Vertinant Šiaulių miesto, regiono ekonominę situaciją iš verslo ir mokslo perspektyvos, matosi augimas. Mieste veikia daugiau įmonių, auga verslumo lygis. Tik bėda ta, kad tradiciniai pramonės sektoriai sukuria mažą pridėtinę vertę. Dėl to darbuotojai gauna mažus atlyginimus ir vis dažniau nusprendžia emigruoti.

Kiti regionai auga sparčiau
„Smart Continent LT“ direktorius Andrius Jaržemskis Šiauliuose vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Global Šiauliai. Tarptautinės prekybos tendencijos – nauji iššūkiai verslui“ kalbėjo, kad pagrindiniai makroekonominiai rodikliai rodo Šiaulių miesto / regiono augimą. BVP ir eksportas Šiaulių regione auga, tačiau bendra Šiaulių miesto sukuriama BVP dalis Lietuvoje mažėja – kiti regionai auga sparčiau.

Veikiančių įmonių skaičius mieste didėja: verslumo lygis auga, jis nesiskiria nuo Lietuvos vidurkio. Pagal ekonominę veiklos rūšį regione didžiausia tiesioginių užsienio investicijų (TUI) dalis tenka apdirbamajai gamybai (mieste) ir žemės ūkiui (regione). Kitos ekonominės veiklos TUI sulaukia itin mažai. Be to, TUI vienam gyventojui rodikliai, palyginti su kitais didžiaisiais miestais, Šiauliuose yra mažiausi.

„Kol lyginame Šiaulius su Šiauliais, viskas atrodo gražu ir gerai, bet kai palyginame Šiaulius su kitais analogiškais miestais, pavyzdžiui, Panevėžiu ar Klaipėda, matyti, kad TUI sulaukiame gerokai mažiau“, – sakė A. Jaržemskis.

Anot jo, Šiaulių regiono eksportas laikosi ant nedidelę pridėtinę vertę generuojančios baldų, tekstilės, medienos ir plastiko gaminių gamybos. Baldų ir tekstilės gamybos sektoriaus eksporto apimtys net 2,5 karto didesnės nei antrojoje ir trečiojoje vietoje esančių sektorių. Klaipėdos ir Panevėžio regionuose tokio didelio atotrūkio nėra ir sektoriai pasiskirstę tolygiau. Nors ten irgi vyrauja žemesnės pridėtinės vertės produktai, Panevėžio regione daugiausia eksportuojama elektros mašinų įranga, pieno produktai. Klaipėdoje didžiausias eksporto sektorius – plastiko gaminių gamyba, o antrasis – tabako gaminiai.

Sukuriame mažai pridėtinės vertės
Nagrinėjant 2007–2017 metų laikotarpį nustatyta, kad Šiaulių regionas kartu su Klaipėdos ir Panevėžio regionais priklausomas nuo ES šalių ir dar neišnaudojo tolimesnių rinkų, pavyzdžiui, Japonijos, JAV, todėl yra potencialo eksporto apimtis didinti, ypač atkreipiant dėmesį į ne ES šalis. Didžiausia Šiaulių rinka per visą nagrinėjamą laikotarpį išlieka Vokietija, tačiau į ją eksportas nuo 2011 metų beveik nebedidėja. Antroji pagal dydį rinka nuo 2011 metų yra Švedija, į kurią 66 proc. eksportuojamos produkcijos yra baldai. Panevėžio ir Klaipėdos regionuose Švedija – pati didžiausia eksporto rinka.

Pagal kuriamą pridėtinę vertę Šiaulių mieste išsiskiria 3 sektoriai: apdirbamoji gamyba ir kasyba, didmeninė ir mažmeninė prekyba, transportas ir logistika. Apdirbamoji prekyba ir kasybos sektorius sukuria 16,9 proc. daugiau pridėtinės vertės nei prekyba ir transportas. Kitos sritys sukuria kelis kartus mažiau vertės.

Pagal vieno darbuotojo sukuriamą vertę Šiaulių miestas atsilieka tiek nuo Klaipėdos ir Panevėžio, tiek nuo Lietuvos vidurkio. „Tai signalas, kad Šiauliams reikėtų pergalvoti verslo struktūrą, tik tai suteiktų galimybę ateityje pakeisti situaciją“, – akcentavo A. Jaržemskis.

Išsiskiriame mažais atlyginimais
Dar viena problema yra ta, kad Šiaulių miesto demografiniai rodikliai prastėja sparčiau nei Lietuvos vidurkis. Jeigu gyventojų skaičius visoje Lietuvoje sumažėjo 15,9 proc., tai Šiauliuose per tą patį laikotarpį – 20,5 proc. Atitinkamai darbo jėgos kiekis Lietuvoje sumažėjo 3,8 proc., Šiauliuose – 17 proc.

Šiauliai išsiskiria ir kaip sparčiau senėjantis miestas. Čia vidutinis amžius yra 44 metai, kai anksčiau buvo – 39 metai. Vyresnių nei 65 metų gyventojų santykis su  penkiolikamečiais ir jaunesniais taip pat yra prastesnis už Lietuvos vidurkį.

