Buvusieji. Ko gero, tik jie gali kalbėti atvirai apie politiką, apie savo patirtį. Ar tikrai ta politiko duona tokia saldi, kad taip karštai jos trokštama, dėl jos kariaujami ambicijų karai.

Pirmasis meras
Pirmasis miesto meras, Seimo narys, susisiekimo viceministras, vicemeras – į tokias politines pareigas iškeitė kelininko profesiją Šiaulių miesto garbės pilietis Kazimieras Šavinis.

1990 m. pirmąjį Šiaulių miesto merą paskyrė Taryba. Kaip sako pats K. Šavinis, paliko savo mėgstamą kelių projektuotojo darbą ir pasuko gruoblėtu politiko keliu. Tuomet dvi dienas po porą valandų apie save atsakinėjo į Tarybos narių klausimus.

„Iš  59 tuomet posėdyje dalyvavusių pirmosios kadencijos Tarybos narių už mane balsavo 51. Labai susijaudinau, kad kaip tada man atrodė, tiek daug Tarybos narių man nepritarė“, – pasakoja buvęs politikas.

1993 m. formavosi Centro partija, imponavo ją kūrę žmonės, todėl politiko keliu žygiavo su šia partija. Tapo Seimo nariu, vėliau viceministru. Grįžęs į Šiaulius dirbo tuometinio mero Vytauto Juškaus pavaduotoju.

„Aktyvi politinė veikla man turėjo dvi puses. Buvo daug vargo, įtampos, pareikalavo sveikatos. Antra vertus, teko pažinti įvairias gyvenimo sritis, sutikti daug įdomių žmonių. Įdomiausi buvo pirmieji metai. Dabar atrodo, kad kuo toliau, tuo labiau nemaloniai aršėja politinė konkurencija“, – sako K. Šavinis.

Vietoje kelininko – politikas
Ar nesigaili iškeitęs mėgstamą profesiją į politiko karjerą? Visokių momentų buvo. Profesinė patirtis padėjo ir dirbant politinį darbą.

„Pinigų didelių politikoje neuždirbau. Prisimenu, vos pusmetį man padirbus meru, kolegos pasiūlė tapti Kelių projektavimo instituto Kaune direktoriumi. Negalėjau priimti pasiūlymo. Šiose pareigose atlyginimas siekė 7 tūkstančius. Aš net Seime su visomis kanceliarinėmis išlaidomis perpus mažiau gaudavau“, – prisimena pirmasis miesto meras.

Sakosi kelininkų profesijos niekada neišdavęs ir dabar yra Kelininkų veteranų klubo narys.
Politiko darbas turi dar vieną bruožą, kuris laikui bėgant ima varginti – viešumas. Miesto garbės pilietis juokiasi, kad ir dabar jį atpažįsta gatvėje, šaukia pavarde, prašo pagalbos.

Patirtis – memuaruose anūkams
Tris kadencijas dirbęs miesto Taryboje, K. Šavinis iš jos pasitraukė 2011 m. Nors rinkimuose dar dalyvavo ir šiauliečių reitingavimo dėka dar būtų patekęs į Tarybą, darbo joje atsisakė.

„Proto reikia turėti. Vicemero pareigas palikau vos atšventęs 70-metį, reikia savo amžių įvertinti“, – sako didelės inteligencijos senjoras.

Ir šiandien šiauliečiai dažnai jį sutinka renginiuose, svarbių miestui klausimų pristatymuose. Nors prisipažįsta, kad į pristatymus Savivaldybėje eina tik, kai pakviečia. Nekviečiamas varžosi ten užsukti.

Ką veikia? „Turime tokią „masonų ložę“, – juokiasi, – neformalią. Dar J. Krivickas, A. Krištopaitis mus subūrė. Būrelis mūsų neformalus. Šeštadieniais susirenkame kavinukėje. Ateina menininkai, teatro žmonės, advokatai, kiti“, – pasakoja buvęs aktyvus politikas.

Jis yra Merų klubo narys, tačiau šalies mastu klubas beveik nebeveiksnus. Buvę Šiaulių merai kartą per mėnesį susirenka, aptaria miestui aktualius klausimus. Kelis kartus buvo užsukęs dabartinis meras A. Visockas.

Ir dar vienas darbas, apie kurį mažai kalba, – rašo memuarus. Sudės ten ir didžiulę politinę patirtį. Tik neketina jų išleisti. „Atspausdinsiu, surišiu ir paliksiu anūkams“, – sako K. Šavinis.

Vicemerę politika nusivylė
Šiaulių miesto tarybos narė, Seimo nario A. Paulausko padėjėja, miesto mero pavaduotoja – tokias darbo vietas politika nulėmė Almai Javtokienei. Iš Marijampolės kilusi buvusi politikė į Šiaulius atvyko dar visai jauna žaisti krepšinio. Užtruko čia keturis dešimtmečius. Sukūrė šeimą, užaugino du sūnus – krepšininkus Artūrą ir Robertą. Tiesa, Artūras jau senokai krepšinio nebežaidžia, o Robertas vis dar gina šalies garbę Lietuvos rinktinėje.

