Gyvenime dažniausiai remiamės protu, juo grindžiamais sprendimais, tačiau neišvengiamai patiriame daugybę įvairiausių emocijų. Vadovaudamiesi jomis kartais galime žengti netinkamu keliu ir kenkti sau bei kitiems arba atvirkščiai – išgyvendami pozityvias emocijas kurti tokį gyvenimą, apie kokį svajojame. Vadinasi, reikia mokytis kaip emocijas valdyti.
Nemokame valdyti emocijų
Emocinio intelekto lavinimo lektorius Marius Gaudiešius „Šiauliu naujienoms“ sako, kad mes visi galime pagerinti savo gyvenimą, tereikia pradėti kažką daryti kitaip. Vienas iš būdų – tobulinti emocinį intelektą (gebėjimą spręsti emocinius uždavinius ir valdyti savo emocijas).
Iš pirmo žvilgsnio emocijos galbūt atrodo nereikšmingos, tačiau iš tiesų jos labai veikia mūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, būdami blogos nuotaikos nepastebime aplink mus vykstančių teigiamų dalykų ir taip praleidžiame galimybes kilti karjeros laiptais ar sukurti naujus santykius. Emocijos taip pat veikia mūsų motyvaciją, pasiryžimą įveikti kliūtis, spręsti įvairias gyvenimiškas užduotis.
Lektorius pasakoja, kad mes nelabai mokame valdyti emocijas, spręsti emocinius uždavinius. Labiau esame įpratę mąstyti savo galva, susikurti planus ir jų įgyvendinimo būdus. Vis dėlto gyvenime kartais nutinka iš anksto nenumatytų dalykų ir tai iššaukia kažkokias emocijas, tos emocijos gali atbaidyti nuo pirmojo sumanymo, nes tuomet žmogaus kitaip jaučiasi ir atitinkamai kitaip mąsto. Kitaip tariant, kuo žmogus geriau jaučiasi, pozityviau mąsto, labiau savimi pasitiki, tuo atkakliau, nuosekliau gali dirbti.
Gebėjimas valdyti emocijas priklauso nuo to, kaip mus išauklėjo tėvai, kokius pedagoginius įgūdžius turėjo, kaip patys elgėsi su savo emocijomis. Būdami maži mes stebime, kaip elgiasi kiti, kaip reaguoja į tam tikrus įvykius ir tokiu būdu mokomės emocinių šablonų.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas mato, kad tėvai rėkia vienas ant kito, tai jis pradeda manyti, kad taip ir reikia spręsti konfliktus. Kai vaikas suauga, gali pradėti savęs klausti, kodėl su manimi viskas vyksta taip, o ne kitaip. Pastebėti, kad kiti žmonės, atsidūrę nepavydėtinose situacijose, elgiasi priešingai, gyvenimiškas užduotis išsprendžia greičiau, be depresijos, alkoholio ir didelių darbų.
Tuomet žmogus gali sąmoningai pradėti save ugdyti, atlikti įvairius pratimus, technikas ir taip išmokti valdyti savo emocijas. Suaugęs žmogus turi galimybę per sąmoningumą pamatyti neigiamas kažkokias savo standartines reakcijas, kurios sukuria neigiamas pasekmes ir jas pakeisti.
Reikia su savimi padirbėti
Vis dėlto aukštesnį sąmoningumo lygį pasiekia ne visi. Kartais žmonės prisibijo naujovių ir nori toliau gyventi taip, kaip yra įpratę.
Emocinio intelekto lavinimo lektorius paaiškina, kad egzistuoja tam tikros asmenybių teorijos. Viena iš jų, kad mes turime tam tikrus scenarijus ir pagal juos gyvename. Tai gali būti scenarijus, perimtas iš tėvų ir artimųjų rato. Tokiu atveju gyvename kaip tėvai ir net nekeliame klausimo, kad galbūt reikėtų kažką keisti.
Aišku, kartais žinome, kad būtina elgtis kitaip, bet to nedarome, nes bijome suklysti, baiminamės aplinkinių nuomonės, nenorime likti atstumti ir taip atsiduriame užburtame rate.
Iš kitos pusės, būdami uždarame rate galime pastebėti, kad nieko nekeičiant emocinė būklė vis prastėja ir tai gali tapti stimulu pasielgti kitaip. Pavyzdžiui, žmogus, kuris santykiuose visada stengdavosi įrodyti savo tiesą, gali pagaliau pastebėti, jog taip elgiantis viena pusė visada lieka nelaiminga, ir nuspręsti situaciją pakeisti. Galbūt nustoti rėkti, išklausyti kitą žmogų, pabandyti suprasti, kaip jis jaučiasi, ir pereiti prie konstruktyvaus dialogo.
Vis dėlto jeigu žmogus nenori keistis, specialistas pataria jo „nejudinti“, geriausia – būti pavyzdžiu, juk niekam nepatinka, kai nurodinėja ką daryti. Aišku, kartais norisi sulaukti aplinkinių patarimų, išgirsti tuos žodžius, kad viskas bus gerai arba viskas pasikeis savaime. Iš tiesų tai gali praeiti savaime, bet užtruks žymiai daugiau laiko negu dirbant pačiam su savimi.
