Prastos gyvenimo sąlygos ir nedarbas kartais tampa priežastimi socialinei pašalpai gauti. Tik kartais, deja, tai užsitęsia per ilgai ir, sulaukęs pagalbos iš šalies, žmogus nebenori keistis. Kita vertus, matyti, kad mieste nėra viskas taip blogai. Pasirodo, kad prievolė atidirbti už socialinę paramą – pasiteisina. Šiaulių mieste pašalpos gavėjų ir dirbančių visuomenei naudingus darbus skaičius mažėja.

Parama tampa išsigelbėjimu
Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus vedėja Aušra Gailiūnienė svarsto, kad tai ne vienintelė priežastis. Galbūt žmonių, kuriems prireikia socialinių pašalpų yra mažiau, nes mieste yra palyginti mažas nedarbas, kyla atlyginimai ir pan.

„Tie, kurie gaudavo išmokas ir sužinojo, kad už jas reikės atidirbti, po truputį atkrito. Šiandien išmokas gauna tik tie, kurie neturi galimybių pasirinkti kito varianto ir neturi kito pragyvenimo šaltinio“, – „Šiaulių naujienoms“ sako A. Gailiūnienė.

Ji informuoja, kad Šiauliuose socialines pašalpas dažniausiai gauna vyresni nei 25-erių metų asmenys. Tuo tarpu jaunimui socialinių pašalpų išmokoma mažiausiai. Tokia situacija visiškai nestebina, juk susirasti darbą vyresnio amžiaus žmonėms sunkiau nei jauniems. Jeigu penkiasdešimtmetis staiga praranda darbą, vargu ar labai greitai sugebės rasti kitą. Todėl jam tenka prašyti valstybės pagalbos.

„Manau, vertinant pagal dabartines kainas, išmoka yra per maža. Sunku įsivaizduoti, kaip žmogui išgyventi už 102 eurus. Tačiau mes nieko pakeisti negalime. Žmogus turi pats panorėti keistis. Žinoma, suprantu, kad keletą metų nedirbus sugrįžti į darbo rinką yra psichologiškai sunku. Tačiau juk tam egzistuoja mokymai, galimybės persikvalifikuoti ir t. t.“, – tvirtina skyriaus vedėja.

Kita vertus, visuomenėje į darbo neturintį žmogų žiūrima lyg į nevisavertį. Bedarbiai yra diskriminuojami. Nors taip neturėtų būti, juk kiekvienas susiduriame su įvairiausiais sunkumais, dėl kurių galime netekti darbo. Todėl valstybės parama yra tarsi išsigelbėjimas.

Anot vedėjos, visuomenėje visada atsiras tokių, kuriems valstybės parama bus reikalinga, svarbiausia, kad ji būtų efektyviai naudojama.

Užsiima visuomenei naudinga veikla
Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo centro Visuomenei naudingos veiklos organizavimo skyriaus vadovas Aleksandras Steponavičius patvirtina, kad dirbančių visuomenei naudingus darbus iš tiesų mažėja. Nuo šių metų sausio pirmosios išrašytos 1407 darbo sutartys, kai anksčiau 740 buvo sulaukiama per mėnesį. Vadinasi, per du mėnesius į skyrių kreipdavosi tiek žmonių, kiek dabar per metus.

Primename, kad pagal Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems asmenims įstatymą, savivaldybės administracija turi teisę visuomenei naudingai veiklai pasitelkti darbingus nedirbančius ir nesimokančius darbingo amžiaus asmenis, jei jie gauna piniginę socialinę paramą (socialinę pašalpą ir būsto šildymo, geriamojo bei karšto vandens išlaidų kompensacijas) ir nedalyvauja aktyviose darbo rinkos politikos priemonėse, pavyzdžiui, nedirba viešųjų darbų, nedalyvauja persikvalifikavimo mokymuose ir pan.

Visuomenei naudingų darbų tikslas – pagelbėti sudėtingoje padėtyje atsidūrusiems gyventojams aktyviai prisidėti prie bendruomenės gerovės kūrimo, kelti savo iniciatyvą ir darbinę motyvaciją.

Kitaip tariant, tai yra aplinkos, viešųjų erdvių tvarkymas, kai dirbama tose teritorijose, kur tą naudą įvertintų daugiau žmonių.

Tiesa, A. Steponavičius atvirauja, kad žiemą gyventojai naudos įžvelgia mažiausiai: „Žiemą darbų skaičius iš tiesų sumažėja. Tačiau darbų vis tiek atrandame: kertame krūmus, kasame sniegą, jam atitirpus renkame šiukšles ir t. t. Vasarą tą naudą pamatyti yra lengviau, tačiau pas mus dirbančių žmonių skaičius yra panašus visais metų laikais.“
Jis paaiškina, kad dirbant visuomenei naudingus darbus aukštos kvalifikacijos nereikia. Be to, kiekvieno atskirai pasiteiraujama, ką jis moka ir ką norėtų daryti, t. y. paliekama laisvė rinktis. Per prievartą niekas nieko nedaro.

