Šiaulietės Eglės Bartkevičiūtės talentas groti akordeonu yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet jau ir visame pasaulyje. Neseniai ši jauna ir talentinga mergina tapo viena iš keturių prestižiškiausių muzikos konkursų akordeonininkų pasaulyje nugalėtoja. Ji šiuo metu ne tik gilina savo žinias Prancūzijoje, bet taip pat moko ir kitus groti fortepijonu ir akordeonu. Ir E. Bartkevičiūtė sutiko dienraščio „Šiaulių naujienos“ skaitytojams papasakoti apie savo meilę akordeonui.

– Kaip akordeonas atsirado jūsų gyvenime?
– Nuo pats mažens norėjau būti muzikante. Atėjo laikas pasirinkti, ar keliauti į muzikos mokyklą, ar į privatų būrelį. Pasirinkau muzikos mokyklą ir pasirinkau fortepijoną. Pagrojau vienus metus, o antraisiais metais išgirdau akordeono muzikos koncertą toje pačioje muzikos mokykloje. Taigi 7 m. pradėjau groti, o 8 m. išgirdau akordeoną ir grįžusi namo mamai pasakiau, kad noriu groti tik juo. Manau, kad tai buvo kažkokia lemtis. Mano tėvai tam pritarė. Jie visada buvo labai atviri, niekada nedraudė. Net baigus mokyklą nieko nesakė, kai kiti renkasi ką ir kur studijuoti, o aš užsidarius tik grojau, nors rezultatai vėliau vis tiek ateina. Mano šeimoje nėra nei muzikantų, nei menininkų, aš esu vienintelė. Neįsivaizduoju, iš kur aš tokia.

– Ar sunku buvo pradėti groti akordeonu?
– Pirmasis mano akordeonas buvo senovinis, kurio, kaip dabar pamenu, labai sunkiai spaudėsi klavišai. Nebuvo sudėtinga, nes jau metus grojau fortepijonu. Žinojau natas, galėjau jas skaityti. Viena ranka buvo viskas tas pats, tik vertikaliai. Man reikėjo išmokti groti kaire ranka. Sunku nebuvo, nes aš to labai norėjau. Vieniems vaikams patiko žaisti su lėlėmis ar kamuoliu, o man akordeonas buvo pagrindinis užsiėmimas. Net nebuvo atėjusi mintis, kad bus sunku. Gal būdavo fizinis pavarginimas, nes daug grodavau. Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijoje pirmaisiais metais grodavau nuo ryto iki vakaro. Tai buvo mano pasirinkimas, mano hobis, mano aistra. Psichologinio sunkumo niekada nebuvo.

– Gal dar ir dainuojate, ne vien grojate?
– Taip, kartais dainuoju, bet tik savo malonumui. Būna, kad groju akordeonu ir dainuoju. Nemažai yra tokių atlikėjų. Neseniai dalyvavau Kauno mieste vykusiame pasauliniame akordeonininkų konkurse „Pasaulio taurė“. Ten yra džiazinės improvizacijos, konkurso organizatoriai pateikia nuostatus, kurių mes turime laikytis, todėl kartais yra prašoma džiazo standarto su improvizacija. Dažniausiai įdedu kažkokią improvizaciją ir visada pridedu balsą. Tai man pačiai maloniau. Kitam gal tai yra nepatogu ir jis visai nenorėtų dainuoti ir groti, bet man tai labai patinka.

– Fortepijonu dabar nebegrojate?
– Groju, netgi kitus mokau groti su fortepijonu. Mokydamasi Šiauliuose turėjau labai nuostabią fortepijono mokytoją Raimondą Sližienę, kuri man davė labai daug. Galiu pasakyti, kad ji labai prisidėjo prie mano muzikinio vystymosi. Labai pravertė man jos muzikinės žinios. Aš mokydamasi grojau labai rimtai.

