„Nesuteršk savo vardo“, – sakydavo senovėje. Niekas nenorėdavo duoti vaikui vardo žmogaus, kuris negerais darbais, nedorumu garsėjo ar dėl kitų priežasčių nepatikdavo. Buvo tikima, kad vardas gali nešti sėkmę arba perduoti neigiamą patirtį. Tėvai ieško paties skambiausio, gražiausio vardo. Vieniems svarbu – vardo reikšmė, kitiems – istorinės aplinkybės, tretiems rūpi, kad vardas būtų retas, negirdėtas. Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėjos Vilmos Melenienės pastebėjimu, vardų mados ryškiau pasikeičia kas 8–10 metų. Tik tėvai turėtų nepamiršti, kad vardas žmogui turi būti patogus, malonus, kad dėl jo keistumo nesijaustų nepatogiai.

Populiariausi vardai
Peržvelgus Lietuvos, Šiaulių apskrities ir Šiaulių miesto populiariausių vardų sąrašus matyti, kad tendencijos labai panašios. Populiarūs trumpi, skambūs vardai, su kuriais galima patogiai jaustis bet kurioje šalyje. Pasak V. Melenienės, 2017 m. daugiausia berniukų pavadinta Kajais, Matais, Domantais. Išpopuliarėjo Herkus. Šiais metais pirmose pozicijose Lukas ir Dominykas, nemažai Adų, Domantų, Nojų. Matas nukrito į ketvirtąją vietą, Herkus – į penktąją.

Mergaičių vardai trumpėja. Šiaulių mieste šį pusmetį pirmauja Emilija, Smiltė, Ugnė, Luknė, Liepa. Pernai Luknė ir Ugnė buvo šeštojoje, Emilija – trečiojoje pozicijoje. Daugiausia mergaičių praėjusiais metais gavo Austėjos, Lėjos, Gabrielės vardus.

Reti vardai
Kažin ar tėvai rimtai pagalvojo vaikams suteikdami labai neįprastus vardus. Galima suprasti, jeigu tai mišrios šeimos arba kitos tautybės Lietuvos piliečiai. O lietuvio ausiai kažin ar maloniai skambėtų vardai Neitonas, Kiera, Maelė. Gaila, bet retų vardų sąraše atsidūrė tokie mums mieli vardai kaip Tomas, Vytautas, Ramūnas, Giedrė, Rasa. Šiauliuose po 1 berniuką gavo Juozo, Petro, Jono vardus, o vienas pavadintas Perkūnu. Tik po vieną mergaitę pavadinta Monika, Vilija. Vis dar daug įtakos turi filmų ir muzikos pasaulio garsenybių vardai. Įregistruota vardų be lietuviškų galūnių, kaip Oscar, Fion ir pan.

Taigi senieji vardai kol kas nemadingi ir apmiršta vardinių šventės tradicijos. Etnologas Libertas Klimka yra rašęs, kad mūsų tautos vardyne persipynė senovinių gamtos dievybių kultas, žemdirbiškosios tradicijos ir krikščionybė, todėl vardo dienos šventimas buvo susijęs su gamtos ciklu. Populiariausi vardadieniai atitinka svarbius pokyčius gamtoje bei su jais susijusių darbų pradžią ar pabaigą. Iki vienos kurios šventės reikėdavo padaryti tam tikrus darbus, po kitos – pradėti naujus.

Šv. Kazimieras ar kovarnio diena?
Nedaug kas beprisimena, kad kovo 4-oji yra sena lietuvių šventė, skirta pavasariui pašlovinti –  Kovarnių diena. Senoliai šią dieną patardavo praverti tvartų duris, įleisti vidun saulės, kad gyvuliai galėtų pasidžiaugti ateinančiu pavasariu. Atėjus krikščionybei su šia diena sutapatintos šv. Kazimiero varduvės. Šv. Kazimieras laikomas Lietuvos globėju. Pirmą kartą šv. Kazimiero garbei surengtos iškilmės įvyko Vilniuje 1604 m. Vėliau atsirado amatų šventės tradicija – Kaziuko mugės su neatsiejamu atributu verbomis.

Skulptorius Kazys Bimba papasakojo, kad jam vardą išrinko vyresnieji broliai. Pradinėse klasėse atrodė senoviškas, negražus: „Dabar jaučiuosi pakylėtas, nes garbingas vardas, Lietuvos globėjo. Klasėje Kaziu vadindavo, nepravardžiuodavo, bijojo nusidėti, tokį šventą vardą sugadinti. Kaziu iš Kazimiero tapau, kai keitė pasus, kuriuose prievarta įrašinėjo rusiškus tėvavardžius. Dabar dokumentuose esu Kazys, o jaučiuosi Kazimieras. Patogu pasirašyti trumpesniu.“

Kaziuko mugėse Kazys yra buvęs tik kaip žiūrovas. O vaikystės kaime buvo švenčiami Jonai, Antanai. Ta proga pastatytas kryžius gal nuo 1936 metų dar tebestovi.