Nedarbo lygiu Šiauliai labai neišsiskiria iš kitų Lietuvos miestų. Tik Šiaulių įmonėms reikia daugiau kvalifikuotų darbuotojų, kurių Šiauliuose trūksta.

Vidutinis atlyginimas Šiaulių mieste – 13 proc. mažesnis nei Lietuvos vidurkis ir mažiausias tarp didžiausių Lietuvos miestų. Žemu vieno darbuotojo produktyvumu Šiaulių miestas išsiskiria nuo Lietuvos vidurkio visuose sektoriuose. Tai lemia, kad ir atlyginimas Šiauliuose yra žemesnis nei kituose didžiuosiuose miestuose ir vidutiniškai Lietuvoje. Tiek Lietuvoje, tiek Šiauliuose daugiausiai pridėtinės vertės sukuriama apdirbamosios gamybos ir kasybos, informacijos ir ryšių, nekilnojamojo turto operacijų sektoriuose. Didžiausi atlyginimai Lietuvoje mokami informacijos ir ryšių sektoriuje, o Šiaulių mieste – kasyboje.

„Suprantame, kad darbo apmokėjimas yra veiksnys, leidžiantis žmonėms likti mieste arba grįžti iš emigracijos. Tačiau žiūrint iš verslo perspektyvos, darbo jėgos branginimas verslą veikia neigiamai, nes tai yra sąnaudos“, – komentavo A. Jaržemskis.

Jis paaiškino, kad  kol Šiaulių regione dominuos žemą pridėtinę vertę kuriantys sektoriai, tol verslui nebus galimybių didinti atlyginimų ir išlikti konkurencingam. Tik jeigu regione atsirastų daugiau automatizuotų, robotizuotų, efektyviau energetinius resursus naudojančių verslų, darbuotojams būtų galima mokėti daug kartų didesnius atlyginimus. Kitaip tariant, kol Šiaulių regione neatsiras naujų pramonės šakų, kurios pačios iš savęs generuotų didesnę pridėtinę vertę, tol mokėti didesnių atlyginimų paprasčiausiai nebus iš ko.

Trūksta kvalifikuotų darbuotojų
Pramonės transformaciją stabdo ir tai, kad Šiauliuose trūksta specialistų, užsiimančių moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra. Tokias studijų programas, kaip mechanikos inžinerija, elektronikos inžinerija, medžiagų inžinerija, renkasi vienetai, nors tokių dalykų turėtų mokytis tūkstančiai jaunuolių. Šiaulių universitete yra tris kartus mažiau doktorantų nei vidutiniškai kituose universitetuose. Dėl to nėra kam kurti moksliniais tyrimais pagrįstų inovacijų.

Šiauliai išsiskiria ir mažesniu aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičiumi. Be to, baigę aukštąsias mokyklas Šiauliuose uždirba mažesnius atlyginimus nei vidutiniškai kiti absolventai Lietuvoje.

„Daug Šiaulių universitete mokslus baigusių studentų dirba aukštos kvalifikacijos reikalaujančius darbus. Tai atrodo kaip ir gerai, bet kai pasižiūrime giliau, tai iš tiesų universitetas ruošia mokytojus, vaikų darželio auklėtojus. Miesto ugdymo įstaigos negeneruoja srauto, kritinės masės žmonių, kurie vėliau ateitų į pramonės verslus ir kurtų inovacijas“, – priežastį, kodėl Šiauliuose mokami nedideli atlyginimai, įvardijo A. Jaržemskis.

Įdomu ir tai, kad Šiaulių regione daugiausiai laisvų darbo vietų skirta kvalifikuotiems darbuotojams, tačiau tarp bedarbių daugiausiai yra nekvalifikuotų. Tam, kad verslas galėtų priimti regione gyvenančius bedarbius, pats turi į tai papildomai investuoti ir žmones apmokyti.

Reziumuodamas pranešėjas dar kartą akcentavo, kad Šiaulių regione yra daug žemą pridėtinę vertę kuriančių verslų.

Dėl brangstančios energijos (elektros, dujų), kvalifikuotų darbuotojų trūkumo tokie verslai šiandien išgyvena ne pačius geriausius laikus. Prognozuojama, kad ateityje situacija tik prastės. Vadinasi jau dabar dėl to reikia kažką daryti. Galima palikti viską taip, kaip yra dabar ir užsiimt tolimesne tradicinės pramonės plėtra arba imtis ryžtingesnių veiksmų. Pavyzdžiui, greitai pakeisti ūkio struktūrą, kaip tai padarė Kinija, Lenkija arba pasekti JAV, Izraelio pavyzdžiu ir atsivežti „protų“ iš užsienio.

Galima rinktis ir ne tokį drastišką scenarijų. Nežlugdant to, ką turime dabar, visus resursus nukreipti į inkubatorių, mokslo centrų steigimą bei laukti, kol išaugs naujoji inžinierių karta. Kaip sakė pranešėjas, visi trys scenarijai yra įmanomi, tik kol kas neaišku, kurį iš jų pasirinks Šiaulių regionas.

A. Jaržemskis sakė, kad Šiauliuose dominuoja žemą pridėtinę vertę kuriantys sektoriai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.