facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Po Liudo Mažylio atradimo, 2017 m. gruodį Vatikano archyve dar rastas Nepriklausomybės akto vertimas (kad ir antrą kartą rastas, vis tiek šventė). Ir dar džiugu, kad 2017-aisiais, įžengiant į šimtmečio Lietuvą, buvo prisimintas 1917-ųjų gruodis, kuris, pasirodo, Lietuvos valstybingumo atgimimui buvo ne mažiau svarbus negu iššlovinta Vasario 16-oji ar nūdienė Kovo 11-oji. Gerokai anksčiau, gruodžio 11 dieną, likus dviem mėnesiams iki Lietuvos Nepriklausomybės akto, Lietuvos Taryba paskelbė Lietuvos valstybės atkūrimo Deklaraciją, kuri buvo tarsi pamatas, ant kurio buvo renčiamas Nepriklausomybės akto rentinys. Paprastai labai svarbu parengti pirminį dokumentą, kuris paskui redaguojamas, papildomas, taisomas, kol tampa esminiu aktu.

Tad reikia sakyti, jog jubiliejiniai metai prasidėjo dar tebegyvenant džiaugsmingomis naujienomis, tačiau sausis, visi tvirtina, – kaip visad pats vangiausias mėnuo. Po Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių visi ilsisi, neskuba. Švenčiančių Naujuosius metus pagal senąjį kalendorių Šiauliuose mažai likę. Vangūs ir orai. Ne tai, ko tikėjomės. Žmonės tylūs. Padiskutuoja apie politiką, gal šiek kiek daugiau – apie visko brangimą ir tiek. Metų pradžios mėnuo apglėbia visus ramuma ir net liūdesiu.

Orų sinoptikams daug ir pranašauti nereikia, o tiesiog konstatuoti, jog orai bus blogi ir jie neklys. Kai orai prasti, nereikia ant jų pykti, bet kalbėti apie juos su humoru. O kas iš to, jei orai būtų tik geri, pinigų netrūktų ir visko, ko užsigeistume, turėtume. Gyventi taptų nuobodu.

Šiandien gali turėti viską, ko tik širdis geidžia. Užsigeidei pavalgyti austrių arba midijų – prašau, įsigyti dizainerių rūbų – prašau, naujausią „iPhone“ – prašau, naują prabangų automobilį – jokių problemų. Negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą apsprendžia pinigai, bet tai – kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimą daiktą kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo „blato“. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu. Toks pat gyvenimo variklis ir blogas oras. Deriniesi prie jo, renkiesi atostogas, išvykas.

Sako, prekybos centruose visko nusipirksi, ten nieko netrūksta. Tad pažvelkime į pensininkus prekybos centre. Girdėjau, jog ten ryškiausiai matyti, kad tai žmonės iš kito amžiaus, kito mąstymo, kito pasaulio. O juk išėjusio į pensiją žmogaus gyvenime įvyksta daug pokyčių: iškyla gyvenimo prasmės ir vertės, savęs vertinimo, tapatybės klausimai.
Mūsų senjorai, pakliuvę į kapitalistiniu kvapu atsiduodantį prekybos centrą, pasijunta jame tarsi svetimkūniai. Pyktis gimdo neviltį, kad šalis, kurioje gyvena, yra primesta. Užvaldo nuoskaudos, jog pasaulis pakito ir jau nebegali jo pavyti ir prisitaikyti. Nedidelėje parduotuvėje ar kioske retai buvo nusiperkama per daug, užtat milžiniškose parduotuvėse šis reiškinys – visuotinis, jam paklūsta visi, o pensininkams skaudu tai regėti.

Kartą vakariečiams pabandžiau ironiškai papasakoti apie lietuvių valdžias. Gaila, atrodo, minties jie nepagavo. Pasakojau, jog komunistų valdžia buvo geriau.

