Tarpukariu tautinių idėjų išugdyti du broliai Narutavičiai iš Žemaitijos pasuko skirtingais tautinės tapatybės keliais: Stanislovas tapo lietuviu, o Gabrielius – lenku. Abu savo gyvenimus paskyrė tarnavimui pasirinktai tautai – Stanislovas tapo tautinės lietuvių valstybės kūrėju ir Nepriklausomybės akto signataru, o Gabrielius kūrė Lenkijos valstybę ir tapo jos pirmuoju prezidentu. Brolių Narutavičių ypatingą gyvenimo istoriją, atskleistą dokumentiniame filme „Broliai iš Alsėdžių valsčiaus“, šiaulietė dokumentikos kūrėja Daiva Grikšienė šiandien pristato Žemaičių dailės muziejuje, M. Oginskio rūmuose, Plungėje. Čia vyks ir filmo premjera.

– Kodėl filmo premjera vyks M. Oginskio rūmuose?
– Broliai Narutavičiai yra kilę iš Žemaitijos – gimė Telšių rajone, užaugo Brėvikių dvare, Plungės rajone. Mes šiose apylinkėse filmavome. Brėvikių dvarą radau kaip neįtikėtiną vietą, kurioje kasmet šiltai ir jaukiai švenčiama Vasario 16-oji. Čia be jokios reklamos kasmet suvažiuoja daug žmonių, kurie bendrauja neoficialioje aplinkoje, nesakomos jokios iškilmingos kalbos, viskas vyksta su paprastu žemaitišku humoru. Tris šūvius iššauna patranka: už Lietuvą, už Žemaitiją ir už Narutavičius. Susirinkusieji pasivaišina arbata, koše, pabendrauja. Tai tokia ypatinga atmosfera.

– Kaip kilo filmo idėja? Kodėl Narutavičiai?
– Daugiau nei dešimtmetį su komanda kurdami filmus dalyvaujame įvairiuose konkursuose. Radijo ir televizijos komisijos konkurse „Pragiedruliai“ ir pristatinėjome filmą apie brolius Ivanauskus „Vienos šeimos likimas – trijų tautų istorija“. Gerai Lietuvoje žinomas gamtininkas Tadas Ivanauskas užaugo kartu su dviem broliais ir visi trys pasirinko skirtingas tautybes: Tadas – lietuvis, kiti du broliai tapo baltarusiu bei lenku, ir visi trys yra nusipelnę savo tautoms. 2012 m. filmas buvo įvertintas A. Macijausko premija už įspūdingą dokumentinį tyrimą. Kai mes atsiėmėme apdovanojimą, komisijos nariai mums pasiūlė pratęsti tą temą, paminėdami Nepriklausomybės akto signataro S. Narutavičiaus ir jo brolio istoriją. Mes nuo to laiką šią mintį brandinome, gilinomės ir pernai ta mintis subrendo.

– Kuo ypatingi filme parodyti brolių likimai?
– Pasakojimo centre brolių – Stanislovo Narutavičius (1862–1932) ir Gabrieliaus Narutavičiaus (1865–1922) istorija.

S. Narutavičius – Vasario 16-osios akto signataras, teisininkas, Lietuvos visuomenės veikėjas. G. Narutavičius – pirmasis Lenkijos Respublikos prezidentas. Broliai gimė Lietuvos bajorų šeimoje, o jų mokytoju buvo Laurynas Ivinskis. Mokėsi Liepojos gimnazijoje, vėliau studijavo Peterburgo universitete – Stanislovas tapo teisininku, Gabrielius pasirinko tiksliuosius mokslus. Kiekvienas paskyrė gyvenimą savo pasirinktai tautai.

Abiejų brolių likimai tragiški. G. Narutavičius prezidentu buvo vos kelias dienas, jis buvo nušautas 1922 m. gruodį dailės galerijoje dalyvaudamas parodos atidaryme. Jį mirtinai sužeidė lenkų dailininkas E. Nevedomskis. Stanislovas lygiai po dešimties metų nusišovė.

S. Narutavičius buvo vienas iš keturių signatarų, kurie nepritarė 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracijai, kurioje Lietuva tampa savarankiška valstybe, susaistyta su Vokietija. Keturi signatarai su tuo nesutiko ir pasitraukė iš Lietuvos Tarybos ir į ją sugrįžo tik prieš 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos nepriklausomybės akto pasirašymą.

