Šiais metais į Kazachstaną vykusios „Misija Sibiras“ ekspedicijos 24 dalyviai sugebėjo įrodyti, jog Lietuvos istorijos dalis slypi ne vien Sibire. Per 11 ekspedicijos dienų komanda aplankė 16 bendrų miestų kapinių, kuriose skaitydami antkapių užrašus ieškojo lietuviškų pavardžių ir užrašų. Jiems pavyko surasti, inventorizuoti ir sutvarkyti beveik 200 lietuviškų kapų. Ne mažiau svarbus darbas „Misija Sibiras“ dalyviams buvo memorialų tvarkymas. Sutvarkė jau esamus arba pastatė naujus memorialus net 4 vietose: Rudnike, Balchaše, Rytiniame Kounrade bei Mamočkino kapinėse. Taip pat Kazachstane iškilo 6 nauji lietuviški kryžiai. Aukščiausias Saranėje šalia 2 partizanų kapų pastatytas kryžius siekė net 4,8 m.

 Šiauliuose apie „Misija Sibiras“ ekspediciją papasakojo du jos dalyviai – Aistė Pociūtė ir Juras Pratusevičius.

Trėmimai į Rusiją ir Kazachstaną – labai skiriasi
Pirma mintis išgirdus „Misija Sibiras“ būna susijusi su ekspedicija Rusijos teritorijoje, tačiau šiais metais viskas vyko kitaip. 24 žmonių grupė likus iki ekspedicijos pradžios 3 savaitėms sužinojo, jog ekspedicijos planas keičiasi. Vietoj Rusijos taigos ekspedicijos dalyviai išvyko į Kazachstano stepes. Ekspedicijos dalyviai keliavo ne traukiniu, o lėktuvu. Iš pradžių atsidūrė Kazachstano sostinėje Astanoje, iš kurios visi kartu vyko į Karagandą. Joje visų ekspedicijos dalyvių keliai šiek tiek išsiskyrė, jog galėtų apimti didesnę teritorijos dalį ir atlikti daug daugiau naudingų, prasmingų ir gražių darbų. Viena dalis vyko į Džezkazganą, o kita dalis – į Balchašą.

„Šios ekspedicijos tikslas – įrodyti, jog Lietuvos jaunimas yra pilietiškas. Tai įrodo ir šio projekto skaičiai. Projektas  organizuojamas jau 13 metų. Per visą šį laiką savo noru dalyvauti ekspedicijoje išreiškė apie 13 tūkst. žmonių, kurie kartu aplankė ir sutvarkė apie 100 lietuvių kapinių Sibire ir valstybėse, į kurias buvo vykdomi trėmimai ir represijos. Per visas ekspedicijas buvo nukeliauta apie 100 tūkst. km – tai kelionė aplink Žemės rutulį du kartus“, – pasakojo „Misija Sibiras“ dalyvė A. Pociūtė.

„Misija Sibiras“ dalyvis J. Pratusevičius sakė, jog apie Kazachstaną mokyklose nėra pakankamai pateikiama informacijos. Anot jo, yra keista, nes vien į Kazachstaną buvo ištremta apie 70 tūkst. lietuvių. Į šią vietą lietuviai buvo tremiami dėl tokių priežasčių kaip tėvynės išdavimas, kontrrevoliucinė veikla.

„Labai skiriasi trėmimai į Rusiją ir Kazachstaną. Kazachstane politinius kalinius uždarydavo į kalėjimus, kai Sibire žmogus galėdavo pasistatyti namą, įsirengti ūkį. Kazachstane kalėdami žmonės turėdavo dirbti gamyklose, šachtose, juos mažai maitindavo, todėl gyvendavo labai žiauriomis sąlygomis. Patys kaliniai Kazachstane buvo vadinami mirties žeme, nes tose vietose buvo tik dykumos, todėl nors ir pabėgęs kalinys vargu ar būtų sugebėjęs išgyventi“, – pasakojo „Misija Sibiras“ dalyvis J. Pratusevičius.

Prieš ekspediciją „Misija Sibiras“ dalyviai gavo daug naudingų patarimų. Jie sužinojo, jog Kazachstane yra daug nuodingų gyvačių ir skorpionų. O vienas iš apsisaugojimo būdų – raudonas skuduras.