A. Javtokienė prisiminė, kad dar 1998 m. ją pakvietė į besikuriančią Naująją Sąjungą, į Šiaulių skyrių. Ėjo su didele viltimi ir tikėjimu, kad tikrai daug ką galės pakeisti. 2000 m. Savivaldos rinkimuose buvo išrinkta į miesto Tarybą.

„Atėjau be jokios politinės patirties. Mane iškart paskyrė Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininke. Buvo šokas. Ėjau į patyrusių politikų vedamus komitetus, mokiausi, domėjausi, gilinausi“, – pasakoja A. Javtokienė.

Taryboje dirbo dvi kadencijas. Vieną iš jų buvo mero pavaduotoja. Pabaigusi antrą kadenciją iš politinės veiklos nusprendė pasitraukti.

„11 metų politikoje daug davė ir kartu atėmė. Kartais galvoju, jog geriau, kai žmogus mažiau žino. Kai tu žinai tuos politinius žaidimus, užkulisius, tada kitaip viskas atrodo. Kai man sako: oi, kaip ten blogai, sakau – eikit, pabandykit padirbti, pakeisti, pamatysite, kiek tai įmanoma“, – sakė buvusi vicemerė.

Būdama vicemere, šiaulietė politines peripetijas priimdavo labai asmeniškai, emocionaliai. Tai neliko be pasekmių sveikatai. Ji pripažįsta, kad dirbdamas miestui visiems neįtiksi.

„Išėjau iš politikos priėmusi kategorišką sprendimą. Turiu prisipažinti, kad nusivyliau politine veikla. Yra padaryta darbų, kuriais ir šiandien džiaugiuosi. Tačiau kiekvienas politikoje turi savų interesų, kiekviena partija tampo į save tą paklodę. Taryboje yra 31 žmogus, visi žino, ko miestui reikia. O koks balsavimas būna? Pasakė partija ir turi balsuoti‘, – dalijasi patirtimi A. Javtokienė.

Pasitraukusi įgijo ramybės
Sako nesigailėjusi savo sprendimo pasitraukti: „Man svarbu, kad aš atėjau drąsiai žiūrėdama žmonėms į akis ir išeidama neturėjau dėl ko akių slėpti.“

Nors Naujoji Sąjunga iširo, kvietė į politinę veiklą įsijungti kitos partijos, tačiau moteris nesutiko. Sako, mainais įgavusi ramybę. Tačiau žinodama politinius užkulisius ir šiandien girdėdama apie politikų priimtus sprendimus, galvoja, kas už jų stovi.

Džiaugiasi, kad jai nereikėjo drebėti, kur dėtis išėjus iš Savivaldybės. Turėjo savo verslą (odontologijos kabinetą) ir į jį grįžo. Jai keista, kai kadenciją baigę Seimo nariai skundžiasi, kad neturi kur dėtis. Juk visi turi profesijas. Prarado kvalifikaciją? Yra kursai jai atgauti.

Šiurpina A. Javtokienę dabartinių politikų draskymasis dėl vietų, dėl kėdžių. Sako, jog jai gėda klausytis, kas šiuo metu vysta miesto politiniame gyvenime.

Artimam žmogui, panorusiam imtis politikos, A. Javtokienė pasiūlytų gerai pagalvoti, tačiau neatkalbinėtų.

„Žmogus turi pats pabandyti, kaupti savo patirtį. Maloniausia šio darbo dalis – žmonių dėkingumas, kai gali jiems padėti. Nors Taryboje labiau gali keisti miesto veidą, bet galimybių įtakoti žmonių gyvenimo kokybę turi nedaug“, – sakė buvusi politikė, o baisiausia jai, kai žmonės galvoja: jei esi valdžioje – esi vagis.

Verslininkė sako ir šiandien dar gatvėje žmonės ją pavadina vicemere ir prašo padėti.

Norisi būti arčiau vaikų ir anūkų
Skaudžiausia tema daug metų krepšinį žaidusiai A. Javtokienei – miesto moterų krepšinio klubas, kurį įkūrė ir buvo jo prezidentė. Ji įsitikinusi, kad moterų krepšinio likimas mažai kam įdomus. Rėmėjų rasti pavykdavo tik asmeninių ryšių dėka, nemažai asmeninių lėšų pridėdavo.

A. Javtokienė šiandien ne tik rūpinasi savo odontologijos kabineto veikla, bet ir yra turtinga močiutė – turi net penkis anūkus. Vyriausiajai – 12 metų, o mažiausiam Roberto sūneliui vos pusmetis. Nors moteris sakė gerai besijaučianti Šiauliuose, bet prisipažino, kad trūksta vaikų ir anūkų, kurie gyvena Vilniuje.

„Kadangi visi nori būti arčiau savo artimųjų, ateis laikas ir aš išvažiuosiu į sostinę“, – sako buvusi miesto vicemerė.

K. Šaviniui politinės karjeros tarpuose porą kartų teko registruotis Darbo biržoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

A. Javtokienė: „Nuo politikos neatkalbinėčiau, kiekvienas turi kaupti savo patirtį.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.