Kas tuomet iškildavo, prie valdžios vairo būdavo visą gyvenimą. O žmogui juk reikia turėti savo būstą, kažkokių daiktų jame, automobilį, drabužių, jei įmanoma – padėti vaikams, giminėms. Kai namą pasistatai, visa kita įsigyji, vaikus, gimines aprūpini, ką toliau daryti? Tuomet imi sąžiningai dirbti Lietuvai.

O dabar? Kol pasistatai namą, kol viską sukaupi, kol pasirūpini vaikais, giminėmis, žiūrėk – ir tavo kadencija valdžioje pasibaigus. Dirbti Lietuvai nebelieka laiko. Po tavęs ateina kiti, kurie dar neturi visų tų turtų, ir viskas iš pradžių. Teisingiau – ta pati valdžia visą gyvenimą. Kai žmogus jau viską turi, kodėl jo vieton turi ateiti dar nieko neturintis?
Tiesa, ir poreikiai anuomet buvo kuklesni, nes plėstis negalėjai: namas ne daugiau 130 kvadratinių metrų, butas tik vienas, automobilis tik vienas, kailinių irgi kažkiek neturėsi...

Ar pastebėjote, jog kai blogi orai, mus aplanko gilesnės ir prasmingesnės mintys. Imi suprasti, jog kaip būtų gerai, jei į pagrindinį planą grįžtų paprasti jausmai – draugystė ir jautrumas.

Kaip save įvertintumėte skalėje nuo 1 iki 10, kur vienetas reiškia „labai protingas“, o dešimtukas reiškia „labai darbštus“?

Neseniai perskaičiau, kad šiuolaikiniam pasauliui gresia keturi „apokaliptiniai raiteliai“, galintys nusinešti pasaulį į prarają. Tai artėjanti klimato katastrofa, neprognozuojamos biogenetinių tyrimų pasekmės, klaidinga finansų rinkų savireguliacija ir vis didėjantis žmonių skaičius žemėje. Bent jau taip teigia garsus filosofas Slavojus Žižekas.

„Šiandien taip baisu, bet gera gyventi“, – prasitarė vienas bičiulis.

Metų sandūroje dažnai pamąstau apie savo gimtąjį miestą. Šiauliai nuo caro laikų buvo moderniausios pramonės miestas. Talentingo žydų verslininko vadovaujami šiauliečiai apavė visą imperijos kariuomenę. Ir dar tokiais batais, kad japonų, vokiečių ar austrų frontuose neištižo. Šiauliai gal nuo to dirbančius ir kuriančius labiau gerbia nei šnekančius. Net ir tingėti ar vogti čia buvo negarbinga. Kaip tie atkaklūs Frenkelio odininkai ar batsiuviai, šiauliečiai kapstėsi negreitai, bet visą laiką – į priekį. Manau, ir šiandien miestas juda. Gal to ir nepastebime, bet juk nepastebime ir laikrodžio rodyklės judėjimo. Dažnai ilgai reikia laukti, bet ateina metas, kai žmonės įvertina vienas kitą, miestą, kuriame gyvena, ir patį gyvenimą.

Prisimenu ir kurį nors žinomesnį šiaulietį. Šįkart dailininką Antaną Krištopaitį. Jis apvažiavo visą Lietuvą, nutapė šimtus bažnyčių, malūnų, šimtus piliakalnių, šimtus istorinių ąžuolų. Įsiminė Prancūzijos ambasadoje surengta jo akvarelių paroda – apie Lietuvos vietas, susijusias su imperatoriumi Napoleonu. Prancūzų diplomatai negalėjo atsistebėti tokiu talentu. O kokias Lietuvos istorines asmenybes – karžygius ir eilinius savanorius – jis buvo įamžinęs...
Visados metų sandūroje Šiaulių arenoje susiburia šeimos. Ta proga prisiminiau Karolio Voitylos (popiežiaus Jono Pauliaus II) parašytą pjesę „Priešais juvelyro parduotuvę“. Prieš kunigystę Karolis Voityla buvo aktorius (yra vaidinęs net Žygimantą Augustą) ir parašė tris pjeses.