Menininkas tiki, kad žmogus gimdamas savo vardą atsineša: „Dukrai buvome numatę vardą Ieva. O kai gimė, žmona ėmė vadinti Monika. Kitaip nebelipo.“ Anūkų vardais Kazys esąs patenkintas: Emilija ir Augustinas. O su žmonos vardu juoko būta. Kažkodėl dokumentuose buvo Zita, o visi Laima vadino. Gal kūmai supainiojo, teko pasą išsiimant pačiai Laimos vardu pasirūpinti.

Juozinės – pavasario šventė
Juozapas (I a.) – visuotinės Bažnyčios globėjas, Mergelės Marijos sužadėtinis, Kristaus globėjas, kilęs iš karališkos Dovydo giminės. Šv. Juozapas garbinamas visame pasaulyje, minimas ir kaip amatininkų globėjas.

Kovo 19-ąją, per Juozapines, parskrenda pempės. Tai gilių tradicijų pavasario šventė. Apie pempę sukurta ne viena lietuvių liaudies daina. Pempė – atbundančios gamtos, atšilimo pranašas. Mūsų senoliai tą dieną spėdavo, kokie metai jų laukia: jeigu tądien oras geras, metai bus palankūs karvėms ir jaučiams. Nors dar Gavėnia, bet jau per šv. Juozapą leidžiama juoktis ir tuoktis, tik negalima kelti vestuvių. Tą dieną merginos šluodavo kiemus, pradėdavo tvarkyti savo gėlių darželius, purenti žemę. Kai kur  jau būdavo sėjamos vasarinės gėlės, daržovės daigams.

Šaulių universiteto docentas Juozas Pabrėža džiaugiasi, kad jo šeimoje buvo gilios tradicijos: vaikai buvo įvardijami tėvo vardu: „Mano senelis buvo Juozas ir tėvas Juozas. Šventas vardas, bet Juozo atlaidų neteko girdėti. Kadangi esu žemaitis, mane vadindavo Juziu, o dabar dažnai pavadina senesniu žodžiu Jūzaps. Pase mano tikrasis vardas Juozas. Tai vienas iš populiaresnių vardadienių. Kovo 19-oji įstrigo iš vaikystės. Tėvas draugų, kaimynų, giminių sulaukdavo per vardadienį, o gimtadienių tais laikais nešvęsdavo. Pats irgi dažniau išvakarėse sulaukiu pasveikinimų.“

J. Pabrėžos mama buvo Kazimiera. Tai šeimoje švęsdavo Kazimierines. Giminėje dar Petrai buvo sveikinami. Švęsdavo be ypatingų apeigų, susėjime maloniai pabendraudavo.

Šv. Stanislovas cibulinis
Gegužės 8-ąją pagal bažnytinį kalendorių pagerbiamas šventasis Stanislovas, Krokuvos vyskupas, Lenkijos globėjas, gyvenęs XI a. Viena iš legendų mini jį mėgus žirnienę – pasninkų valgį. Gegužės antroji savaitė – pats laikas žirnių sėjai, tuo pačiu metu būdavo sodinami svogūnai, todėl Stanislovo vardadienis – „cibulinis”.

Žemaičių draugijos „Saulaukis“ siela Stanislava Bartkuvienė savo vardu ilgai buvusi nepatenkinta: „Dabar jau vis dažniau taip – pilnu vardu, prisistatau. Anksčiau nemėgau Stanislava vadintis, bet Stasė dar negražiau. O iki šiol daugiausia mane Stasele vadina. Nežinau kodėl. Tiek mokyklos, tiek studijų laikais ir jau trečioje darbovietėje. Aš galvoju todėl, kad labai negražus ir žmonės sugalvoja kitaip.“

Kodėl taip krikštyta, Stanislava nežino. Gali būti todėl, kad mamos sesuo tokį vardą turėjo. „Tokios buvo tradicijos. Šeimoje 4 vaikai ir visų tokie sunkūs, neįdomūs vardai: Jonas, Zenonas, Bronislava, Stanislava. Pirmam sūnui tėvo vardą duodavo. Jei kitaip, tai mama sakydavo, kad nepagarba vyrui. Nesvarbu, kad vardas nelabai patiko. Zenoną pasirinko, nes pažinojo, kažkokį malonų žmogų, o dėl savo nepaklausiau, bet įtariu, kad iš pagarbos seseriai.“

Stanislava pasakoja, kad visus vardadienius dažniausiai kaime švęsdavo išvakarėse, Stanislovus – gegužės 7 dieną. Žemaitijoje minėdavo Antanus, Stanislovus, Jonus, Onas. Kiti vardai – jei nori sugalvoti progą. Savo vardadienio Stanislava nešvenčia, nebent netyčia mažame draugų ratelyje.

