Naujoji Šiaulių miesto valdžia nusprendė pagerbti senjorus: asmenys, kuriems daugiau nei 75-eri metai, už kelionę viešuoju miesto transportu turėtų mokėti simbolinę kainą – 1 euro centą. „Džiugu, kad pagaliau atsižvelgta į patį neturtingiausią žmogų“, – džiaugiasi jie. Tiesa, džiūgauti kol kas kiek per anksti – priimti šį sprendimą trukdo techninės kliūtys.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Popierinių bilietų nebebus
„Šiaulių naujienų“ redakciją pasiekė žinia, kad greitu metu Šiaulių senjorai viešuoju miesto transportu naudosis kone nemokamai. Pasirodo, tokios kalbos ne iš piršto laužtos.
„Norime pagerbti vyresnio amžiaus žmones: senjorams bandysime sumažinti bilieto kainą iki 1 euro cento. Dabar ieškome teisinių galimybių. Pasirodo, kad tai ne taip ir paprasta. Norėjome padaryti nemokamai, bet to padaryti nepavyko“, – teigė miesto meras Artūras Visockas.
Tai kas kiša koją? Juk vienas centas – ne išsigelbėjimas. Kodėl senjorų kelionės negali būti nemokamos? „Dėl buhalterinės apskaitos. Grynai tokie finansiniai-buhalteriniai dalykai“, – aiškina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Eduardas Bivainis.
Kyla klausimas, ar nebus nuostolinga spausdinti popierinius bilietus, jei kelionės kaina – vos vienas euro centas. Bendrovės „Busturas“ generalinis direktorius Tomas Bielinskas aiškina, kad popierinių bilietėlių niekas nebespausdintų. Juos pakeistų elektroninio bilieto kortelė.
„Ją įteiktume kiekvienam senjorui, kuris pageidautų tuo naudotis. Ir atitinkamai būtų atsiskaityta. Jeigu bus patvirtintas vienas centas – tai vienas centas. O likusi dalis turės būti kompensuojama iš Savivaldybės biudžeto, pagal Lengvatų įstatymą. Kokia ta suma bus, kol kas mes negalime pasakyti, nes nežinome, kiek senjorų pageidaus naudotis“, – teigė jis.

Geresnių laikų dar teks palaukti
Preliminariais duomenimis, šiuo metu Šiauliuose yra apie 7000 senjorų, kuriems daugiau nei 75-eri metai. Miesto valdžia tikėjosi, jog jau šio mėnesio Tarybos posėdyje pavyks patvirtinti sprendimo projektą ir garbaus amžiaus asmenys viešuoju transportu galės naudotis už simbolinę kainą. Deja, to padaryti nepavyko...
„Esmė ta, kad elektroninis bilietas dar nėra galutinai įdiegtas. Nors ten vėluoja pagal visus grafikus ir t. t. Todėl dabar yra tam tikros techninės kliūtys, kol kas neįmanoma personalizuoti to elektroninio bilieto ir kad būtų apskaita, kaip mums kompensuoti reikiamą sumą. Kad tas dalykas bus – be abejo. Tik neaišku, ar spėsime padaryti nuo rudens, ar greičiau... Kai tik bus techninės galimybės, būtinai tai padarysime“, – tikino Administracijos direktoriaus pavaduotojas Martynas Šiurkus.
Paklausti, kodėl nuspręsta išskirtines teises suteikti tik senjorams, valdžios atstovai tikino, kad tokio amžiaus šiauliečiai per gyvenimą padarė pakankamai daug, jog viešuoju transportu galėtų naudotis nemokamai. „Turbūt sutiksite, kad tos pensijos pas mus tikrai nėra didelės. Galų gale ir senjorų, kuriems daugiau nei 75 metai, turime ne tiek ir daug. Todėl parodyti tą elementarią žmogišką pagarbą, manau, kad galima“, – sakė E. Bivainis.

Knygos irgi prabanga
Buvusi pedagogė Aldona Koskienė džiaugiasi, kad miesto valdžia galiausiai atsižvelgė į patį neturtingiausią žmogų. Už bilietą šiuo metu 25 euro centus mokanti moteris tikina, kad minėtas valdžios sprendimas tikrai palengvintų senjorų gyvenimą, nes jie viešuoju transportu naudojasi gana dažnai.
„Ypač tie, kurie gyvena pietiniame miesto rajone. Aš anksčiau irgi gyvenau pietiniame, dabar persikėliau į centrą, tai man tas viešasis transportas šiek tiek mažiau reikalingas. Bet vis tiek naudojuosi, kai noriu pažįstamus aplankyti, iki ligoninės ar viešosios bibliotekos nuvažiuoti. Net jei atstumas neilgas – vos keli sustojimai, tenka naudotis viešuoju transportu, nes man kojos operuotos“, – teigė ji.
Paklausta, kokia senjorų finansinė padėtis, moteris susimąsto: „Čia priklauso nuo to, kokio dydžio pensiją kiekvienas žmogus gauna.“ Ir tuoj pat patikina, kad pati ypatingų pramogų sau negali leisti. Net knygų, kurios yra buvusios pedagogės silpnybė, nepavyksta nusipirkti. „Žodžiu, gyvename ir viskas... Kadangi esu pokario vaikas, aš nepripratusi dejuoti. Juk tekdavo net prie duonos naktį eilėse stovėti ir nieko“, – teigė A. Koskienė. Vis dėlto neslepia, kad bendraudama su pažįstamais, draugais, ar atėjusi į mokytojų senjorų klubo „Šviesa“ susitikimus išgirsta tikrai labai liūdnų istorijų. Kai kuriems garbaus amžiaus žmonėms be vaikų, anūkų finansinės pagalbos išgyventi iš tiesų būtų labai sunku.