Visgi išliko fortepijono pradmenys, nors pagal fizinius duomenis mano rankos yra labai mažos, todėl fiziškai negalėčiau būti gera pianistė. Fortepijoną myliu ir jis bus mano pirmoji meilė, o akordeonas – mano sielos instrumentas. Man pirmiausia yra muzika, o instrumentai – tik priemonės išreikšti mintis, kokią muziką turi, nori pristatyti klausytojui. Akordeoną suradau neatsitiktinai, nes jis man labiausiai tiko, geriausiai galėjau išreikšti save.

– Taip pat ir kita jūsų mokytoja Marytė Markevičienė prisidėjo prie jūsų karjeros. Koks jos  indėlis?
– Žinoma, jos indėlis buvo didžiulis. Ji labai man padėjo, buvo ne tik mano antroji mokytoja, bet ir kaip mama. Jeigu man dabar grįžus reikėtų pasirinkti dėstytoją Lietuvoje, vienareikšmiškai pasirinkčiau Marytę Markevičienę. Kiti man sako, kad ją pasirinkčiau dėl to, kad abi esame šiaulietės, nereikėtų man niekur važiuoti. Aš atsakau, kad jei gyvenčiau nors ir Marijampolėje, vis tiek važiuočiau pas Marytę Markevičienę. Ji yra superinė mokytoja, turi dovaną paruošti mokinius, uždegti juos, niekada neskaičiuoja valandų. Žmogus yra atsidavęs savo darbui 150 proc. ir jokio savanaudiškumo. Jai visada pirmiausia yra mokinys, jo komfortas. Manau, kad tai ir rezultatai rodo. M. Markevičienė nebuvo griežta mokytoja. Jei ir būdavo kažkokia situacija, ji sugebėdavo labai ramiu, tyliu balsu pasakyti, tada viską labai greitai suprasdavai. Ne kiekvienas ir gali būti mokytoju. Jei tu gerai groji, nereiškia, jog tu gerai ir mokysi. Taip pat ir priešingai. Mokytojas yra dovana, ne veltui ji 2017 m. buvo pripažinta „Metų mokytoja“, tiek išauginusi ryškių žmonių, visi pas ją grįžta ir mini geru žodžiu.

– Ar dar turėjote kitų mokytojų?
– Taip, baigusi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją išvykau į Prancūziją ir ten privačiai dėstė vienas geriausių akordeono dėstytojų visame pasaulyje.

Po vieno konkurso Šveicarijoje 2015 m. Frederic Deschamps prie manęs priėjo ir pasakė, kad aš turiu pas jį mokytis. Jis man visada buvo autoritetas. O visa šios istorijos pradžia yra labai įdomi. Pirmiausia įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, po mėnesio išvykau į tą konkursą Šveicarijoje, kuris vadinasi „Pasaulio trofėjus“. Ten laimėjau 3-iąją vietą.

Man tai buvo kažkas nepaprasto, nes buvo vienas pirmųjų laimėjimų Lietuvai. Ir prie manęs prieina tas mano autoritetas ir sako, kad aš tą dieną padariau viską, ko jis bando išmokyti savo studentus. Grįžtu į Vilnių, su juo susisiekiu ir jis prašo bent dviem savaitėm pas jį atvykti.

Pas mus, Lietuvoje, mokymosi kultūra yra labiau paimta iš Rusijos, Italijoje – labiau europietiška, o tas mokytojas yra toks vienintelis pasaulyje, kuris taip moko kaip niekas kitas. Po tų dviejų savaičių grįžtu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje ir suprantu, kad aš turiu važiuoti pas jį. Man labai įstrigo to mokytojo žodžiai. Jis man sakė, kad tau dabar yra 18 m., ir tau dabar yra pats metas mokytis groti. Per pirmuosius tris mėnesius pajutau, kaip mano lygis absoliučiai pasikeitė, augo. Už tai, ką šiandien darau scenoje, esu jam labai dėkinga. Tai kardinaliai pakeitė ir mano garso išgavimą, instrumento valdymą. Mano tikslas scenoje yra dalytis, ir kad žiūrovas kažką pajustų.