„Geriausia, kad žmogus pats kreiptųsi pagalbos, nes emocinio intelekto valdymas – tai vidinis darbas. Čia niekas nepasakys, kaip viską sudėlioti į lentynėles, specialistas iš išorės gali tik nukeipti tinkama linkme, bet išspręsti uždavinius vis tiek tenka pačiam“, – pataria M. Gaudiešius.
Anot jo, norint tobulėti, nebūtina kreiptis į specialistus, bet kažkas iš šalies gali pagreitinti tobulėjimo kelią. Štai krepšininkas gali pasiskaityti literatūros, analizuoti, stebėti, kaip krepšinį žaidžia kiti, ir treniruotis vienas. Tuo tarpu dirbdamas su specialistu išgirstų daugiau pasiūlymų, ką jam reikėtų pakeisti ir greičiau patobulėtų.
Su įvairiausiomis problemomis susiduriame kiekvienas. Vieniems galbūt reikia įgyti daugiau empatijos, kitiems – pasitikėjimo savimi. Specialistas iš išorės greičiausiai gali pamatyti, kur reikia labiausiai padirbėti ir padėti kryptingai dirbti.
Emocinio intelekto lavinimo lektorius pasakoja, kad panorėjus tobulinti savo emocinį intelektą pirmiausia reikėtų atsigręžti į save, savo vidų. Verta įsisąmoninti, kad mūsų galvoje yra mintys, tačiau šios mintys nesame mes, jos yra mūsų, išgyvename emocijas, bet mes nesame emocijos, šios emocijos – mūsų, turime kūną, kūno pojūčius, tačiau nesame kūnas, nors šie pojūčiai – mūsų.
Turėtume pradėti sąmoningai žvelgti į savo subjektyvų pasaulį. Galime prisiminti savo norus, svajones, kurias dažnai dėl tėvų ir socialinio pasaulio reikalavimų pamirštame, taip nekreipdami į save dėmesio. Prisiminę, apie ką svajojome, galime giliau susimąstyti apie šias svajones, pagalvoti apie tai, kaip jas realizuoti, kaip prie jų priartėti. Taip budiname savo emocinę sritį, iš vidaus kylančius norus. Tada išgirsime savo vidų ir pradėsime pažintį su savimi.
Keičiant mąstymą – keičiasi gyvenimas
Taip pat egzistuoja įvairios meditacijos ir praktikos, kurias atliekant keičiasi mąstymas ir vėliau – pats gyvenimas. Pavyzdžiui, galima taikyti diferencijuotų funkcinių būsenų (DFB) metodiką. Taikant DFB metodiką pratimais žmogus lavina tam tikrus savo įgūdžius, padedančius valdyti savo emocijas ir būsenas.
Šios metodikos autorius – Igoris Kalinauskas. Jis prieš keturiasdešimt ketverius metus, būdamas režisierius, šią metodiką sukūrė ir tobulino dirbdamas su aktoriais. Aktoriaus profesiją pasirinkęs žmogus, vaidindamas įvairias situacijas, turi gebėti valdyti savo emocijas. Juk geru aktoriumi vadinamas tas, kas scenoje perteikiamą emociją geba iš tiesų išgyventi ir tokiu būdu realistiškai ją perteikti žiūrovams.
DFB metodika žmogus išmoksta valdyti savo emocines būsenas ir sąmoningai, naudodamasis kūno pojūčiais, sąmone ir emocine sritimi, jas išgyventi. Taip pat naudodamiesi minėta metodika aktoriai, kaip ir bet kurie kiti žmonės, gali sąmoningai ir nesunkiai išeiti iš tam tikros būsenos, pakeisti ją kita.
Kiekvienoje gyvenimo situacijoje reikalingas skirtingas emocinis nusiteikimas. Eidami į darbą, turime susikoncentruoti, dirbti tiksliai, aiškiai. Kai ilsimės, bendraujame su draugais ir artimaisiais, siekiame atsipalaiduoti, būti atviri, nuoširdūs. Kiekvienai veiklai galima parinkti tinkamiausią emocinį nusiteikimą ir padidinti savo efektyvumą.
Reziumuodamas M. Gaudiešius sako, kad kol nenustosime gyvenime vadovautis tik protu – nieko nepasieksime. Mes neteisingai manome, kad susikūrę scenarijų, pasieksime tikslą ir tapsime laimingi. Iš tiesų mes įsivaizduojame viena, o realiame gyvenime dėl nekontroliuojamų dalykų įvyksta visai kas kita.
Pavyzdžiui, ruošiamės išvykti į kelionę, įsivaizduojame, kad viskas bus labai šaunu ir smagu, bet atvykus į svečią šalį tave gali netinkamai aptarnauti, priversti ilgai laukti registratūroje ir t. t. Nesugebant valdyti emocijų ir užleidžiant vietą blogai nuotaikai – tolimesnė eiga staiga gali pakrypti netikėta linkme ir sugadinti atostogas.
Vadinasi, sąmoningumas, mokėjimas valdyti savo emocijas turbūt yra esminiai dalykai, galintys padėti pagerinti gyvenimo kokybę.
