facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Senatvė dažnai siejama su išmintimi, švelnumu, gerumu. Reklamose kuriami mieli pagyvenusių žmonių paveikslai: spinduliuojančios močiutės vaišina mažylius blynais su braškių uogiene, o linksmi seneliai žaidžia su berniūkščiais kamuoliu. Deja, tikrovė ne visada tokia graži. Tėvų, kaip ir vaikų, būna visokių: ligotų, irzlių. Ne visi esame pasiruošę prisiimti atsakomybę už garbaus amžiaus artimuosius. Ir ne dėl to, kad užaugome netikėliai ar pamiršome, kiek jėgų atidavė tėvai. Priežasčių gali būti labai įvairių. „Šiaulių naujienos“ pakalbino keletą žmonių.

Kur geriau būtų gyventi senam žmogui, kai nebepajėgia susitvarkyti buities, kamuoja sunkios ligos ar visiška negalia: drauge su vaikais, savo namuose, senelių namuose arba slaugos įstaigoje?

Globos namai nėra bloga išeitis
Danutė Akaveckienė, Šiaulių miesto savivaldybės Globos namų direktorė: „Mano nuomone, tėvams tikrai geriau  namuose. Bet jokiu būdu negalima kaltinti vaikų nemeile tėvams, kad tėvai gyvena globos įstaigoje. Yra išvykusių į užsienius, jie aplanko tėvus per didžiąsias šventes. Kai kurių vaikai įsikūrė ir dirba Vilniuje, Kaune. Mes prižiūrime jų tėvus, nes jie yra mūsų miesto piliečiai.  Dauguma vaikų aplanko savo tėvus, parsiveža retkarčiais į savo namus, bendrauja telefonu ir pan.  Vaikai turi darbinių įsipareigojimų, reikia išlaikyti savo šeimą, auginti vaikus. Kas slaugys senuką namuose? Antra vertus, jeigu butas 4–5 aukšte, kaip seneliui išeiti į lauką? Vienatvė, savo bejėgystės supratimas sukelia depresiją ir kitus negalavimus.

Turėtų daugėti įvairių paslaugų, ypač laikinojo atokvėpio paslaugos. Ateina  žmonių, kurie 5 metus prižiūri savo ligotus šeimos narius, jie pervargę psichologiškai. Pas mus nuo 2009 metų pradėjo veikti vadinamasis senelių darželis. Jis taip reikalingas, kad jau užimtos vietos visiems metams.  Šeimos nori išvykti atostogų, pailsėti bent savaitę. Tokie „darželiai“ išspręstų problemą.

Mūsų įstaigoje seneliai gauna ne tik paslaugas. Svarbiausia, kad gali bendrauti. Susirenka kartu, kepa pyragus, eina pasivaikščioti, važiuoja į teatrą. Kas mėnesį atvyksta kunigas ir laiko Mišias. Dažnai sulaukiame savanorių svečių iš mokyklų, darželių. Aplanko koncertinės grupės. Čia visi bendraamžiai, gali išsikalbėti, vienas kitą supranta. Ne visiems vaikams užtektų kantrybės juos išklausyti. Labai džiaugiasi gražia gamta, ežeru – tai ne sėdėjimas prie balkono lango.

Geresnės galimybės prižiūrėti senus tėvus yra individualiuose namuose, kur savas kiemas, sodas, gerai pažįstami kaimynai. O jeigu dar pasamdoma slaugė, kuri dienos metu prižiūri, vaikai gali dirbti ramiai. Bet tai ne visi išgali.

Pasikartosiu, bet esu įsitikinusi, kad labiausiai žudo vienatvė, liūdesys. Žmogui reikia bendrauti, pajusti šilumą, dėmesį.“

Vaikai – ne skolininkai
Irmina, turinti didelės slaugytojos patirties Lietuvoje ir Vokietijoje, sakė, kad galima rasti kelis variantus: samdyti slaugytoją, naudotis dienos centrų paslaugomis, apgyvendinti senelių namuose ar slaugos įstaigoje. Priklauso nuo sveikatos būklės, finansinių galimybių, tarpusavio santykių.

