Siekiant, kad Šiaulių ir kitose Lietuvos savivaldybėse ekonomika augtų, tenka imtis įvairiausių priemonių. Verslui reikia didinti darbo užmokestį, savivaldybėms – skirti daugiau lėšų švietimui ir verslui, skatinti investicijų pritraukimą, rūpintis infrastruktūros atnaujinimu ir t. t. Panašu, kad ne visos savivaldybės su šiais iššūkiais susitvarko. Tik kodėl vienoms sekasi geriau, kitoms – daug prasčiau?

Pirmauja Vilnius ir kurortiniai miestai
Šiaulių universiteto Ekonomikos katedros dėstytojai atliko tyrimą apie Lietuvos savivaldybių fiskalinį konkurencingumą. Mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Ekonomika ir verslas: regiono problemos ir galimybės 2017“ buvo pristatyti tyrimo rezultatai.

Viena iš tyrimo rengėjų dėstytoja dr. Roberta Bajorūnienė pasakojo, kad atliekant tyrimą pirmiausia savivaldybės buvo sugrupuotos pagal savivaldybėje sukurtą pridėtinę vertę vienam gyventojui. Išanalizavus gautus duomenis paaiškėjo, kad sukurta pridėtinė vertė savivaldybėse skiriasi gana žymiai.

Dėstytoja paaiškino, kad tokius skirtumus nulėmė susiformavusios istorinės aplinkybės. Pavyzdžiui, kai kurių savivaldybių teritorijose yra labiau išplėtota pramonė, verslo ir mokslo infrastruktūra, sukurtos palankesnės sąlygos verslo plėtrai, investicijų pritraukimui. O kitos savivaldybės, deja, tuo pasigirti negali.

Kiekvienos savivaldybės sukurtą pridėtinę vertę lemia ir palanki geografinė padėtis, aukštesnis žemės derlingumo balas, sudarantis sąlygas sėkmingam ūkininkavimui ir pan. Pagal sukuriamą pridėtinę vertę vienam gyventojui, pirmąją vietą užima Vilniaus miesto savivaldybė.

Tuo tarpu situaciją vertinant pagal gaunamas vidutines biudžeto pajamas vienam gyventojui, pirmosios vietos atitenka Neringos, Birštono ir Palangos miestų savivaldybėms. Šios savivaldybės yra įvardijamos kaip traukos centrai turistams, nes tai Lietuvos kurortiniai miestai. Šiuose miestuose gyvena gana nedidelė dalis gyventojų, yra orientuojamasi į paslaugų sektorių ir jo plėtrą.

Auga savivaldybių įsiskolinimo lygis
Taip pat buvo atlikta Lietuvos savivaldybių pajamų struktūros analizė, iš kurios matyti, kad didžiausią biudžeto pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos ir dotacijos.

R. Bajorūnienė kalbėjo, kad šiuos pokyčius nulėmė augantis darbo užmokestis tiek atskirose savivaldybėse, tiek Lietuvos mastu, kai keitėsi minimalus mėnesinis darbo užmokestis. Tam įtakos turėjo ir aktyviau pradėtos vykdyti socialinės programos, kurių pagrindu buvo skiriami pinigai socialinėms ir kitoms savivaldybių gyventojų rėmimo pašalpoms.

Remiantis tyrimo duomenimis paaiškėjo, kad didžiausią savivaldybių biudžeto dalį sudaro išlaidos, skiriamos švietimui. Antrąją vietą išlaidų struktūroje užima išlaidos, skiriamos socialinei apsaugai. Lėšų skiriama ir bendrosioms valstybės paslaugoms, kurios susijusios su valstybės paslaugomis ir valstybės deleguotų funkcijų perdavimu savivaldybėms. Mažiausiai lėšų savivaldybės skiria gynybai, viešajai tvarkai, visuomenės ir sveikatos apsaugai.

Nuo surenkamų pajamų ir išlaidų paskirstymo priklauso ir kiekvienos savivaldybės įsiskolinimo lygis. Todėl buvo atlikta savivaldybių sudėtinė skolos vienam gyventojui analizė. Tyrimo rengėja pasakojo, kad kiekvienais metais ši skola didėja. Per analizuotą laikotarpį, nuo 2005 m. iki 2014 m., skola padidėjo apie penkis kartus. Anot jos, augantys įsipareigojimai atspindi aktyvų regionų vystymąsi, kur daugiau investuojama į infrastruktūrą, bendruomeninius projektus, ekonomiką.

Išlaidos švietimui savivaldybių neišgelbės
Antrajame tyrimo etape buvo siekiama išsiaiškinti, ar bendrosios savivaldybių išlaidos ir jų struktūra lemia savivaldybių ekonominį augimą. Buvo kelta hipotezė, kad bendrųjų išlaidų augimas didina ekonominį augimą. Patikrinus modelyje gautų veiksnių statistinį reikšmingumą, nustatyta, jog savivaldybių biudžeto išlaidos iš tiesų ekonominį veikimą veikia skatinančiai. Prie skatinantį poveikį darančių veiksmų yra priskiriamas vidutinis darbo užmokestis ir tiesioginės užsienio investicijos. Tuo tarpu stabdančiai ekonominį augimą veikia gaunamos dotacijos.

