facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Ruduo šiais metais prasidėjo anksčiau. Kaip atrodo miestas vasarą ir kaip – rudenį? Kažkuris poetas apie miestus yra pasakęs, kad jie kupini trumpalaikių jausmų, skubotų glamonių, verksmingų peršulių – laikina, laikina, laikina... Nors greičiau tai poetės žodžiai. Moterys viską jautriau pastebi.

Gyvasis klasikas Juozas Erlickas prasidedant rudeniui konstatavo: „Naujo rudens pristatymas nenudžiugino, tie patys daugsyk regėti lietūs, įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjančios dienos...“

Kodėl taip – jeigu kas nors susiję su rudeniu, jau ir blogai? Girdėjau sakant, jog net lietus rudenį liūdnas. Tačiau yra ir teigiančių, kad lietus pagyvina rudenį. Norisi būti jų pusėje. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo.

Apie tokius neseniai skaičiau. Miela. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum. Tai yra nuostabi Dievo dovana. Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio.

Rudenį reikėtų rengtis šviesesniais drabužiais, tačiau trumpėjant dienoms, kai šviesos periodas vis trumpesnis, ima dominuoti tamsa, žmonės dažniau renkasi ir tamsią aprangą.

Prisimenu savo vaikystės draugą, kuris vilkėjo tik tamsius kostiumus. Jis tvirtino, kad tik taip vyras atrodo solidžiai. Vilkėdamas tamsų, tvarkingai išlygintą kostiumą jis ateidavo į egzaminus, ir nežinau, ar todėl, ar – ne, būdavo įvertintas gerais pažymiais. Vilkėdamas tokius kostiumus draugas pradėjo inžinieriaus karjerą ir greitai pasiekė gamyklos skyriaus viršininko kėdę. Dabar jis – verslininkas. Ir toliau išsiskiria elegantiškais tamsiais kostiumais. Verslas, sako, sekasi.

Prisiminęs tą draugą pagalvojau, kad ir tamsusis metų periodas turėtų pasižymėti solidumu, būti kažkoks pakylėtas. Svarbiausia tokiu metu nebeskubėti, atsipūsti, apgalvoti, kas per metus nuveikta. Neskubėjimas – štai kas svarbiausia greito tempo pasaulyje. Skubi gatve ir net nepastebi pastatų architektūros, išleki už miesto, bet nepasidžiaugi laukų, miškų grožiu. Net valgydamas nieko nejauti. Neskanauji.

Kaip visad, taip ir rudenį lauki savaitgalių. Puikus metas – savaitgalis. Baigiasi darbo dienos ir prasideda laisvadieniai. Krikščioniškose šalyse savaitgaliu laikomas šeštadienis ir sekmadienis, musulmonų – dar ir penktadienis, todėl ar ne teks Europai atsižvelgti į musulmonų teises ir penktadienį irgi paskelbti nedarbo diena.

Nors ir taip penktadienius mes linkę priskirti savaitgaliams ir tą dieną darbe ilgai neužsibūti. Pagalvoji, jog Dievas kurdamas pasaulį galėjo sukurti tik savaitgalius. Aišku, tik tuomet nebūtų aišku, kada tas savaitgalis prasideda, o gal ir atsibostų amžinas savaitgalis, kaip atsibosta viskas, kas amžina.

Jei kas skaitote horoskopus, gal pastebėjote, kad savaitgalių horoskopai nuolat žada juos būsiant sėkmingus. Tiesa, jei apie astrologines prognozes, tai tie, kurie netiki Zodiako ženklų prognozėmis, dar skeptiškiau turėtų vertinti savaitės dienų horoskopus. O sako, kad žmogaus charakteris priklauso ir nuo to, kurią savaitės dieną jis gimęs.

Be to, skaičiau, jog savaitės dienų horoskopai ypač daugiaplaniai. Pirmasis, kaip jau minėjau, – tavo charakteris priklauso nuo to, kurią savaitės dieną gimei. Antrasis – kiekvieną savaitės dieną vis kitaip jausis skirtingomis savaitės dienomis gimę žmonės. Pavyzdžiui, pirmadienį vienaip jausis gimę antradienį, o jau kitaip – į šį pasaulį atėję trečiadienį. Savaitės dienų horoskopų sudarinėtojai tvirtina, kad žmogui geriausia savaitės diena yra ta, kurią jis ir gimęs, pavyzdžiui, pirmadienis ir bus laimingiausias gimusiam pirmadienį.

