Šiauliuose, skvere po Savivaldybės langais esantis fontanas „Saulės diskai“ pakeitė savo vaizdą. Trys šiauliečių vadinamieji „Centukai“ virto nupjautų medžių rievėmis, o jų centre išdygo liaunas jaunas medelis. Šalia fontano akcijos „Ideali erdvė“ autorius Darius Linkevičius surašė klausimus: „Vieša erdvė Tau yra socialiniai tinklai ir internetas? Susitikimams ir bendravimui Tau pakanka prekybos centrų, barų ir degalinių? O kiemai, bulvaras, aikštė ir parkai? Ar šių erdvių tau reikia? Kokios jos galėtų būti? Savitos ir išskirtinės? Ar universalios, papuoštos jaunu medeliu ir tiražuojamu suoliuku su nemokamu Wi-Fi?“

Šiaulietis dizaineris D. Linkevičius „Centukus“ savo socialinėms akcijoms naudoja antrą kartą. Šiauliečiai tikriausiai prisimena, kaip prieš beveik trejus metus fontano diskai buvo virtę dešros griežinėliais. Kalbamės su  autoriumi apie tokią savo pilietinės pozicijos pareiškimo formą, laiką ir prasmę.

– Kodėl vyksta akcija „Ideali erdvė“? Kokia jos esmė?
– Akcijos esmė yra perteikta filosofo Leonido Donskio žodžiais: „Be viešosios erdvės ir diskusijos nėra demokratijos. Tai paprasta tiesa, bet ją verta vis dažniau pakartoti, nes nuo viešosios erdvės autentiškumo priklauso ir demokratijos lygis bei kokybė.“

Akcijos idėja – kelti klausimą apie viešos erdvės organizavimo kokybę: ir funkcinę, ir meninę.

Nenoriu, kad akcija būtų suprasta kaip kažkoks konkretus politinis ėjimas arba architektų darbo kritikavimas, ar dar kažkas. Problema yra kompleksinė – nesišnekėjimo ir nesusikalbėjimo tarp institucijų, net nebuvimo tokios tradicijos ir nesupratimo, kad reikia tai daryti. Kitaip negalima. Kadangi viešosiose erdvėse vyksta vieši procesai, tos erdvės yra bendros. Ir visi, pradedant bendruomenėmis, žmonėmis ir baigiant institucijomis, kurios turi užtikrinti viešąjį interesą, bendromis pastangomis kalbėdami apie tikslus turi derinti veiksmus ir siekti rezultato. Tokia pagrindinė akcijos mintis.

– Kodėl siekis taip išreikšti savo poziciją gimė dabar?
– Iš tikrųjų tai gimė ne dabar. Pirmoji mano akcija jau vyko, ji vadinosi „Dešra“ ir buvo surengta ta pačia intencija. Tada ji nesulaukė reakcijos, niekas nepaklausė  „kodėl?“, buvo priimta kaip pokštas.

Tam mane paskatino keli tuometiniai įvykiai tiek Šiauliuose, tiek kituose miestuose, kalbant apie viešųjų erdvių tvarkymo organizavimą. Jis vyksta keistai.

Staiga pamatome atsirandančius sprendinius ir imame piktintis, kodėl čia taip, o ne kitaip. Tada paaiškėja, kad reikėjo pasidomėti, nes buvo kažkur pristatyta. Organizacijos, kurios turi užsiimti viešinimu, tuo neužsiima arba tokių nėra. Sako, yra kažkoks tinklalapis – Savivaldybės ar dar kažkokios organizacijos ir ten reikia sekti įvykius. Kai kažką jau pamatai, būna šaukštai po pietų.

„Dešra“ gimė irgi dėl to, kad man nepatiko paminklo J. Murkai atsiradimas aikštėje, P. Višinskio gatvėje. Mes tada bandėme pasisakyti, kad negalima neorganizuojant aplinkui erdvės, neturint sprendinių, kaip ją organizuoti, atvežti ir kažką pastatyti. Tada yra uždaroma galimybė vystyti tą erdvę.