– Dabar visas jūsų gyvenimas verda Prancūzijoje?
– Taip, aš gyvenu Prancūzijoje, mokau kitus groti akordeonu ir fortepijonu privačioje mokykloje. Taip pat pati koncertuoju. Labai smagu yra mokyti kitus. Kai turi vienos valandos trukmės pamoką, po paskaitos pamatyti mokinių žibančias akis yra kažkas nepaprasta. Man tai buvo kažkas naujo, visiškai skirtingo negu tik eiti į sceną. Man labai patinka mokyti ir tikiu, kad gyvenime man pavyks suderinti šiuos du dalykus. Pati naudoju visų tų trijų mokytojų metodiką, gimsta, žinoma, ir pačios mintys ir idėjos.

– Ar pamenate savo patį pirmąjį pasirodymą?
– Turbūt buvo kalėdinis koncertas. Man patikdavo būti scenoje. Nebūsi tikras artistas, jei  nesijaudinsi. Jei bijosi, čia yra kitas dalykas. Reikia išstumti tai, nes baimė užgniaužia labai daug dalykų. Kol buvau vaikas tikrai nebijojau, buvo tik adrenalinas. Rankos niekada nedrebėjo, pamenu tik koja drebėjo. O kai groji akordeonu, jei tu judini kojas, tai persiduoda į dumples ir tau garsas išeina nelygus.

– Kaip sekėsi Italijoje vykusiame Pif Castelfidardo, kuris yra laikomas vienas prestižiškiausių muzikos konkursų akordeonininkų pasaulyje?
– Taip, tai yra vienas iš keturių didžiausių akordeono muzikos konkursų. Aš jame dalyvavau jau antrąjį kartą. Šis konkursas jau vyksta ne vieną dešimtmetį. Dalyvavau kategorijoje be amžiaus limito. Rimčiausios kategorijos yra dvi: senior variete, kurioje aš grojau, ir senior classic, kur žmonės groja rimtąją šiuolaikinę muziką. Lietuvių nemažai vyksta į šį konkursą, tačiau mano kategorijoje buvau viena lietuvė. Šioje kategorijoje net nėra grojusių lietuvių. Džiazas ir ta lengvoji muzika pas mus Lietuvoje nėra labai populiari. Lietuvis Augustinas Rakauskas senior classic kategorijoje iškovojo 3-iąją vietą.

Sužinojau, kad šiame konkurse į finalą patenka tik trys žmonės. Galvojau, jei pateksiu į finalą, bus labai gerai. Varžovai buvo labai stiprūs. Tačiau pamačiusi rezultatus buvau labai laiminga, nes patekau. Į finalą atėjau groti visiškai laisvai, nes žinojau, kad 3-iąją vietą tikrai turiu. Dar buvo specialus prizas – koncertas Kanadoje.

Galutinių rezultatų greitai nesužinojome, tik scenoje paskelbė. Specialųjį prizą laimėjau aš, tada galvojau, kaip puiku. Jaučiau užkulisiuose, kad būsiu trečia, nes grojau su dviem vaikinais iš Prancūzijos ir Moldovos. Tačiau girdžiu, jog trečiąją vietą užima Prancūzija, tada galvoju, jog tikrai būsiu antra. Tačiau girdžiu, jog antra vieta atitenka Moldovai. Iš žiūrovų girdėjau, jog tuo metu buvau labai pasimetusi. Tai buvo man didžiulis įvertinimas vien ir dėl to, jog esu akordeonininkė, nes vyrų čia yra žymiai daugiau. Pagal prestižą ir konkurso dydį, manyčiau, kad tai yra mano aukščiausias pasiekimas.

Aš jau dvejus metus dalyvauju keturiuose pagrindiniuose konkursuose. Yra Vokietijoje „Klingenthal“, kuriame pavasarį laimėjau trečiąją vietą, dar yra Pif Castelfidardo, kuriame iškovojau pirmąją vietą, konkurse „Pasaulio trofėjus“ 2015 m. iškovojau trečiąją vietą ir „Pasaulio taurėje“, kuris šiais metais vyko Kaune, laimėjau antrąją vietą.