Vaikai turi likti draugai savo pasenusiems tėvams, aplankyti, atvežti anūkus, parodyti gražių vietų, maloniai praleisti laiką. Maisto ar vaistų geram žmogui nupirks ir kaimynas, iš vaikų labiausiai reikia dėmesio. Gyvenimas drauge, ypač jeigu vienas iš nusenusių tėvų persikelia gyventi į sūnaus ar dukters šeimą, neišvengiamai sukelia įtampą. Arba senolis jausis kaip nesavas, arba nuolat kišis į šeimos santykius. Tai savotiška nelaisvė abiem pusėms, nes nesutarimų visada atsiranda. Vaikai neturi laukti tėvų mirties kaip išsivadavimo.

 Taip pat ir senolis nesijaus laimingas, jeigu vienišas, užrakintas vaikų namuose sėdės nuliūdęs prie lango. O jeigu seneliai labai ligoti ar psichinės negalios apimti, juos pavojinga namuose laikyti. Nuolatinis galvojimas, ar grįžęs rasiu tėvą, motiną gyvą, sveiką – gali išvaryti iš proto. Viena pažįstama pasakojo, jog išeidama į darbą motiną pririša, kad per langą neiškristų, dujų nepaleistų, neištepliotų sienų savo išmatomis.

Senelių ar globos namuose greitesnė medicinos pagalba, nuolatinė priežiūra.

Vokietijoje nėra tradicijos, kad tėvai kraustytųsi senatvėje pas vaikus. Jie slaugomi savo namuose visą parą, yra lankomi medikų. Tik labai turtingų vaikų tėvai gali senatvę leisti senelių namuose.

Vaikai neprivalo užsikrauti sau nepakeliamos naštos. Vyriausybės siekis mažinti institucinę globą būtų gražus, jei šalia eitų platus paslaugų paketas. Emigracijos srautų sustabdyti nepavyksta, mūsų visuomenė sensta, senelių namų reikės vis daugiau. Dabar uždaromos kai kurios ligoninės, slaugos įstaigos. Kodėl nepritaikius pastatų senelių namams? Ypač ten, kur gražus gamtos kampelis, pavyzdžiui, Pagryžuvys Kelmės rajone.

Pagalba ligoniui – išeitis šeimai
Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro direktorės Ingos Tamosinaitės nuomone, nei baimintis, nei gėdytis nereikia, jeigu artimą  žmogų tenka „atiduoti“ į ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centrą.  

Ne paslaptis, kad daugelis šeimų neturi sąlygų ligonį slaugyti namuose. Be to, slauga neretai reikalauja ir žinių, ir tam tikros įrangos. Nieko nėra smerktino, jei sergantysis patikimas savo darbą išmanantiems medikams.

„Pacientams visos  paslaugos yra nemokamos. Jų palatos jaukios ir šviesios, su moderniomis lovomis ir kita įranga, pritaikyta ilgalaikiam pacientų gydymui ir slaugymui. Poilsio zonose yra televizoriai, akvariumai. Mūsų darbuotojai rūpinasi, kad pacientams būtų jauku, malonu pasivaikščioti, akis paganyti. Gaila, dar gaji nuomonė, kad ligoninė skirta tik seneliams. Pacientų amžiui nėra ribų – pagalba teikiama vaikams, suaugusiems ir senyvo amžiaus žmonėms. Žinoma, apie 90 procentų visų pacientų – daugybės ligų kamuojami senjorai, sulaukę 75 metų“, – teigė direktorė.

Savi namai brangiausi
Šiaulietis Leonas prisiminė, kaip savo bute 2 mėnesius slaugė sergančią uošvę.

„Begalinio gerumo moteris. Blogo žodžio nėra pasakiusi. Rodos, valgyti paduota, vaistai suleisti. Vos pakilo iš lovos, pagaminau vaikštynę – taigi po butą vaikštinėti gali. O ji, kiek sustiprėjusi, susikrovė daiktelius: „Vežkit mane pas Poviliuką.“ Žmona nesuprato: juk kaimas, be patogumų, be vandens. „O ką, vaikeliai, aš matau per dienas: duris užrakinate išeidami į darbą, guliu viena ir žiūriu į laikrodį –  rodyklės vis vietoj. Prailgsta, kol penktos sulaukiu, kol žodeliu persimesti galėsiu.“ Namuose sustiprėjo, jau 10 metų, kai Poviliuką palaidojusi, savo trobelėje gyvena. Pablogės sveikata – į ligoninę, pastiprės – namo. „Čia kaimynai, visi vaikystės draugai. O mieste kam aš įdomi?“– sako“, – taip baigė pasakojimą Leonas.