Kai pradedi apie tai kalbėti, viskas susiveda į tai, kad tu kovoji su autoriumi. Tau ką – autorius nepatinka? Arba pradedi lįsti į tai, kas čia taip nusprendė, pradedi kaltinti kažką neskaidriais ryšiais, susitarimais. O esmė ne ta. Esmė yra ta, kad kažkas su kažkuo susitarė – vežk, statyk. Gerai, jei gerai. O jei ne, ką tada darom? Galų gale ir tas „Lapės“ atsiradimas šalia ežero. „Lapė“ šiandien jau tapo simboliu, tačiau jei žiūrėtume į jos atsiradimą, jis buvo neteisėtas. Bet jei pradedi apie tai kalbėtis, tai viskas apsiriboja arba valdininku, kuris davė tą leidimą, arba tu kariauji su autoriumi, nors prieš Vilių Puroną kaip prieš žmogų nieko neturiu. Tokia jo stilistika ir jokių problemų. Bet pats procesas vyksta ydingai. Taip pat vyksta ir kituose miestuose. Kilo klausimas – gal tai įdomu kažkam. Tada padariau tas „dešras“.

– Nukirstų medžių rievės gal labiau atliepia dabartinį rezonansinį miesto kontekstą...
– Kai Šiauliuose prasidėjo visi darbai vienu metu, taip jau išėjo, kad aš pirmasis nufotografavau Prisikėlimo aikštėje medžių pjovimo darbus ir įkėliau į facebooko grupę nuotraukų. Tos nuotraukos buvo išplatintos ir tada susikūrė judėjimas „Išsaugokime Šiaulių medžius“, nors aš nesu tos grupės narys. Aš ne prieš jų idėjas, bet nenorėjau angažuotis vien ties medžių išsaugojimo problema. Tada viskas susirikiavo taip, kad reikia kovoti arba už tą, arba už aną – gerą arba blogą.

Iš pradžių ėmiau domėtis naujaisiais projektais. Nekalbu apie V. Rudoko Prisikėlimo aikštės projektą. Čia jau nebėra ką kalbėti. Buvo konkursas, pateikti darbai, daug metų vyko procesas. Jau viskas įvykę, laukiame tik rezultato, čia nebėra ko ginčytis.

Mieste krūva pradėtų naujų darbų: Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvaro, Kaštonų alėjos, parkų rekonstrukcijos. Man pasidarė įdomu, kas čia vyksta, nes pats medžių pjovimas, na, yra baisus procesas. Bet aš galvoju, kad vienu atveju reikia pjauti, jei nori sutvarkyti, kitu atveju – reikia saugoti. Bet visais atvejais reikia galvoti apie tikslą, kokiu tikslu tai yra daroma. Pradėjau domėtis tais projektais ir išaiškėjo – viskas daroma griežtai vienos ar kitos institucijos ribose. Viena kažką nutarė, perdavė kitai, toliau lyg viskas ir turėtų eiti sklandžiai, bet paaiškėja, kad koordinatoriaus tų visų procesų tai nėra. Tada prasideda kovos, pykčiai. Tu už ką? Už medį? Tai tau valdžia nepatinka? Bandoma politizuoti tuos procesus. Mes turime būtinai eiti į kovą, susirasti priešą ir jį nukirsti.

– Mes nemokame susitarti?
– Matote, dažniausiai susitarimas mums asocijuojasi su nusileidimu stipriajam. Kai einama tartis, iškart atsiranda kažkieno jėgos pozicija. Nesvarbu, kokios jėgos – politinės, ekonominės, filosofinės. Iškart tau parodoma vieta toje hierarchijoje, ir jeigu nusileidai, vadinasi, susitarei. Bet nesiklausoma argumentų. Baisiausia, kad tikslas būna ne viešos erdvės organizavimas, ne politinių sprendimų priėmimas, ne medžių saugojimas.

Ar mes turime norų turėti kažkokią išskirtinę erdvę? Nėra taip, kad kiekvieną kartą viešosios erdvės turi būti išskirtinės. Reikia nutarti, kokias priemones taikyti. Gali būti ir unifikuotų dalykų, nebūtinai kiekvieną kartą projektuoti kažką išskirtinio.