– Filmavote ne tik Žemaitijoje, bet ir Lenkijoje. Kaip sekėsi kaimyninėje šalyje?
– Filmavome Lietuvoje, Lenkijoje, naudojome vaizdus iš Latvijos. Lenkijoje kalbinomės Varšuvos universiteto dėstytojus, tyrinėjusius G. Narutavičiaus biografiją, dailininkus apie prezidento nužudymą.

S. Narutavičius visą laiką siekė draugiškų Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykių. Jis tai siejo su brolio tapimu Lenkijos prezidentu, ruošėsi važiuoti jo pasveikinti, tačiau teko vykti į jo laidotuves. Apie dviejų šalių santykius signataras rašė net savo atsisveikinimo laiške artimiesiems. S. Narutavičius prašė atleidimo, kad „apleido jų materialinę gerovę, įsitraukęs į visuomeninę veiklą ir Lietuvos su Lenkija sutaikinimą“. Jis rašė turįs viltį, kad „su laiku stos santarvė tarp šių tautų“.
Tai atliepia ir šių dienų aktualijas.

– Ką reiškia kūrėjui savo darbuose nuolat liestis prie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo istorijos?
– Gera švęsti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Ši šventė natūraliai skatina prisiminti savo istoriją, suprasti, kiek mes, lietuviai, turime tos bendros raiškios istorijos, kuria galime didžiuotis. Tas atradimas kitokios Lietuvos per laiko perspektyvas ir matymas jos augimo, pažinimas įkvepiančių žmonių idėjų jos istorijoje – mane tai užveda. Esu dėkinga kūrybiniam bendradarbiui, bendraautoriui  istorikui Dangirui Mačiuliui. Tiek istorinių dalykų viena negalėčiau papasakoti, jei jis nedirbtų kartu. Profesinė kompetencija iš jo, iš mūsų pusės gebėjimas suprantamai ir aiškiai pateikti tai žmonėms ir duoda tokį sėkmingą rezultatą. Kad rezultatai sėkmingi, leidžia manyti gauti apdovanojimai ir geri žmonių atsiliepimai.

– Banko komunikacijos ir rinkodaros departamento vadovė, ekonomikos magistrė. Kodėl rimtą darbą dirbančiam žmogui kyla poreikis užsiimti filmų kūrimu?
– Darbas yra darbas, o pomėgis –  pomėgiu. Turiu žurnalistės profesiją, didelę savo gyvenimo dalį skyriau televizijai, filmų kūrimui. Man smagu, kad tai tapo mano hobiu. Kasmet dalis mano atostogų skiriama važinėjimams, filmavimams, gilinimuisi į Lietuvos istoriją.

– Kas dar dirba filmo kūrėjų komandoje?
– Kaip jau minėjau, filmus kuriame kartu su šiauliečiu dr. D. Mačiuliu, jau daug metų dirbančiu Lietuvos istorijos institute vyresniuoju mokslo darbuotoju. Filmuoja LRT operatorius, buvęs šiaulietis Nerijus Gulbinas. Paskutinį filmą įgarsino Šiaulių dramos aktorė Nomeda Bėčiūtė, įgarsinome šiauliečio Pauliaus Jasiūno studijoje.

– Nors filmas apie brolius Narutavičius ką tik baigtas, negaliu nepaklausti – kas toliau.
– Jau gimė filmo „Žemaitis fizikas su etnografo pašaukimu“ projektas. Ketiname pradėti naują ciklą apie lietuvių inteligentijos pastangas savo mokslo, kultūros, sielovados darbais sukurti tautinę Lietuvos valstybę. Pirmasis filmas – apie Igną Končių, iš Žemaitijos kilusį fiziką, parašiusį pirmąjį Lietuvos metrologijos vadovėlį, fizikos terminų žodyną ir kartu užsiėmusį medžio drožyba, etnografija ir net emigracijoje akcentavusį etnografinę kultūrą. Apie šį žmogų išgirdome kurdami paskutinį filmą, nes susipažinome su jo anūku. Tiesiog viena idėja gimsta iš kitos.

Kadras iš filmo „Broliai iš Alsėdžių valsčiaus“.