„Etatinių“ darbuotojų netrūksta
Vis dėlto miesto gyventojai pastebi, kad motyvacijos gerai dirbti socialinės paramos gavėjams kartais pritrūksta. Įvairiais metų laikais „Šiaulių naujienų“ redakcija sulaukia šiauliečių skambučių su įvairiausiais nusiskundimais. Jie pastebi, kad ne iš visų vietų yra surenkami lapai, kai kur nepabarstyta smėlio, skundžiasi dėl staiga iš niekur išdygusios šiukšlių krūvos ir pan.

A. Steponavičius sako, kad ir pats sulaukia panašių skambučių: „Kartais sulaukiame bendrijų pirmininkų skambučių. Jie mums paskambina ir tikisi, kad pasirūpinsime nuvirtusiu medžiu ar išgabensime nukritusius medžių lapus. Tačiau mes visus darbus deriname su Savivaldybės Infrastruktūros skyriumi. Būtent jie nustato kur ir ką galime tvarkyti, kokiu atstumu nuo pastato. O ten, kur privati teritorija, tai ten ne mūsų, bet Viešosios tvarkos skyriaus reikalas. Tegul jie ieško sklypo savininkų ir tvarkosi.“

Kaip ten bebūtų, skyriaus vadovas sutinka – dirbti žmones labiausiai skatina pinigai. Jeigu nedirbsi, nebus ir iš ko gyventi, todėl vis tiek turi kažką daryti. Tik bėda ta, kad žmonės nenori tobulėti. Štai po Visuomenei naudingos veiklos organizavimo skyriaus sparnu dažniausiai glaudžiasi vis tie patys asmenys – kaip vadovas sako, „etatiniai“.

Tarp jų yra tiek vyrų, tiek vyresnio amžiaus moterų. Tuo tarpu tarp vyrų pasitaiko ir jaunesnių, pavyzdžiui, prasilošusių, ir vyresnių – priklausomų nuo alkoholio.

A. Steponavičius svarsto, galbūt bent jaunesniems nereikėtų dirbti visuomenei naudingų darbų, jeigu šiek pasikeistų mūsų šalies įstatymai. Galbūt jauni vyrai mielai susirastų oficialių darbą, tačiau negali to padaryti, nes yra arba prasiskolinę, arba prasilošę. O kam dirbti, jeigu visą algą vis tiek reikės atiduoti antstoliams, todėl iš užburto rato taip ir neišsikapstoma. Arba kai kurie ryžtasi dirbti nelegaliai, pavyzdžiui, vasarą išvyksta pas ūkininkus ir ten uždarbiauja.

Išmokas greitai „prageria“
„Didžioji dalis mūsų žmonių gali susirasti darbą ir susiranda, tačiau ten ilgai neužsibūna. Kai paklausi kodėl, tenka išgirsti anekdotinių atsakymų. Kai kam tiesiog nepatinka, kad dirbti reikia kiekvieną dieną. Kiti yra nuo ko nors priklausomi, todėl ir neprasimuša“, – pasakoja skyriaus vadovas.

Aišku, yra ir negeriančių, bet turinčių sveikatos problemų, todėl ir jiems sunku įsidarbinti ir savo gyvenime ką nors pakeisti. Baisiausia, kad visuomenė tokiems asmenims nelabai gali kuo padėti. Pavyzdžiui, turintys priklausomybę psichotropinėms medžiagoms ilgiau oficialiame darbe išsilaikytų, jeigu ten būtų leidžiama dirbti išgėrus. Tačiau pripažinkime, tokia alternatyva nelabai vilioja. Tad belieka stengtis juos kažkaip sąmoninti, aiškinti apie svaigalų žalą.

Arba atsigręžti į jaunimą, bent jau jiems išaiškinti, kad alkoholį galima vartoti tik mažais kiekiais arba iš viso geriau jo atsisakyti. Kas žino, galbūt tuomet ateityje gaunančių socialines pašalpas visai neliktų, nes niekam jų neprireiktų.

Vis dėlto realybė yra kitokia. Vieša paslaptis, kad gyventojai, gavę savo išmokas, greitai jas „prageria“ ar kažkur kitur pragano. Jiems priimtinesnė idėja vienai dienai tapti karaliais, užuot visas „pravargus“. Tokią jų filosofiją mes vargu ar galime pakeisti.

Todėl A. Steponavičius pataria bent jau aukoti atsakingai: „Viskas priklauso nuo to, kada labdara yra suteikiama. Pavyzdžiui, jeigu žmogui žiemą yra šalta, reikia palto ir kitas jį padovanoja, tai viskas gerai. Tačiau jeigu paltą duosi vasarą, kai jo nereikia, jis labdarą tiesiog pragers.“

Kaip ten bebūtų, skyriaus vadovas užtikrintas – geriau jau užsiimti visuomenei naudinga veikla, nei sėdėti prie televizoriaus ir nieko neveikti: „Žmonės čia socializuojasi, daugiau bendrauja, susiranda draugų, atsiranda porų. Be to, džiugu žinoti, kad prisidedi prie miesto gerovės. Aišku, mes kalnų nenuverčiame, bet vis tiek malonu, kai už tai kas nors padėkoja.“