Bet jei žinome, ko mes norime, susėdame ir susitariame. Tada eliminuojami ginčai, kurie gimsta po to: Jėzau, kas leido, kodėl čia tokie dalykai yra daromi. Kai prieš tai viskas yra aptarta, viskas vyksta pagal planą, tai nebėra dėl ko ginčytis. Kai išaiškėja, kad plano nebuvo, tada prasideda ieškojimas kaltų, ir tai nebeveda į produktyvų veiklos plėtojimą. Veda į paieškas, kurie savo siauroje srityje bus teisingesni.

Tas procesas yra išplitęs. Jis nebėra tik Šiaulių. Tai yra tarsi liga.

Sako, Kaunas tvarkosi. Gerai, kad tvarkosi, bet kai pasižiūriu į medžių gelbėtojų akcijas ir kokie medžių plotai kertami, man darosi neaišku, kokiu tikslu tai daroma. Ar tiesiog taip, kaip pas mus – buvo netvarkinga, tai sutvarkysim. Bet ar mes prižiūrėsim? Ar yra galvojama apie nuolatinę priežiūrą? Ir Vilniaus Lukiškių aikštėje tos pačios bėdos. Tiek metų, atrodo, geriausi protai kūrė ir stringa viskas. Bet gal tai yra mūsų mentaliteto bėda. Mūsų sumaterialėjimo. Mes esame angažuoti savo kiemui, namams, už tvoros – jau priešas.

– Kalbant apie tikslus, ar kartais neatrodo, kad jis yra vienas – pakloti naujas trinkeles, o visa kita tik „bus pridėta“?
– Kas trukdo šiaip kloti tas trinkeles ir nedaryti burbulo? Tai yra ūkiniai darbai sanitarinių normų ribose. Bet iš anksto neturėdami vizijos skelbiame konkursą darbams ir sakome: reikia padaryti kažkokį tai darbą už tam tikrą pinigų sumą. Kai laimėtojas laimi konkursą, tik tada iš esmės ima žiūrėti, ką jis turi padaryti. Jis sako: olialia, už tiek išeina tik trinkelės ir kažkokie tipiniai sprendiniai. Tada nebrangūs projektuotojai staiga padaro projektą. Per projekto viešinimą susirenka bendruomenė ir ima taršyti tuos architektus. Niekas nesigilina į užduoties sąlygas. Žmonės, ruošiantys sąlygas, neturi įdirbio, daro pirkimus, samdo žmones užduočiai parengti.

Komunikacija stebina. Prasidėjus pykčiams ir „kolionėms“, Prisikėlimo aikštės projekto vizualizacija niekur neviešinama. Tik dabar pakabino aikštėje kelis plakatėlius. Reikia geros vizualizacijos, kad visi tie, kurie eina pro išraustą aikštę, matytų, koks bus rezultatas. Viešųjų ryšių specialistai ar padaliniai dirba ne viešajam interesui, o konkrečios įmonės arba konkretaus politiko interesui.

Man teko dirbti vadinamajame vykdomajame komitete. Ten labai aišku buvo, kas už ką atsakingas. Jei architektūros skyrius, tai jis atsakingas už architektūrinius, ūkinius, bet ne politinius reikalus. Buvo viešinimo skyrius, kuris pristatydavo visuomenei, Architektų taryba, kur visi projektai buvo pristatomi ir aptariami. Kas šiandien ten vyksta, aš nebesuprantu. Žmonių savivaldybėse milijonas, kompiuterių apskaitos ir visoje toje maišatyje nėra specialistų, nes visą laiką reikia pirkti paslaugą iš šalies. Daug yra dalykų, apie kuriuos niekas nešneka.

– Ar jums pačiam savo darbuose teko susidurti su komplikuotu viešųjų erdvių tvarkymo organizavimu?
– Aš 10 metų projektuoju ne miestuose, o paplentėse po visą Lietuvą – laikinųjų aikštelių aplinką. Tas procesas irgi stoja. Nebuvo vizijos, tik kelių atskirų žmonių kūrybinė ambicija ir mano noras padaryti išskirtinį produktą. Nėra suvokimo, kad tai procesas, kuris duoda naudos visuomenei, kad ta investiciją į viešąją erdvę tiesioginio pelno neatneš. Gal todėl šitie procesai pasidarė nebereikalingi.