Kadangi šį tekstą rašau penktadienį, tai išskirti norisi penktadienio žmones, kuriuos drąsiai galima pavadinti savaitgalių žmonėmis. Horoskopai liudija, kad penktadieniais net ir kitomis savaitės dienomis gimę žmonės jaučiasi labai gerai. Tad ką jau bekalbėti apie gimusius penktadieniais. Tiesa, sako, jie gerai jaučiasi ir visą savaitgalį. Gal tik sekmadienio vakare nuotaika kiek subjūra, o pirmadienį būna ypač prasta. Bet savaitei įpusėjus vėl ima taisytis.  

Savaitgalis priklauso Venerai – meno ir meilės planetai. Gal todėl savaitgalio dienomis dažniau linkstama prie kultūros renginių ir užmezgama tiek daug meilės romanų. Savaitgalį gimusieji – žavūs, mandagūs, jiems svarbi graži aplinka, geros manieros. Keista, bet penktadieniais, kai tik kelios valandos lieka iki savaitgalio, greičiausiai sutvarkomi reikalai. Aišku, kas nenori juos atidėti pirmadieniui.

Sako, jog ir juokiasi žmonės daugiausia savaitgaliais. O juk juoktis yra sveika. Liūdnas žmogus dažnai užspeičiamas į kampą savo depresijos. Ji iš jo atima galią veikti, bendrauti, pastebėti detales. Net televizijos laidos savaitgaliais linksmesnės. Štai kokią nors kitą savaitės dieną kokioje nors televizijos pokalbių laidoje, kai susėda politologas, seimūnas ir dar vienuolis, iškart aišku, kad diskusijos nebus. Bus monologai.

Tiesa, šiomis dienomis prie tų diskutuotojų priversti prisijungti dar ir prekybos centrų atstovai, tačiau padėties jie negelbsti, nes vis kartoja savo mantrą: „Nors yra kas brango, bet daug kas ir atpigo.“

It iškritę iš medžių atrodo sveikatos apsaugos sistemos vadovai porinantys apie vaistų pigimą. Aš, pavyzdžiui, perku geležį kraujyje didinančias kapsules. Pastarosiomis dienomis 30 kapsulių dėžutė pabrango 2 eurus.

O jei apie televiziją, tai pagalvojau apie jos gurmano savaitę.

Pirmadienis. Prasideda savaitinis keturių dienų serialų maratonas. Tiesa, pažįstamos moterys sako šiais metais išsirinkusios tik du serialus – „Meilė gydo“ ir „Moterys meluoja geriau“, o į kitus nebekreipia dėmesio.

Rimtesnių (tiesa, užsienietiškų) serialų bando siūlyti LRT, tačiau juos rodant tik kartą per savaitę veiksmas kiek pasimiršta ( pirmadieniais – „Jaunasis Popiežius“, antradieniais – „Tvin Pyksas“, trečiadieniais – „Vokietija 1983-iaisiais“). Yra dar indų serialai „Dvi širdys“ ar „Pažadėtoji“, turkų „Gyvenimo šukės“, „Pamilti vėl“, bet jie rodomi dienos metu ir ne visi, tiksliau – ne visos, gali pamatyti, bet tikrai nieko nepraranda.

Dar yra „Simpsonai“, yra detektyvai ir, aišku, rusiški serialai, kurių amžini – „Muchtaro sugrįžimas“ ir „Sudužusių žibintų gatvės“.

Žinant, kad per metus pasaulyje sukuriama per 500 serialų, aišku, kad mūsų ekranuose jie niekad nesibaigs. Tiesa, klausant kai kurių serialų herojų pokalbius, norėtųsi pastebėti, jog žmonės taip nekalba.

Yra teigiančių, kad serialai – menkavertis produktas, kuriuos žiūrėti gėda. Girdi, serialų gausa teleekranuose – tai tarsi prekybos centras“, prikimštas kiniškų prekių. „Sveiki atvykę į E pasaulį!“ – galėtų būti šūkis prie prekybos centrų durų. O koks turėtų būti anonsuojant TV programas?