Trūksta slaugytojų
„Caritas“ socialinė darbuotoja Agnė laikosi nuomonės, kad apysveikiams seneliams, kuriems būtinas bendravimas, geriau senelių namuose: „Nelaikyčiau savo tėčio uždaryto bute. Jam būtų labai liūdna. Neįgaliam asmeniui žymiai geriau savo namuose. Ypač psichinę negalią turinčiam. Jos slaugomas vyras, girdėjusi, buvo pasidaręs net agresyvokas, sunkiai valdė emocijas, greitai susipykdavo su dienos centro draugais. Prižiūrimas namuose yra ramus, mokosi buities nesudėtingų darbelių, pamėgdžiodamas slaugytoją stengiasi gražiai pavalgyti, apsitvarkyti. Tad  į namus ateinantis slaugytojas yra viena iš geriausių išeičių.

Gaila, kol kas nėra slaugos visą parą, trūksta laikinojo atokvėpio paslaugų. Šeimos, kuriose yra ligonis, irgi turi teisę atsikvėpti pailsėti savaitę ar dvi, bent 3 dienas.“

Kiek žmonių, tiek nuomonių
Onutė jau pati, kaip sako, septintą dešimtį kopinėja. „Vaikams prisakiau, kai matysit, kad be nuovokos palikau, vežkit į slaugą ar senelių namus. Prisiminkit mamą su jos pasakomis, pokštais, o ne su baime, kad namuose nesąmonių pridarys. Kad nereikėtų laukti, kol numirsiu. Aplankysite retkarčiais, ir gana“, – linksmai samprotauja moteris.

O jos kaimynė Natalija, priešingai, įsitikinusi, kad vaikus išauginusi, išpopinusi, negi senatvėje kampo neatsiras: „Aš nepasiduosiu, kad mane į senelių namus iškraustytų.“ Bet taip, kaip jos teta Kuršėnuose, gyventi nenorėtų. Vieniša moteriškė gyvena menkoje trobelėje, pinigus ir namelį giminaitei užrašiusi, o dabar nuolat virkauja, kad retai aplanko, nes Londone gyvena. Apsitvarkyti jau sunku, bet savo troboje nusprendusi mirties laukti.

Keturiasdešimtmetis Jurgis pasakojo dar dabar prisimenąs  nepatogumus, kai su seneliu viename kambarėlyje teko vargti. „Dieną įdomius atsitikimus pasakojo, geras buvo. O naktį labai garsiai knarkdavo ir radijo neleisdavo išjungti.

Prisitaikau, spragteliu jungtuką, o jis ir vėl įsijungia. Į mokyklą eidavau pusiau snūduriuodamas. Nesuprantu, kodėl negalėjo kambarėlio atskirai išsinuomoti. Pinigų turėjo, gan stiprus dar buvo.“

Senatvei patalą klojame jauni
Matyt, nėra vienintelio teisingo atsakymo. Mūsų šalies ekonominė situacija kol kas neleidžia senjorams mėgautis oria senatve, bet kiekviena šeima randa savo variantą.

Tėvai neturėtų reikalauti, kad vaikai aukotų dėl jų savo šeimos interesus. Vaikai privalėtų atsiminti, kad tėvams senstant neužtenka tik nuvežti juos pas gydytoją ar nupirkti maisto. Svarbiausias dalykas yra bendravimas.

Seniems žmonėms reikia pašnekovo ir klausytojo. Neturėdamas kam papasakoti prisiminimų, gali būti, kad senolis apsimes sergąs, kad tik būtumėte šalia. Užimtam žmogui dienos sutrumpėja. Sugalvokite senoliui veiklos. Lengviausia – pasivaikščioti su anūkėliu. Tėvams patinka dalyti patarimus. Klauskite, išklausykite. O padaryti galite savaip. Bent retkarčiais pradžiuginkite netikėta išvyka, renginiu, neplanuotu apsilankymu.

Nepamirškime, kad mus stebi vaikai. Pamenate pasaką apie rogutes?

Į viršų