Pašaukimą muzikai turi ne kiekvienas. To nereikia mokytis, o reikia jausti. Taip sako žymus muzikos pedagogas, chorvedys, kompozitorius Vaidotas Juozas Lygutas, kuris spalio 9-ąją švęs 70-ąjį gimtadienį, o šiandien ta proga šiauliečiams Chaimo Frenkelio viloje dovanoja savo muzikinę idilę „Lietuvos dvarai“.

Išsamiau apie savo gyvenimą, kuris yra neatsiejamas nuo muzikos, ir pasakoja pats V. J. Lygutas.

– Kada muzika atėjo į jūsų gyvenimą?
– Tai yra Dievo dovana. Kitas gali muzikos mokytis visą gyvenimą ir nieko reikšmingo nepadaryti. Robertas Šumanas labai gražiai yra pasakęs: „Vieni muzikai paaukoja savo gyvenimą, o kiti – per muziką užsidirba savo pragyvenimui.“ Turėjau mokinių, studentų, kurie pasiekė daugiau, bet tai nereiškia, kad aš čia kažką padariau. Jie turi Dievo dovaną ir kuria geriau negu aš. Kompozicija yra toks dalykas, kurio neišmokysi. O tas, kuris išmoks, teisingai padarys, vis tiek nėra mums priimtinas kaip kompozitorius. Pavyzdžiui, Algimantas Bražinskas turi Dievo dovaną melodijai ir jo dainas dainuojame ir dainuojame. Tai yra neišmokstami dalykai.

– Muzika jums yra artima nuo pat mažumės?
– Nuo pat vaikystės savo gyvenimą norėjau sieti su muzika. Kai buvau mažas, mama pardavė karvę ir nupirko man akordeoną. Ji mane nusivesdavo į bažnyčią ir matydavo, kad aš ant palangės nusipiešdavau klavišus ir juos spaudydavau lyg grodamas. Manęs niekas nemokė juo groti. Jei žmogus turi ūpą, jis groja tai, ką girdi. Tam žmogui, kuris turi Dievo dovaną, nereikia kažko mokytis, nebent išklausyti patarimo, kurį pasako didesnės patirties turintis žmogus. Vaikystėje mano muzikos autoritetai buvo vietinis vargonininkas, mokykloje muzikos mokytoja, universitete dirigentas Antanas Jozėnas, kompozitorius Bronius Vaidutis Kutavičius, solinio dainavo mokytoja Ona Kavaliauskienė.

– Mokate groti keliais instrumentais. Kuris jums yra artimesnis?
– Tikriausiai kiekvienas žmogus turi atitinkamą instrumentą, su kuriuo jis geriau jaučiasi. Man sielą pripildo, kai girdžiu valtornos, klarneto, arfos grojimą. Tokie tembrai, kurie sielai sukelia gerą savijautą. Muzika yra toks dalykas, kad jei būtų viskas tas pats, ji nusibostų. Kai eini atvira širdimi, gali daugelį dalykų pasiimti iš savo aplinkos, bet kai eini per gyvenimą susigūžęs, tai toks ir nueini.

– Ką jūsų gyvenime reiškia muzika?
– Pirmiausia reiškia pinigus. O be pinigų tai yra gyvenimo būdas. Yra tokie momentai, kai daugelį savo problemų gali per muziką išspręsti.

– Jūs esate pedagogas tiek mokykloje, tiek universitete?
– Kai baigiau Vilniaus tuometinį pedagoginį institutą, atvažiavau į Šiaulių „Juventos“ mokyklą. Ten pradirbus apie 10 metų, profesorius Eduardas Juozas Balčytis man pasakė: „Tu taip moki įdomiai su vaikais dirbti, norėčiau, kad ateitum į universitetą ir mokytum studentus.“ Prieš 10 metų Kelmės menų mokykloje buvo atidaryta dainavimo specialybė ir direktorė mane pakvietė prisidėti prie kitų mokytojų. Ir iki šios dienos ten dar dirbu.

– Kaip sekasi dirbti su mokiniais ir studentais?
– Man su vaikais yra lengviau atrasti kalbą nei su suaugusiais. Vaikai yra pilni fantazijos, tokių dalykų, kurių suaugusieji nebeturi. Tai galėtų būti polėkių gausa. Per tokius dalykus aš labai lengvai su vaikais susikalbu. Su studentais yra lengviau bendrauti, nes jie jau renkasi tą specialybę. Jie ketina būti muzikos mokytojai, muzikos mokyti kitus.