Antradienis. Jei serialai jau pasirinkti, tai dėl kitų laidų vis dar neaišku. Kas pirmadienį žiūrėjo „TV pagalbą“ ar „KK2“, gal norės ir šiandien tų laidų žiūrėjimą tęsti. Aišku, norės, nes šios laidos turi savo žiūrovų būrelį, o gal net būrį, ir nėra jėgos, kuri nuo televizoriaus tų laidų metu juos atplėštų. Vakar žiūrėję „Nuogą tiesą“, šiandien žiūrės „Patriotus“, o dar ir „Prieš srovę“. O kur dar „Klauskite daktaro“ su daktaru, kuris viską žino. „KK2“ tradicijas šiandien dar pratęsia „Čia tai geras!“ Trečią sezoną transliuojama „Nacionalinė ekspedicija“. Keista, kad šiais metais ekspedicijon nepakviestas profesorius Liudas Mažylis, nors gal jie su kitu profesoriumi Alfredu Bumblausku vienon valtin nebūtų tilpę.

Trečiadienis. Tai proto diena, nes manau, jog neklystu, viena populiariausių šio vakaro laidų – viktorina „Auksinis protas“. Pridėjus dar kiekvieną vakarą vykstančio žaidimą „Kas ir kodėl?“ populiarumą, galime pasidžiaugti lietuvaičių noru kuo daugiau žinoti. „Pagauk dainą“ irgi kažkiek laida-viktorina, bet popsinis laidos pamatas ją net žemiau „Gero vakaro šou“ skandina.     

Ketvirtadienis. Išvydus laidos „Valanda su Rūta“ svečius, darosi akivaizdu, kad mūsų televizijose chroniškai stinga asmenybių. Kai kuriuos jų prisimenam iš laidų „Nuo... Iki...“, „Gyvenimas“, „Yra kaip yra“, „Legendinės legendos“, rytoj juos matysime „KK2 penktadienyje“, o šeštadienį ir sekmadienį „Bus visko“, „Stiliuje“, „Editos šou“ bei „Raudoname kilime“.

Neseniai skaičiavau, jog tokių žmonių, lakstančių per visas televizijas, kurių priekyje bėga Ž. Grigaitis, yra gal 200, bet geriau pagalvojęs, manau, klydau – jų dar mažiau. Žvelgiu į kažkokią porą (manykim, verslininkų), nufotografuotą kažkokioje prezentacijoje, tik keistoka jų pavardė parašyta po nuotrauka: „Renginio Akimirka“.

Be to, nėra vakaro, kad televizoriaus ekrane neišvystume mūsų politikų. Iš 141 Seimo nario mažajame ekrane, pastebėsi, nuolat sukinėjasi gal 40. 100 kažkur dingę. Bet gal ir gerai, nes ir tų 40 pakanka. Jei kai kunigas ką nors šventina, o šalia nėra Seimo nario, atrodo, kad šventimai nepaveikūs.

Penktadienis, šeštadienis, sekmadienis. Prasideda savaitgalis ir, kaip savaitgaliais turi būti, šoumenų dienos (nors ir kitos dienos mūsų televizijose jų). Iš kur kilo šis žodis? Rytą pagiringas Bernardas Šo žiūrėjo žiūrėjo į veidrodį ir prisiminė: „Šoumen“.

Savaitgaliai liudija, jog lietuviai negali be dainų. Galima perfrazuoti A. Čechovą ir tarti, jog jei ant lietuvio sienos kabo šautuvas, jis vakare dainuos. Tiesa, lietuviai linkę ir šokti, tad keistas sezonas be jokio šokių projekto. Juk net estai apie lietuvius šokėjus sako: „Smarkūs tie lietuviai – jie šoka šoka ir dar šokdami pašoka.“   

Savaitgaliais mažiausiai klausinėjama. Nes klausinėti nėra lengvas užsiėmimas. Reikia mokėti teisingai paklausti. Pašnekovas sužeidžiamas, jei klausi neteisingai. Todėl klausimai ir atidedami kitoms savaitės dienoms.

Ir apie knygas – mano savaitgalio džiaugsmą. Užtikau skaičius, kad 76 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų sako, jog skaitymas įprasmina jų gyvenimą ir kelia malonius jausmus. Nuolat skaitantys žmonės yra labiau patenkinti gyvenimu ir laimingesni.

