Šiaulių dailės galerijos organizuotame viešų paskaitų cikle „Meno eteris“ vyko kino režisieriaus, žurnalisto, visuomenininko, organizacijos „Mėlyna ir geltona“ bendražygio Jono Ohmano vieša paskaita „Karo ir laisvės menas“. Šiauliečiai turėjo galimybę daugiau sužinoti apie J. Ohmano asmenybę, jo kelionę į Ukrainą, ir kaip menas siejasi su karu ir laisve.

Vertėjas, žurnalistas, publicistas ir kinematografas
J. Ohmanas 1984 m. baigė Dragonskolan mokyklą. Tarnavo Švedijos karinių pajėgų desantiniuose daliniuose. 1996 m. baigė teologijos studijas Uppsalos universitete, mąstė apie galimybę tapti liuteronų kunigu. Tačiau kadangi nuo 1993-iųjų epizodiškai gyveno ir dirbo Baltijos šalyse, jį sudomino tuomečiai įvykiai Lietuvoje ir jau daugiau nei 10 metų jis gyvena ir dirba Lietuvoje.   

J. Ohmanas puikiai kalba lietuviškai, domisi Lietuvos kultūriniu gyvenimu ir net yra į švedų kalbą išvertęs Jurgos Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“, Jurgio Kunčino „Tūla“, Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ ir Juozo Lukšos-Daumanto dokumentinius memuarus „Partizanai“, kitų rašytojų novelių, apysakų, esė. 2007 m. jam buvo įteikta Felicijos Bortkevičienės kalbos premija už darbus puoselėjant ir populiarinant lietuvių kalbą ir kultūrą Lietuvoje bei už jos ribų.

Be to, 2009 m. sukūrė pirmąjį savo dokumentinį filmą „Smogikai“ apie pokariu Lietuvoje veikusius smogikų būrius, dėl kurių buvo slopinamas ginkluotas pasipriešinimas sovietų valdžiai.

Didelį dėmesį skiria Lietuvos partizanų kovoms. Todėl ypač domisi partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto veikla.

J. Ohmanas domisi Lietuvos istorija: „Aš Lietuvos istoriją žinau ne puikiai, bet pakankamai gerai.“ Turi surinkęs įvairių laikotarpių istorinės medžiagos, kurią naudoja dažniausiai meninėms reikmėms. Taip pat stengiasi visada pabendrauti su tais žmonėmis, kurie glaudžiai susiję su Lietuvos istorija. Jis teigė, kad istorija taip pat menas ir jos interpretacija yra vienas svarbiausių dalykų.

J. Ohmanui teko dirbti ir mokykloje. Tačiau jis su dideliu apmaudu prisimena, kad vaikai nežino savo šalies istorijos: „Su nerimu žiūriu į jaunus žmones, kurie nežino savo istorijos. Kaip svarbu, kai žmogus sugeba identifikuoti savo tapatybę. Sugebėjimas suprasti ir išreikšti save yra menas.“

Be visų šių užsiėmimų J. Ohmanas moka ir ne vieną užsienio kalbą, kas, jo manymu, naudinga ne tik menininkui, bet ir paprastam žmogui.

J. Ohmanas yra organizacijos „Mėlyna ir geltona“ vadovas. Ši organizacija veikia kartu su savanoriais partneriais Ukrainoje, bendradarbiauja su oficialiomis struktūromis Lietuvoje ir Ukrainoje. „Mėlyna ir geltona“ – pilietinis judėjimas, jungiantis būrį bendraminčių, išsibarsčiusių įvairiose pasaulio šalyse. Organizacijos narius vienija pagalba Ukrainos kariams, kovojantiems prieš agresiją, nelauktai atėjusią iš kaimyninės šalies.

Ukrainos kariai nori Lietuvos vėliavos
J. Ohmanas viešoje paskaitoje „Karo ir laisvės menas“ papasakojo, kas jį pastūmėjo pasirinkti tokį gyvenimo kelią ir išvažiuoti į Ukrainą padėti kitiems.

Prisiminė Rusijos specialiųjų pajėgų karį. Jo vaizdas jam leido suprasti, kad Vladimiras Putinas ateina ir ateina šį kartą pas jį. J. Ohmanas žinojo, kad būtina veikti, o jei nieko nesiims, gali būti labai blogai. Papasakojo, kad tuo momentu buvo būtina visą savo patirtį, žinias ir išmintį sutelkti ties Ukrainos įvykiais.  

„Kai viskas prasidėjo, žmonės viską metė ir važiavo į Rytų Ukrainą su tuo, ką turėjo. Vieni su medžiokliniais šautuvais, kiti – su revolveriais. Jie nesuprato, ką daro, tik žinojo, kad reikia“, – papasakojo J. Ohmanas.

Į viešą paskaitą susirinkę šiauliečiai galėjo pamatyti įvairių nuotraukų, kurios buvo darytos Ukrainoje. Jose atsispindėjo tiek situaciją Ukrainoje, tiek J. Ohmano darbą ten.

Anot J. Ohmano, nuotraukų vaizdas labai daug ką reiškia. Tai, ką mato žmogus, formuoja jo supratimą. Tos nuotraukos perteikia informaciją, kuri yra karo fone, jos taip pat išryškina ir susiklosčiusius aštresnius konfliktus.

Paskaitoje J. Ohmanas pasakojo, kad kai kada Ukrainos kariai jo paprašydavo mažos Lietuvos vėliavėlės. Jis jų duodavo, tik prašydavo apsukti aukštyn kojomis, nes, anot J. Ohmano, nei mūsų, nei Rusijos nėra. Dėl karo ir konfliktų yra sunku gaudytis, kas vyksta iš tikrųjų. Ukrainos kariai prašė ir didesnės Lietuvos vėliavos, kad ją galėtų pasikabinti ten, kur juos labiausiai apšaudo.

Paskaitoje rodytoje nuotraukoje matyti, kad Lietuvos vėliava buvo ne vieną kartą peršauta.

J. Ohmanas karius aprūpindavo ne tik pačiais reikalingiausiais daiktais, maistu, bet ir padėdavo sutvarkyti apšaudytus apkasus.

Pradžioje žmonės aukojo įvairius daiktus, tačiau dabar dažniausiai parama gaunama pinigais. „Ką vežame į Ukrainą, paprastam žmogui nupirkti yra sudėtinga, todėl tikslingiau aukoti pinigus, o mes perkame tai, ko kariams iš tiesų labai reikia“, – teigė J. Ohmanas.

Jis papasakojo, kad tarp karių buvo įvairių žmonių. Susipažino su rašytojais, žurnalistais, dizaineriais. Pats visada važiuodavo su fotoaparatu, vaizdo kamera, nes turi viziją kažkada padaryti labai rimtą filmą. Tačiau jis būtų ne dokumentinis, o vaidybinis.

Šiuo metu J. Ohmanas kuria mažesnės apimties paramos filmus, susijusius su Ukraina.