Noriu, kad būtų suvokta, kad viešoji erdvė yra viešojo intereso tąsa. Galbūt turime kalbėti, ar mums tikrai visų viešųjų erdvių reikia. Mano galva, kad dalį viešųjų erdvių taip pat galima paversti kuo nors kitu, pavyzdžiui, kotedžais. Kad mieste nebūtų piktžaizdžių, kurios metų metus netvarkomos.

– Tokiu atveju galbūt reikėtų pasiklausti visuomenės?
– Nėra galimybės, nes jokia institucija nevykdo tokios funkcijos – pasiklausti visuomenės. Apklausas turi atlikti tam tikra tarnyba. Nebėra koordinuojančių tuos procesus. Sovietmečiu buvo vyriausiasis dailininkas. Vieni juo dirbusį V. Puroną gyrė, kiti pyko, bet mažoji architektūra mieste buvo. Man svarbu, kad procesas vyko ir buvo koordinuojamas. Ar dabar yra kas koordinuojamo? Tai nesusiję su kokia nors partija ar valdžia. Nebesvarbu, kokia valdžia, procesai vyksta tokie patys.

Jei medžiai pjaunami, nes jie paseno ir tapo ligoti, tai niekas neklausia, kodėl 20 metų jų niekas neprižiūrėjo. Kas žiūri, kaip želdinių priežiūra vykdoma? Kai aš darau projektą, aš samdau sąmatininką ir jis man smulkiai iki varžtelių suskaičiuoja darbų apimtis, kiek tas objektas kainuos. Čia „iš lempos“ numato sumą pinigų. Yra įkainis, pinigų suma, kiek gali, tiek sutvarko.

Gal reikia dalį plotų naikinti, kad likusiems būtų  pakankamai pinigų prižiūrėti? Tačiau iš vienos pusės – ta suknista politika, kur reikia kažkam užsilipus ant bačkos parėkti ir susikrauti politinius dividendus (aišku, geriau ten stovėti oponentui), arba kitu atveju įsijungia krautuvininko pozicija –  pasiimsiu aš tą žemės sklypą ir pastatysiu gerai parduodamus butus. Tas gabalas tarp manęs ir miesto man vienodai rodo.

– Kaip turėtų vykti viešųjų erdvių tvarkymo procesas?
– Orientuotas į tikslą ir gyvas. Visiems reikia dešros, bet nebūkime tiesiai šviesiai į tą atlygį koncentruoti. Schemos nepateiksiu dėl dviejų priežasčių: mano išsilavinimo stoka toje srityje ir nenoriu, kad mano pasakyti žodžiai būtų panaudoti kaip ginklai tų, kurie siekia savo asmeninių tikslų. Ką padaryti? Nereikia atradinėti dviračio. Vystymosi problemos aktualios visame pasaulyje, tik kitose šalyse tie klausimai buvo keliami kiek anksčiau, todėl problemos išspręstos. Todėl reikia tiesiog važiuoti ten, pasimokyti ir pritaikyti mums (tik ne mechaniškai).

– Ar sudėtinga buvo surengti akciją „Ideali erdvė“?
– Leidimą iš Savivaldybės gavau nesunkiai, su fontano autoriumi Gintautu Lukošaičiu suderinti pavyko. Nuotraukas padaryti padėjo mano bičiulis fotografas Raimondas Bačianskas. Vieni rėmėjai davė plėvelės, kiti užtikrino spaudą, dar kiti užklijavo. Viskas „stovės‘ iki pirmadienio.

Nenoriu didesnio dėmesio sau. Galbūt praleidau progą patylėti. Akciją padariau atsiribodamas nuo politikų, organizacijų ir pan., nenorėdamas tapti vienos pusės rėmėju.

Artūro STAPONKAUS nuotr.