Lietuvoje vis labiau vyraujant tropiniams karščiams, ne vienas gyventojas ima sukti galvą, kur leisti dienas ir kaip negauti saulės smūgio net sėdint namuose. Vandens buteliukais ir kondicionieriais apsiginklavusiems žmonėms tokiu oru patartina daugiau laiko leisti pavėsyje. Tačiau kur tokį rasti, pavyzdžiui, Šiaulių miesto gyventojui, kai mieste plyti urbanizuotos, kadaise stotingus medžius auginusios tuščios gatvės, o nerenovuotuose namuose kaitra kur kas didesnė, nei lauke?

Nuosava Sachara
Jau kelintą savaitę gerokai virš 30 laipsnių kaitinančių orų metu sinoptikai ir medikai gyventojams sutartinai pataria nesant būtinybei nekelti kojos iš namų, tačiau buvimas namuose daugeliu atveju gali būti netgi labiau žalingas, nei naudingas. Anot dr. Andriaus Buskos, daugelis prastai izoliuotų miestuose esančių pastatų nesugeba apsaugoti vidaus patalpų nuo perkaitimo būtent dėl savo pralaidumo. Jis sako, kad karščius ypač sunku tverti neapšiltintuose pastatuose ir neturinčiuose vėsinimo sistemų butuose. Tverti karštį dar sudėtingiau, jeigu pastato langai nukreipti tiesiai į pietus ar vakarus, nes vasarą į juos karščiausiu paros metu tiesiogiai spigina saulė.

Dr. A. Buska sako, kad gyvenantiems menkai arba visiškai neizoliuotuose būstuose vertėtų imtis elementarių apsisaugojimo nuo karščio priemonių.

Karštomis dienomis geriausias sprendimas yra vėdinti būstą naktį arba anksti ryte, kai temperatūra yra nukritusi, o langus uždaryti iki orui pradedant kaisti. Jeigu lauke temperatūra yra aukšta, langų atidarymas ir cirkuliuojančios karšto oro srovės naudos neduos.

Tamsūs pluoštai sulaiko daugiau šilumos nei šviesūs, todėl interjere turėtų būti kuo daugiau šviesių spalvų: baldų dangalai, kilimai, net užuolaidos ar roletai.

Kuo išorėje daugiau augmenijos ir mažiau asfalto, tuo vėsiau tiek dienos, tiek nakties metu. Namus puikiai gelbsti vijokliai, šešėlį metantys medžiai.

Geriau nei užuolaidos nuo saulės spindulių apsaugo mediniai ar bambukiniai roletai, žaliuzės, jei yra galimybė galima iš lauko pusės įrengti langines, stogelius virš langų.

Per karščius į prekybos centrus
Daugelis miesto gyventojų pripažįsta, kad labiausiai tokiais karštais orais jiems gelbėja išvykos į gerai kondicionuojamus prekybos ir pramogų centrus. Prekybininkams gūžčiojant pečiais, neva ką tokiais gerais orais žmonės veikia prekybos centruose ir kodėl nesidžiaugia saule, miestiečiai čia mielai vaikšto net ir neturėdami konkretaus tikslo. Namie – karšta, lauke – karšta, o prekybos centre – gera ir malonu. Šią kuriozišką situaciją patys gyventojai vertina normaliai, nes svarbiausias tikslas jiems – bent trumpam atsivėsinti.

„Esant tokiai kaitrai namuose būti neįmanoma, nes gyvename prastai izoliuotame, senos statybos name, puikiai praleidžiančiame šilumą.Į buto langus nuolat spigina saulė, taip dar labiau pablogindama situaciją. Gelbėtis nuo karščio išeinant pasivaikščioti po miestą taip pat neverta dėl remontuojamų gatvių ir dėl to, kad mieste nėra daug pavėsyje esančių vietų. Dėl šių priežasčių dažnai važiuojame į prekybos centrus. Čia lankomės visai ne dėl to, kad mums reikėtų kažko nusipirkti, o dėl to, kad tos vietos puikiai kondicionuojamos ir leidžia atsivėsinti. Galbūt skamba juokingai, bet tokia realybė“, – sako šiaulietė Rima.

Gamtos pavėsis jau nebepadeda
Atgaiva ir prieglobsčiu nuo saulės spindulių miesto gyventojams būdavo ir nuo medžių krintantys šešėliai, tačiau medžių genocidą išgyvenantiems Šiauliams tai teks kurį laiką pamiršti. Nors į išrautų medžių vietas planuojama sodinti naujus medžius, tačiau svarbu paminėti, kad medžių, miestiečiams ir miestui teikusių ne tik estetinę, bet ir apsauginę funkciją, augimo procesas lėtas.

Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas Arvydas Rutkauskas sako, kad kol medis užauga ir sutankėja tiek, kad galėtų apsaugoti nuo karščio, jam reikia mažiausiai 25–30 metų.

„Miestų valdžia neva teigia, kad seni medžiai yra „ligoti“ ir nebetinkami augimui mieste, tačiau aš manau, kad kur kas naudingiau būtų skirti daugiau lėšų medžių išsaugojimui, o ne skubotam ir kartais neapgalvotam medžių kirtimui ir rovimui. Juk vyresnio amžiaus žmonių taip pat neatstumiame, o jais rūpinamės. Sociumui reikia įvairovės – visgi kas būtų, jei gyventų vien tik vaikai ir jauni žmonės? Lygiai tas pats ir su medžiais. Lietuva – miškų, medžių kraštas, todėl reikia dėti visas pastangas jų būklei gerinti ir kaip įmanoma daugiau juos prižiūrėti“, – sako A. Rutkauskas.

Lietuvos dendrologų draugijos pirmininkas stebisi, kodėl savivaldybės pritaria tokiems projektams ir net skubina jų eigą, kai toks elgesys labiausiai atliepia ekologijai mieste. Anot A. Rutkausko, miestų valdžia inicijuoja naujų medžių sodinimą, tačiau nesuvokia, kad tol, kol jie užaugs, praeis nemažai laiko, o ir prigis iš jų tikrai ne visi.

Anot A. Rutkausko, naujų medžių sodinimo periodą išgyvenančiam, žalumos išsiilgusiam miestui vertėtų susirūpinti ir sodinamomis medžių rūšimis.

„Man keista, kodėl miestai dažniausiai apsodinami didžialapėmis liepomis. Kaip medžiai jie gal ir neblogi – meta šešėlį, nėra labai opūs, tačiau pagalvokite, kas nutiktų, jei, pavyzdžiui, miestą užkluptų invazinė liga? Tada vienos rūšies medžiais apsodintas miestas prarastų savo medžius ir atrodytų nykiai. Vienos rūšies medžių turėtų būti ne daugiau, nei 30–40 proc., kad nelaimės atveju miestai išsaugotų bent dalį savo žalumos. Sodinimui mieste kur kas labiau tiktų sidabrinė, grakščioji ir kaukazinė liepos. Gana greitai augantys ir miestui tinkantys yra šermukšniai, raudonieji ąžuolai, gledicijos, daugelis klevo rūšių, dekoratyvinės obelys“, – teigia A. Rutkauskas.