– Ką vertina komisija?
– Pirmiausia yra technika, tada programos pasirinkimas, stiliaus pajautimas, kiek turi artistiškumo, muzikalumo, kiek ir kokių interpretacijų tu gali pateikti konkurso metu. Pavyzdžiui, teisėjai salėje sėdi skirtingose vietose ir patys vieni. Jie rašo balus ir po kiekvieno pasirodymo jie yra surenkami.

Jie ir perrašyti negali, turi labai profesionaliai įvertinti ir parašyti tikrą balą.

– Kurios šalies akordeonininkai yra stipriausi?
– Stiprūs yra italai, prancūzai, dalis portugalų. Klasikoje dominuoja rusai, lenkai, lietuviai turi gerą poziciją.
Pavyzdžiui, kinai gali būti labai geri ir nelabai, bet jei atvažiuoja geri, jie ir laimi. Pirmasis akordeonas yra pagamintas Vokietijoje, bet šiuo metu tiek klasikos, tiek džiazo muzikoje vokiečiams nelabai sekasi. Taip pat serbai. Visos Balkanų šalys yra labai stiprios.

– Kokius mėgstate atlikti kūrinius savo koncertuose?
– Aš groju viską – nuo klasikos iki džiazo, iki prancūziško stiliaus. Mėgstu koncertuose atlikti tokią muziką, kad parodyčiau įvairiapusišką save. Man patinka gera muzika. Klausau ir gero popso, ir gero repo. Vienu periodu mėgstu vieną kūrinį, o kitu palieku tą kūrinį ir imu kitus.

– Kokie yra jūsų klausytojai?
– Aš esu labai atvira, todėl mėgstu dalytis su klausytoju. Jei žmogus bus atvarytas prievarta į mano koncertą, negalėsiu transliuoti jokio jausmo, jokios energetikos, jokios muzikos. Man svarbu, kad klausytojai būtų atviri ir priimtų tai, ką šią minutę girdi ir gauna.

– Ar buvote lyginama su Martynu Levickiu?
– Kartais tenka būti lyginama. Kiti sako, tu taip gerai groji, kaip tas iš „Lietuvos talentų“. Ir žinai, kad kalbama apie Martyną. Jau žmonės gatvėje žino, kas yra tas akordeonas. Labai ačiū Martynui, kad jis padarė didžiulį žingsnį ir dideles permainas.

Mes su Martynu, kai buvau vaikas, gerai sutardavome, man dažnai patarinėdavo ir pagirdavo. Tam tikru metu jis buvo vienas iš tų žmonių, kurie padėdavo. Nebandžiau jo kopijuoti, nes greitai supratau, kad nebūsiu panaši į jį. Mano vizija gyvenime buvo visai kitokia. Svarbu turėti kažką savo, nes kopijų ir kičo pasaulyje yra labai daug. Tie žmonės, kurie daro kažką savo, kuo tiki 100 proc., tada gali būti kažkuo.  

– Kokie jūsų planai?
– Kai grįšiu į Prancūziją, mokysiu kitus ir pati mokysiuosi. Kanadoje vyks koncertai taip pat viename didžiausių muzikos festivalių Toskanoje, kur būsiu pagrindinė atlikėja. Lapkričio mėnesį koncertuosiu Šiauliuose. Yra noras keliauti pas keletą pedagogų į Italiją, dalyvauti keliuose meistriškumo kursuose ir pasisemti naujų idėjų ir žinių.

Viena iš mano svajonių yra turėti savo akordeoną, nes nuosavo dar neturiu, tenka naudotis mokyklos instrumentu. Esu vieną akordeoną nusižiūrėjusi. Jis tiek fiziškai man tinka, tiek jo skambesys man patinka. Akordeonai brangūs, todėl ne visi nuosavą ir gali turėti. Mano išsirinkto akordeono kaina siekia apie 17 tūkst. eurų.

Akimirkos iš E. Bartkevičiūtės koncertų.
Gintaro MILTENIO nuotr.