„Jei pamatai gyvatę, į ją meti raudoną skudurą, tada ji puola skudurą ir suleidžia savo nuodus į jį. Taip tampa nebenuodinga. Vienas mūsų ekspedicijos dalyvių suplėšė raudoną skudurą į 24 dalis ir visiems padalijo, tačiau taip ir nepavyko jo išbandyti. Todėl tai liko paslaptis, ar tai iš tiesų yra tiesa“, – pasakojo J. Pratusevičius.

Kazachstano kapinės – lyg išėjimas iš labirinto
Liepos 19 d. 24 lietuviai iš Vilniaus išvyko į Kazachstaną, kuriame praleido 11 dienų. Anot „Misija Sibiras“ dalyvio J. Pratusevičiaus, ši ekspedicija yra svarbi ne tik jam, jo šeimai, draugams, bet ir  visiems Lietuvos žmonėms, kurie atėjo jų išlydėti į kelionę. Taip jie suprato, kad ant jų pečių užgulė labai didelė atsakomybė. Ekspedicijos dalyviai aplankė 16 kapinių, surado 200 lietuvių kapų, kuriuos sutvarkė ir ant paminklų užrišo Lietuvos trispalvės juosteles.

„Kazachstane kapinės dažnai yra užmiestyje, prie didelių fabrikų ar gamyklų. Vienos kapinės buvo su gausybe augmenijos – priminė savotiškas džiungles, o kitos kapinės buvo visiškoje dykumoje, stepėse. Ten nebuvo nė vienos žolelės, jokios augmenijos. Šios kapinės buvo didžiausios mūsų ekspedicijoje – beveik 3 kv. km.

Kazachstano kapinės nuo Lietuvos kapinių labai skiriasi, nes ten nėra tokios tradicijos vykti į kapines ir tvarkyti savo artimųjų kapų. Jei Lietuvoje surandi tik kelis nesutvarkytus kapus, tai Kazachstane randi tik kelis sutvarkytus kapus. Kartais įėjęs į kapines susimąstai, ar jos dar tikrai veikia. Kapinėse visi pasiskirstydavome po kelis metrus ir lįsdavome į jas. Kazachstano gyventojai labai mėgsta aukštas metalines tvoras, todėl tos tvoros kapinėse padarė mums savotišką labirintą. Kartais pasijusdavai, kad eini visiškai vienas, ir tik po kelių valandų sutikdavai savo komandos draugą. Man kapinėse labai įsiminė tai, kad vietiniai gyventojai, kurie dar ateidavo aplankyti savo artimųjų kapų, ant medžių buvo nusibrėžę spalvotas rodykles, kad rastų savo artimojo kapą. Jei net patiems artimiesiems buvo sunku rasti savo artimųjų kapus, tai mums buvo didžiulis iššūkis. Trispalvės juostelės rišimas ant paminklo padės kitiems lietuviams surasti savo artimuosius. Ekspedicijos pabaigoje jų pritrūkome, todėl rišome savo apyrankes, batraiščius su Lietuvos trispalvėmis. Yra labai smagu, jog atradome ir vieno šiauliečio tėvo kapą. Tai parodo, kad tai yra artima iki šių dienų“, – pasakojo J. Pratusevičius.

„Misija Sibiras“ dalyvė A. Pociūtė pasakojo, jog Kaune sulaukė vienos moters prašymo. Jei lankysis Džezkazgano kapinėse, pabandytų surasti jos brolio kapą. Iš pradžių paieška sekėsi gana sunkiai, nes iš pirmo karto nepavyko surasti. Tačiau didelis noras ištesėti pažadą buvo stipresnis ir visi ekspedicijos dalyviai antrą kartą ėjo per visas kapines, kad surastų būtent šios moters brolio kapą. Galiausiai kapas buvo surastas, kuris buvo ne kapinių pakraštyje, kaip buvo pasakojama, o jau kapinių viduryje.

Ant Lietuvos partizano kapo pastatyta atminimo plokštė ir iškeltas kryžius
A. Pociūtė teigė, jog ekspedicijos tikslas buvo ne tik surasti ir sutvarkyti lietuvių kapus, tačiau aplankyti ir ten jau esančius memorialus, kurių didžioji dalis buvo buvusių lagerių teritorijose.