Ant mano stalo nugulė krūvelė neskaitytų knygų: Michelio Houellebergo „Kovos lauko išplėtimas“, Šventojo Teofano Atsiskyrėlio „Kas yra dvasinis gyvenimas ir kaip jam nusiteikti“, Annos Halberstadt „Vilniaus dienoraštis“, Hannako Kento „Gerieji žmonės“, Orhano Pamuko „Tos keistos mano mintys“.

Imu į rankas pastarąją.   

Orhanas Pamukas jau daug metų viename iš Amerikos universitetų dėsto literatūros teorijos ir istorijos kursą, skirtą didiesiems klasikiniams romanams.  „Tos keistos mano mintys“ pasakoja apie Mevliutą, kuris kartu su tėvu į Stambulą 7-ajame dešimtmetyje atvyko iš tuo metu labai skurdaus Turkijos regiono Anatolijos. Mevliuto gyvenimas niekuo neišsiskiria iš kitų atvykėlių į didelį miestą. Jis – smulkus prekybininkas, vakarais pardavinėjantis fermentuotą tradicinį pieno gėrimą – bozą.

Šis romanas yra ir meilės istorija. Mevliutas iš pirmo žvilgsnio įsimyli merginą. Anot O. Pamuko, tai tipiška senesnės kartos turkams, kai susitikinėti dviese ar flirtuoti buvo laikoma ištvirkavimu. Mevliutas susitaria su mylimosios broliais, kad ją ves, bet vedybų dieną paaiškėja, kad broliai jam į vestuves atvedė kitą merginą – vyresnę seserį. Vaikinas nesipriešina ir ją veda, priima šį likimo iššūkį.

Galiausiai jie su žmona tampa ne tik meilužiais, bet ir gerais draugais. Jie kalbasi apie viską, daug mylisi, augina dvi dukras. Jųdviejų gyvenimas, žinoma, netolygus, jame daug pakilimų ir nuosmukių, bet Mevliutas užkariauja skaitytojo širdį. O ir visas šis romanas apie paprastų, bet geraširdžių žmogelių gyvenimą.  

Grįžkime prie rudens. Ruduo skalsus švenčių. Šį mėnesį šventėme Mokytojų ir Angelų sargų dienas. Bet šias šventes vis užgožia mintys ir pokalbiai apie menkus mokytojų ir policininkų atlyginimus. Be to, Angelų sargų diena taip pompastiškai nešvenčiama, kaip sovietmečiu Milicijos diena, kuri būdavo svarbesnė už Naujuosius.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog peršokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums – Vėlinės. Rimti lietuviai tradiciškai suvokia, kad mirusiųjų pagerbimo diena skirta ne linksmybėms, na, o jaunimėlis švenčia Heloviną, kuris daugelio nepasitenkinimui yra bemaž linksmiausia rudens šventė.

Po to Kalėdos ir Naujieji metai. Ir viskas. Švenčių nebuvimas rudenį yra akivaizdus kažko trūkumas, ypač vyresniesiems, kurie prisimena Spalines lapkričio 7-ąją.

Rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę. Rudenį atgyja pranašai. Niūriomis dienomis norisi išgirsti šviesių ateities prognozių, laimės ir sėkmės pažadų. Sako, piniginėje reikia turėkite „laimingąją monetą“ – tokia gali tapti pirmo atlyginimo moneta ar gauta iš gero žmogaus, likusi po gero sandėrio ir kt. Jos negalima išleisti, nešiokitės kaip turtus pritraukiantį talismaną.

Be to, tiems, kam šis metas nėra mielas, siūlau prisiminti Alberą Kamiu, kuris pasakė, jog ruduo – tai antrasis pavasaris.
O mes apskritai pamiršome džiaugtis. Juk pasaulis pilnas netikėtumų. Ir dažnai malonių.

Tad pabaigai neseniai skaityta istorija apie moteriškę paskambinusią į policiją ir pasiskundusią, jog jos bute apsigyvenęs nematomas žmogus. Jai buvo atsakyta, jog tuoj atvyks nematomas policininkas, kuris tą nematomą žmogų išsiveš.

Į viršų