Joninės – šviežias medus ir pirmosios braškės
„Vaikystėje gimtadienių niekas nešventė, – pasakoja S. Bartkuvienė. – Vardadienio išvakarėse ateidavo kaimynės ar kaimynai sveikinti su dovanomis. Mano mama, amžiną atilsį, buvo Magdelena, švęsdavo liepos 20-ąją, su moteriškomis dovanomis. Atsimenu, pas mamą atėjo kaimynės su vaza, primerkta gėlių. Atminty liko, kaip tėvukui Jonui atneša didelę gražią lėkštę, priskintą braškių. Ne iš turgaus, iš savo daržo. Dar atsinešdavo šviežią sūrį. Tėvukas prieš Jonines išimdavo pirmojo medaus. Būdavo paprastas pasisėdėjimas. Laužų tradiciją įvedėme, kai vaikai augo ir važiuodavome visi pas bočių, vainikus pindavome. Dabar per Jonines važiuojame į kaimą, irgi  laužas, vainikai. Svetimų nekviečiame, bet savų gal 15 prisirenka – brolis Jonas ir vyras Jonas. Grynai šeimos tradicija. Jonines žemaičiai smarkiai švęsdavome Rėkyvoje, bet visi senstame, o jaunus nelengva prisivilioti į veiklą.“

Nelengva buvo, pasak Stanislavos, griežtų tradicijų šeimoje savo vaikams vardus išrinkti: „Labai patiko Simona, bet gimė berniukas, tai tapo Simonu. Mama bandė įtikinti, kad reikia uošvio garbei pavadinti Stanislovu. Paskiau – ne. Mano senelis buvo Mykolas. Mykolas, Mikas man gražus vardas, bet Žemaitijoje pavirstų Mike. Tad rinkau iš maldaknygės, radau Edviną. Kai kas peikė, kad latviškas, nepasidaviau. Mūsų šeimoje santykiai labai artimi, tėvų nuomonė, patarimai svarbūs. Bendras svarstymas būdavo, kad šventas vardas, kad daugumai patiktų, kad pagarbą giminei rodytų“.

Antaninės – šienapjūtės pradžia
Birželio 13-oji yra šv. Antano Paduviečio, bažnyčios mokytojo, kuris XIII a. Italijoje garsėjo   iškalbingais pamokslais, diena. Jis laikytas saugotoju nuo gamtos stichijų šėlsmo. Kaimo žmonės tądien melsdavosi, kad viesulai stogų nenuplėšytų, pasėlių neišguldytų. Aukštaitės moterys, pasak L. Klimkos, per Antanines linų neverpdavo, nes augančius laukuose gali „rūdas“ nudeginti. Dar keistesnis draudimas tądien eiti į medžioklę, nes tikėta, kad iššauta kulka sugrįš atgalios ir sužeis patį medžiotoją. Į šventąjį Antaną maldoje kreipiamasi ieškant kokio pradanginto ar pamesto daikto. Šventojo pagalbos tikėdavosi jaunamartės, jeigu ilgai nesusilaukdavo pirmagimio, ir ištekėti trokštančios mergelės.

Birželio 13-oji – viena iš reikšmingesnių vasaros švenčių, prasideda šienapjūtė, skubūs, rimti darbai. Priimta dar išvakarėse visus Antanus pasveikinti, sutemose, nemačiomis ant varduvininko namų durų užkabinant vainiką.

Šiaulių miesto garbės pilietis krepšininkų ugdytojas Antanas Sireika prisipažino vaikystėje nebuvęs vardu patenkintas. „Nepatikdavo man, labai senoviškas atrodydavo. Paskui pradėjau gerą pusę įžvelgti, pusiau juokais: visi geri žmonės iš A raidės. Kitaip sakant A yra visa ko pradžia, o svarbūs dalykai pateikiami pirmiau. Antaninės – tai vasaros pradžia, šienapjūtė, pirmosios braškės.“

A. Sireikos  žmonos giminaičiai iš Antano Smetonos krašto. „Važiuodavome ten, šv. Antano atlaidai vykdavo. Bet kai senieji išeina, priblėsta tradicijos. Jau rečiau besusitinkame“, – apgailestauja sportininkas. Antanas ypatingos reikšmės savo vardadieniui neteikia, bet kartais sulaukia sveikinimų.

A. Sireika paatvirauja apie savo vaikų vardus: „Kai laukėme pirmojo vaiko, buvome sugalvoję vardą Tomas. Bet gimė mergaitė, tai nesunku vieną raidę numesti. Dukra yra Toma. Sūnus gimė stambus, o tuo metu labai išpopuliarėjo Arnoldas Švarcnegeris. Tai sūnų galiūną pavadinome Arnoldu. Na, galiūnu kaip Žydrūnas Savickas netapo, bet savo vardu patenkintas.“

Vardinės sujungė tris gyvenimo sferas – darbą, poilsį ir tikėjimą. Vardas – ne tik asmens vizitinė kortelė, bet ir jo savigarba, pasitikėjimas, šeimos tradicija, gyvenimo istorija.

Stanislava Bartkuvienė.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kazys Bimba.
Artūro STAPONKAUS nuotr.