Arba tu turi savo sieloje motoriuką ir jis tave tempia į priekį. Ne pats eini į priekį, tavyje atsiranda papildoma jėga, kuri tave ir veža. Yra ne vienas aukštos klasės atlikėjas, kuris pilnai neperteikia to, ką turi. Tam, kad žmogus galėtų kilti, augti, jis turi būti vedamas ir ugdomas nuosekliai. Pavyzdžiui, grūdas, kol yra sausas žemėje, neiškelia daigo. Jis turi prisitraukti vandens, sudrėkti, išpurpti ir tik tada išmeta daigelį. Ir tai dar ne viskas, jis turi augti, suformuoti lapus, žiedus, o paskui išauginti vaisius. Tai yra labai sudėtingas procesas.

– Ar Šiaulių universitete daug studentų pasirenka muzikos specialybę?
– Reikėtų pasidžiaugti, kad į Šiaulių universiteto muzikos specialybę stoja daugiau nei į Vilniaus LEU, Klaipėdą, Kauną, kur yra tokios pat specialybės. Tai sako, kad pas mus yra gera mokytis. Aš galvoju, kad informacija geriausiai yra perduodama iš ausies į ausį. Gali kabinti plakatus, bet jie bus beprasmiai. Dabar į muzikos specialybės grupę susirenka apie 15 žmonių. Anksčiau būdavo ir dvi grupės po 30 žmonių ir neakivaizdininkų grupė, bet dabar yra didelis žmonių nutekėjimas į užsienius.

– Kokius jūs taikote mokymosi metodus?
– Iš širdies į širdį. Jeigu žmogus savo širdimi nepagauna to, ką tu sakai, tai tas mokymasis išeina formalus. Aš esu pastebėjęs tokį įdomų dalyką, kad darželyje, pradinėje mokykloje ir visi kiti mokytojai moko „daryk kaip aš“. Pas mane yra toks nusistatymas. Reikia bandyti iš vaiko ištraukti tai, ką jis turi geriausia. Todėl aš ir sakau, kad nedaryk taip, kaip aš tau sakau, kaip aiškinu. Po to manęs klausia, o kaip reikia daryti. Aš atsakau, kad reikia paklausyti savęs, savyje surasti tai, ką tau sakau. Visi vaikai yra talentingi. Yra didelis skirtumas, kokiu tempu vaikui viskas yra įsisavinama. Jei jis negali atsitraukti nuo tos rutinos, vykdyti pedagogo komandų, tai tas tempas bus lėtas. Jei pedagogas sugeba iš vaiko išprašyti vidinį azartą, polėkį, kuris gyvena to vaiko sieloje, tada tas procesas vyksta greičiau.

– Kuriate dainas ir esate chorvedys?
– Muzikos mokytojas turi būti visų galų meistras. Turi mokėti padiriguoti, pagroti ir dainelę padainuoti. Jeigu tau Dievas davė tą kibirkštėlę, tai ji ir žaižaruoja. Pradėjau užsiiminėti kompozicija, kai dirbau „Juventos“ mokykloje, nes man trūko dainelių apie gamtą, mamą. Tos, kurios jau buvo parašytos, man nepatiko. Todėl pradėjau rašyti savo dainas. Jos yra skirtos labiau vaikams. Jei trumpesnis kūrinys, rašau neilgai, jei ilgesnis – tuomet tenka pasėdėti prie jo ilgiau. Tematika dainų yra labai įvairi. Būna, kad perskaitau eilėraštį, jį pritaikau savo melodinėje erdvėje. Pilnų liūdesio dainų nėra mano repertuare. Norisi, kad tą dainelę vaikai dainuotų, kad ji jiems nenusibostų.

– Kokias esate išleidęs knygas?
– Ne knygas, o knygeles. Esu išleidęs apie 10 muzikinių leidinių: dainelių, miuziklų. Nepatinka man mokslas, nerašau mokslinių knygų. Dainelė turi tiesioginį poveikį vaikui. O mokslas irgi yra gerai, be mokslininkų aukštoji mokykla negalėtų gyvuoti. Bet tai yra ne mano sritis.