„Priešais juvelyro parduotuvę“ pjesė skirta šeimoms. Pirmajame veiksme regime vieną šeimą. Antrajame – jau kitą. O trečiajame jau jų vaikų šeimą – berniuką iš vietos šeimos, o mergaitę iš kitos. Kiekvieno veiksmo pradžioje vienos, kitos ir pagaliau trečios šeimos nariai susitinka priešais juvelyro parduotuvę ir eina ten pirkti žiedų:. „Šių auksinių žiedų svoris – tai ne metalo svoris, bet žmogaus asmenybės svoris, kiekvieno atskirai ir abiejų drauge.“ Tai senojo juvelyro žodžiai, o štai pjesės herojus Adomas apie meilę šitaip mąsto: „Meilė – tai ne patogumai. Apima visą žmogų. Turi atlaikyti visą jos svorį. Ir svorį viso likimo.“ Pirmą kartą išgirdau meilę lyginamą naštai. Bet kokia tai našta!

Popiežiui visad rūpėjo šeimos vertybės, pagrįstos gilia pagarba žmogaus gyvybei ir orumui, besireiškiančios kantrybe, atjauta, supratimu, parama, atleidimu. Ar jūs vertas meilės? Dienos, mėnesiai, metai... Kiek reikia laiko, norint vyrui pažinti moterį, o moteriai – vyrą? Jei pasiseks, gali pakakti ir dienos. O kartais užtrunka tai ilgiau. Visaip būna.

Krokuvos senamiestyje dar tebestovi toji juvelyro parduotuvė. Priešais šią parduotuvę buvo filmuojamas ir to paties pavadinimo kino filmas pagal šią pjesę. Šių eilučių autorius gali pasidžiaugti išvertęs šią pjesę iš lenkų kalbos į lietuvių ir ją Kauno menininkų namuose yra režisavusi Rūta Staliliūnaitė, kuri ir atliko vieną iš vaidmenų. Pamenu, ji vaidino su aktoriumi Viktoru Valašinu, antrąją porą vaidino Nijolė Narmontaitė ir Egidijus Stancikas, o kas vaidino jaunąją porą jau ir nebepamenu, nes 25-eri metai praėjo. Pjesė buvo statoma Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimo į Lietuvą proga. Bet tai tarp kitko, grįžtu prie meilės temos.

Visi pripažins, kad meilės tema – sena kaip pasaulis. Meilė gimsta, gyvena ir miršta. Bet didžiosios meilės – amžinos.

Biblijoje užtinkame „Giesmių giesmę“ – nuostabiausią himną meilei. Gražiai ir prasmingai apie meilę rašė Paulius laiške korintiečiams („Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai.“).

Asirijos karaliaus Nino meilė Semiramidei gulė į pirmąjį meilės romaną, deja, išliko tik du maži šio kūrinio fragmentai. II a. gali didžiuotis Longo „Dafniu ir Chloja“. Nepakartojamų meilės kūrinių pasauliui padovanojo Viljamas Šekspyras... Sąrašą būtų galima tik tęsti.

Lietuva visu šimtmečiu anksčiau už V. Šekspyrą gali pasipuikuoti karaliaus Žygimanto ir Barboros meilės istorija.

Kai karalienė Barbora 1551 metų gegužės 8-ąją Krokuvoje mirė Žygimantui Augustui ant rankų, jis iš šio Lenkijos miesto į Vilnių – jų meilės miestą – lydėdamas mylimosios palaikus kiekviename miestelyje nulipdavo nuo arklio ir eidavo pėsčiomis. Toks elgesys nieko nebūtų stebinęs, jei taip darytų paprastas žmogus, bet tai buvo karališka asmenybė. Jis nusiėmė visas karūnas, karališkąją simboliką ir, pamiršęs tai, dulkėtomis gatvėmis visą mėnesį, tiek truko kelionė, ėjo paskui mylimosios karstą. Beje, po mylimos Barboros mirties Žygimantas rengėsi tik juodai, net savo menių sienas liepė išmušti juodu audeklu.

