėje įteigiama, kad mokslo ir švietimo įstaigų jungimas bei uždarymas yra labai geras žingsnis, puikiai optimizuosiantis ir sukursiantis mokslią Lietuvą.
Ar tikrai? Visuose jungimuose beveik nekalbama apie mokslininką, dėstytoją, studentą. Pažongliruojama sąvokomis ir skaičiais, ir baigta. Kai klausiu žmonių apie tai, kodėl jie mano, kad panaikinti institucijas (mokyklas, universitetus, ligonines), yra gerai ir prašau argumentų, jie neturi ką atsakyti. Jie, kaip ir valdantieji taip pat negali pateikti konkrečių atsakymų.
Kategoriškai manau, kad naikinimas, uždarinėjimas nieko neišsprendžia, tik dar labiau sukuria papildomų problemų bei reikalauja daugiau energijos ir lėšų. Ką daryti? Net nežinau. Ir tai man sukelia dar didesnį liūdesį.
Norite tikros švietimo reformos? Leiskite žmonėms iš savo darbo, kurį jie moka gerai atlikti, realiai uždirbti ir įsipareigokite aiškiai dėl atlyginimo augimo bei kitų sisteminių pokyčių. Vertinamas darbuotojas ne tik norės dirbti, bet ir sieks didesnių rezultatų, jaus konkurenciją iš kolegų. Patys darbuotojai gali tapti savo darbo vietos reformatoriais. Aš visada manau, kad reforma prasideda nuo noro gerai dirbti. Neužmirškime pagrindinės darbo idėjos: žmogui reikalingas darbas, kad jis galėtų uždirbti ir gyventi iš gautų lėšų.
O kas dabar siūloma vietoj finansinės paskatos gerai dirbti? Žeminanti darbuotojų alga bei antimarketinginiai pačios Švietimo ir mokslo ministerijos lozungai. Jūs tik įsiklausykite, kokia formuojama viešoji ir tarptautinė nuomonė apie Lietuvos švietimą: mūsų mokyklose vaikai nieko neišmoksta, mokytojai nesugeba mokyti, dėstytojai nesugeba pritraukti studentų, studentai nieko neišmoksta ir yra nekonkurencingi darbo rinkoje, etc.
Brangieji, visi buvusieji švietimo ir mokslo ministrai ir jų klerkai, LR Seimo nariai, o ką jūs konkrečiai padarėte apčiuopiamai progresyvaus be antimarketinginių lozungų, kuriuos aš čia paminėjau ir kurių galime cituoti begalę, be popieriuose be fantazijos paskubomis išguldytų kreivai sustyguotų reformų?..
Įsivaizduokite verslininką, kuris pardavinėja bulves turguje ir visiems aiškina, kokia jo bloga produkcija, o po to stebisi, kad niekas jo atgabentų gėrybių neperka. Ar ne taip elgiasi mano minėtų lozungų autoriai?
Ką rodo mums premjero elgesys, kai ji atsakomybę permetinėja kitiems – pavyzdžiui, kad mokyklų susiklosčiusią krizę neva turėtų spręsti savivaldybės. Ar ne taip jis rodo savo premjerinę negalią spręsti problemą ir galiausiai prisiimti atsakomybę. Jau vienas įvykęs Sauliaus Skvernelio atsistatydinimas parodė, kad jis tikrai negali prisiimti atsakomybės. Šiuo atveju noriu premjerui rekomenduoti padirbėti kelis mėnesius mokytoju, vėliau – dėstytoju ir mokslininku, prisiimti nemažą atsakomybę bei pagyventi už apgailėtinai žeminančią algą.
Pasvarstykime. Galbūt kitas krizės žingsnis galėtų būti vaikų darželių auklėtojų streikas, po to – aukštųjų mokyklų pedagogų ir mokslininkų. O gal geriausiai būtų, jei visi jie susivienytų ir streikuotų kartu. Gal tuomet valdantieji atsibustų iš letargo miego?
Pabaigai noriu pasidalyti su skaitytojais savo liūdesiu. Prieš savaitę manęs studentai paklausė, kada streikuos dėstytojai. Jie paminėjo, kad žino, jog kai kurie dėstytojau uždirba net mažiau už mokytojus.
Nepažodiškai cituoju: kada eisite streikuoti, negi jums negaila aukoti savo sveikatą ir laiką; kodėl už grašius aukojate savo gyvenimus studentams...
Jie taip pat manęs paklausė apie tai, ką svarsto dėstytojams-mokslininkams atstovaujantys asmenys, profsąjungos ir mūsų tiesioginiai darbdaviai. Užplūdus mane tokiai lavinai sudėtingų klausimų atsakymo iškart neturėjau.