– Kokią muziką jūs mėgstate?
– Man nuo mokyklos laikų labai artima yra Džiuzepės Verdžio, Volfgango Amadėjaus Mocarto, Liudviko van Bethoveno muzika. Iš lietuviškos muzikos man didelį įspūdį daro Balys Dvarionas, Bronius Vaidutis Kutavičius. Daugeliui mūsų kompozitorių iki Johano Sebastiano Bacho lygio reikėtų dvasiškai užaugti. Yra įdomus toks dalykas, kad mes besisukdami savo terpėje suprovincialėjame savo kūryba, mąstymu. Kartais iš labai menko dalyko norime padaryti labai svarbų.

– Kokia muzika yra tarp skirtingų kartų?
– Ji skiriasi, bet šiuo klausimu reikėtų kalbėtis su muzikos psichologais. Kiek pastebiu, pavyzdžiui, kokie studentai buvo prieš 20 metų, ir kokie studentai ateina dabar. Kokie yra mano mokiniai Kelmėje prieš 10 metų ir dabar. Yra skirtumas. Dabar yra daugiau laisvės, jie yra laisvesni. Yra kita problema, kai senesnis žmogus kažką sako jaunam žmogui, atrodo, kad tai yra taip tolima, nebe taip arti tavo širdies.

– Kokia yra XXI a. vaikų muzika?
– Vyresnės kartos žmonėms nekelia jokio entuziazmo, kokią muziką klauso jauni žmonės. O jauniems žmonėms nekelia entuziazmo, kokią muziką mes klausėme. Kiekvienam dabar yra savo.

–  2012 m. buvote išrinktas Metų mokytoju. Ar jums svarbus šis laimėjimas?
– Nesvarbus, žmogui nevertėtų dirbti dėl visokiausių raštų, apdovanojimų ar titulų. Jis dirba dėl to, kad jam šis darbas neša džiaugsmą, kiti turi tam tikros naudos, tas kelia jam pasitenkinimą. Tai yra didelis džiaugsmas. Nemanau, kad žmogui vertėtų dirbti dėl to, kad jis gautų kokį nors apdovanojimą. Tada pats darbas praranda prasmę.

– Kaip jūs prisidėjote prie „Muzikinės Šiaulių tapatybės“ koncerto?
– Šiaulių valstybinio kamerinio choro „Polifonija“ direktorė Nijolė Saimininkienė sumanė, kad reikėtų sukurti tokį projektą, kurį „Polifonija“ pateiktų miesto klausytojams, ir tiesiog vienu iš to projekto kompozitorių pasirinko ir mane. Turėjau naują kūrinį, kuris skirtas chorui su vargonais. Tai buvo susiję su Jonu Pauliumi II. Ir jie pasiėmė jį atlikti. Žinoma yra maloniau, kai kūrinys yra atliekamas, o ne guli stalčiuje. Širdžiai yra maloniau, kai kūrinys suskamba.

– Jūsų laukia muzikinės idilės „Lietuvos dvarai“ pristatymas.
– O taip. Čia reikia kaltinti Rozalimo moterų choro vadovę ir muzikos pedagogę Jūratę Skorupskienę. Visą vasarą ieškojome būdų, kaip reikia pagarbinti Lietuvos dvarus. Rozalimo dvarui yra 250 m. Lietuvoje viskas ir prasideda nuo dvarų. Buvo toks sumanymas, kad reikia per muzikos kūrinius visa tai išreikšti.

Nuo gegužės iki rugsėjo mėnesio kūriau vienos valandos trukmės kūrinį. Koncertuota buvo Pakruojyje, Rozalime, o dabar tai bus Chaimo Frenkelio viloje. Dalyvaus Pakruojo kultūros centro Rozalimo moterų choras „Gaudulė“ (vadovė Jūratė Skorupskienė), Linkuvos kultūros centro vyrų ansamblis „Šiaurys“ (vadovas Medhardas Zubas), Pakruojo kultūros centro šokių studija „Reketys“ (vadovė Sigutė Malinauskienė).

Dažniausiai mes ilgimės to, ko nebeturime. Įvairiausių autorių tekstai buvo surinkti, yra ir mano keli kūrybos žodžiai įterpti. Jei kažką darai iš pareigos, tas darymas gali būti formalus. Aš nemoku iš pareigos nieko daryti. Jei matau, kad nieko nejaučiu, tada nieko ir nedarau.