Kita tyrimo rengėja dėstytoja Dovilė Ruplienė kalbėjo, kad nereikšmingas poveikis nustatytas vertinant savivaldybės biudžeto išlaidų sąveikos su gyventojų tankumo poveikį. Buvo kelta prielaida, kad savivaldybės biudžeto išlaidų poveikis gali priklausyti nuo toje teritorijoje esančio gyventojų tankumo. Vis dėlto išanalizavus duomenis paaiškėjo, kad šis veiksnys ir darbo jėgos apimtis neturi reikšmingo poveikio. Didesnį poveikį turi ne gyventojų tankumas, bet įmonių skaičius.

Kitas tyrimo etapas buvo skirtas įvertinti, kiek nuo savivaldybės išlaidų struktūros priklauso poveikis ekonomikai. Pasirinktos dvi struktūrinės dalys, kurios užima didžiausią dalį savivaldybių išlaidose. Tai išlaidos socialinei apsaugai ir išlaidos švietimui.

„Buvo padaryta pradinė prielaida, kad išlaidos ekonomikai galėtų daryti poveikį ekonominiam augimui. Įvertinus pasirinktų veiksnių statistinį reikšmingumą, nustatyta, kad skatinančiai išlaidas ekonomikai veikia vidutinis darbo užmokestis, užsienio investicijos, ypatingą statusą turinčios teritorijos. Stabdančiai ekonominį augimą veikia išlaidos socialinei apsaugai ir išlaidos švietimui“, – informavo D. Ruplienė.

Keista girdėti, kad išlaidos švietimui ekonomiką veikia stabdančiai – atrodytų, jog turėtų būti atvirkščiai. Dėstytoja paaiškino, kad atskirai vertinant trumpesnį ir ilgesnį laikotarpį, rezultatai būtų kitokie. Kitaip tariant, išlaidos švietimui apima ir išlaidas bendrojo ugdymo bei ikimokyklinio ugdymo įstaigų išlaikymui, o tai reiškia, kad skirtos išlaidos atsiperka tik po tam tikro laiko.

„Vertinant šį laikotarpį, išlaidos švietimui ekonominį veikimą veikia stabdančiai, nepaisant to, kad dalis tų išlaidų vienaip ar kitaip tampa darbo užmokesčiu toje srityje dirbantiems darbuotojams. Vadinasi, vien išlaidomis švietimui apsiriboti nereikia, ne ką mažiau svarbu didinti bendrąją paklausą, sudaryti papildomas paskatas kurti daugiau produktų ir t. t.“, – kalbėjo dėstytoja.

Būtina didinti darbo užmokestį
Trečiasis tyrimo etapas buvo susietas su siekiu įvertinti, kaip ekonominis augimas veikia savivaldybių pajamas. Šio tyrimo rezultatai leido įvertinti fiskalinio konkurencingumo formavimosi antrąją reiškinio pusę. Nustatyta, kad tiek ekonominis augimas, tiek mokesčių nuolaidos, vidutinis darbo užmokestis, darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir vidutinių bei didelių įmonių skaičius savivaldybės pajamas veikia skatinančiai.

Kalbant apie mokesčių nuolaidas tarsi būtų galima daryti prielaidą, kad jeigu daromos mokesčių nuolaidos, jos automatiškai turėtų mažinti biudžeto pajamas. Vis dėlto gauti rezultatai neprieštarauja ekonomikos mokslo pagrindiniams teiginiams, jog mokestinės nuolaidos paskatina įmones kai kuriais atvejais plėsti verslą, samdyti daugiau darbuotojų, galbūt didinti darbuotojų darbo užmokestį. Visa tai lemia bendrosios paklausos regione augimą ir tokiu būdu gaunamas ne stabdantis, bet skatinamasis poveikis bendrosioms pajamoms. Tai įrodo ir gauti tyrimo rezultatai.

Tyrimo rengėjos teigimu, stabdančiai savivaldybės pajamas veikia minimalus ir vidutinis darbo užmokesčio santykis bei tiriamojo laikotarpio priklausymas ekonominiam nuosmukiui.

„Kuo minimalus darbo užmokestis yra tolimesnis vidutiniam, tuo įmonėms darbo jėga kainuoja pigiau. Tačiau mažas darbo užmokestis regione formuoja ir mažą perkamąją galią. Vadinasi, tos ekonomikos visuomenės nariai gali pirkti mažai produkto, o tai reiškia mažą paklausą ir atitinkamai lėtą ekonominį augimą. Todėl nenuostabu, kad šie veiksniai buvo nustatyti kaip statistiškai reikšmingi“, – sakė D. Ruplienė.

Taigi galima teigti, kad savivaldybėse ekonomika augtų sparčiau, jeigu atsirastų daugiau naujų įmonių, būtų taikomos mokesčių nuolaidos, o darbuotojams mokami didesni atlyginimai. Tik bėda, kad visa tai ne taip paprasta įgyvendinti.
Tyrimo pristatyme dalyvavę miesto valdžios ir verslo atstovai kalbėjo, kad vieni be kitų pagalbos visko padaryti negali. O tiek verslo, tiek valdžios, tiek mokslo požiūris į tam tikrus dalykus ne visuomet sutampa. Dėl to rasti bendrą, visus vienijančią išeitį yra nelengva. Plačiau apie tai skaitykite kitame „Šiaulių naujienų“ dienraščio numeryje.