„Tose vietose sutvarkėme keturis memorialus ir sumontavome dvi atminimo plokštes. Daugumoje lagerių teritorijų, kurias lankėme, jau buvo palikti kitų tautų atminimo ženklai. Nusprendėme pastatyti lietuvišką kryžių, tikėdamiesi, jog ir kitos tautos paseks mūsų pavyzdžiu. Šio kryžiaus atvyko pašventinti ir katalikų kunigas su dviem vienuolėmis. Jis pašventino ir prižadėjo, kad atvyks čia su kitais tikinčiaisiais melstis ir prižiūrės šį kryžių. Buvo labai geras ir keistas jausmas matyti, jog ne lietuvis, tik to paties tikėjimo žmogus bučiuoja mūsų rankomis pagamintą kryžių.

Šiais metais pavyko pagaminti ir iškelti net 6 kryžius, vienas iš jų buvo gamintas lietuvių bendruomenės Karagandoje. Lietuvių bendruomenė nusprendė leisti mums patiems išrinkti vietą, kur gali stovėti kryžius, pabaigti jo gamybą ir iškelti šį simbolį. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų, plynuose laukuose, iškėlėme net 4,8 m aukščio kryžių, kuris visiems, vykstantiems pro šalį, primena Saranės apylinkėse vykusią istoriją ir tai, kad ji nėra pamiršta“, – pasakojo „Misija Sibiras“ dalyvė A. Pociūtė.

J. Pratusevičius pasakojo, jog kitą atminimo plokštę pastatė prie Rudniko miesto esančių kapinių. Šis miestas, anot „Misija Sibiras“ dalyvio, primena savotišką Černobylį.

„Šiame mieste niekas negyvena, nes po juo yra iškasta daug šachtų, todėl atsirado grėsmė, kad miestas gali įgriūti, todėl visus žmones evakavo. Planuojama, jog miestas bus iškastas ir išvežtas, o su miestu išvažiuotų ir šalia esančios kapinės.

Šios kapinės  iš tiesų išskirtinės, nes tik įėjus pro kapinių vartus pamatai septynis lietuvius, kurie yra palaidoti vienoje vietoje. Tai buvo septyni Lietuvos partizanai. Sužinojome ir vieno iš jų istoriją. Vienas lietuvis buvo ištremtas į Kazachstaną, išgyveno visus lagerius, visus sunkumus, o po daug metų gavo leidimą grįžti į Lietuvą. Senukas susikrovė lagaminus, įsėdo į traukinį, kuris jį turėjo parvežti į Lietuvą, tačiau jam sustojo širdis net traukiniui nepradėjus važiuoti. Taip jis ir liko palaidotas Kazachstane. Todėl būtent ant jo kapo pastatėme atminimo plokštę ir šalia iškėlėme kryžių“, – pasakojo J. Pratusevičius.

Oro sąlygos priminė stebuklą Kazachstane
Į Šiaulius atvykę „Misija Sibiras“ dalyviai J. Pratusevičius ir A. Pociūtė papasakojo apie ekspedicijoje buvusias oro sąlygas.

„Iš pradžių manėme, kad vyksime į Rusiją, kurioje turėtų būti vėjuota, daug lietaus, šalčio, todėl vykdami į Kazachstaną atsisakėme šiltesnių, neperšlampamų drabužių, nes manėme, kad bus labai karšta. Galvojome, jog reikės ir daug žygiuoti, prireiks daug vandens neštis, todėl, kad kuprinės nebūtų labai sunkios, kai kurių daiktų atsisakėme. Tačiau nuvykę ten susidūrėme su visai  kitokiomis sąlygomis. Kai kurie žmonės mums pasakojo, kad jei ten lis, bus didžiulis stebuklas. Ir šio stebuklo mūsų ekspedicija sulaukė net tris paras. Per tas dienas lietus lijo ir lijo, buvo didžiulis vėjas ir  labai šalta. Oro permainų pasikeitime įžvelgėme ir gerą dalyką, lietus ir šaltis  mus suvienijo kaip komandą, nes pradėjome visi dalytis ir labai palaikėme vienas kitą“, – pasakojo A. Pociūtė.

J. Pratusevičius pasakojo, jog kita ekspedicijos grupė buvo už 500 km, džiaugėsi 38 laipsnių šiluma, šiltu vėju. O kai jie nusiuntė nuotrauką parodyti, jog kiti ekspedicijos grupės nariai sėdi sušlapę prie laužo, šilčiau apsirengę, net nepatikėjo, kad taip gali būti.