Jeigu jau apie Krokuvą, tai vis prisimenu garsųjį Antano Vivulskio paminklą šioje pirmojoje Lenkijos sostinėje, skirtą Žalgirio mūšiui, pastatytą minint to mūšio 500-ąsias metines, t. y. 1910 metais.

Garsus pianistas Ignacas Paderevskis, kurį su A. Vivulskiu supažindino Vladislovas Mickevičius (poeto sūnus), Žalgirio paminklo viziją puoselėjo nuo vaikystės – ji gimė jam perskaičius šio mūšio aprašymą. Nuo kiekvieno uždarbio pianistas atidėdavo dalį paminklo statybai, o pamatęs skulptoriaus A. Vivulskio darbus iškart apsisprendė – tai būsimo paminklo autorius. Paminklą A. Vivulskis kūrė Paryžiuje, mecenato išnuomotoje erdvioje dirbtuvėje.

Paminklas buvo atidengtas 1910 metų liepos 15 dieną. Įvairių šalių ir regionų delegacijos rinkosi pasipuošusios tautiniais drabužiais. Aplink paminklą bangavo žmonių jūra. I. Paderevskis pasakė įkvėptą kalbą, kad kūrinį pagimdė meilė tėvynei, jos didingai praeičiai, šiandienei negaliai ir viltingai ateičiai. Fundacinis aktas paskelbė, kad paminklas statomas „praojcom na chwalę, braciom na otuchę“ („protėviams pagerbti, broliams padrąsinti“). Atidengimo iškilmėse dalyvavęs Juozas Tumas-Vaižgantas kalbėjo apie lietuvišką dvasią: susimąstymą, bet drauge ir pasididžiavimą.

Per Antrąjį pasaulinį karą paminklas buvo sugriautas, bet pokaryje stebuklingai atstatytas. Net tuo momentu Lenkijoje buvusi sovietinė armija atstatymui talkino, didžiulė raitelio figūra buvo atskraidinta kariniu malūnsparniu ir nuleista ant postamento. Tuomečiams ideologams buvo įrodyta, kad tai paminklas pergalei prieš vokiečių okupantus (1410 m.).

Daugelis tvirtina, kad minėtas raitelis – Vytautas. Ir veidas tarsi jo. Tačiau ten – Jogaila. O dėl veidų panašumo – jie juk pusbroliai. Sužinoję, kad ant žirgo Jogaila, lietuviai nusivilia, girdi, tiek vilčių dėta ir še tau. Vytauto figūra skulptoriaus sumanyta žemiau, paminklo postamento priekyje. Didysis Vytautas stovi nusiminęs, nuleidęs galvą, į žemę atrėmęs kardą. Nors ar Jogaila ant žirgo taip jau blogai?

Bičiulio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“

Ar reikalingi dabar „reikalingi“ žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug.

Dabar norint gauti bet kokią prekę nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam „reikalingi“ žmonės nebereikalingi.

Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tuomet tų „reikalingų“ žmonių ir prireikia.

Taigi, teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. „Reikalingų“ žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių „reikalingų“ žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime, ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą.

„Reikalingam“ žmogui, jeigu jis protingas, nėra lengva, kai visi tau pataikauja, padlaižiauja, tačiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam žmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Bet tai jau kita tema. O kad jis neliktų nereikalingas, reikia kad kažko trūktų.

Girdėjau apie Lietuvos šimtmečiui pateiktą projektą suburti draugėn 1 mln. žmonių. Tiesa, taip ir neaišku kam. Tiesiog suburti. Bet tai juk jau padaryta: lygiai 1 mln. emigravo.

Žmonės visada elgiasi taip, tarsi kažkas iš kosmoso juos stebėtų, ir labai bijo, kad stebėtojams gali tapti nuobodu. Kažkas taip kalbėjo apie visus Žemės gyventojus, bet man atrodo, kad tai labiausiai tiktų lietuviams.

Į viršų