Sako, knygą į rankas norisi paimti ilgėjančiais rudens vakarais ir žiemą. Neprieštarausiu, bet daugelis ir vasarą nesiskiria su knyga. Šiai grupei priklausau ir aš. Tiesa, vasaros vidurdieniais skaitau retai, bet vėlyvi vakarai, kai jau prietema ar visiškai tamsu, kai pro atviras balkono duris dvelkia gaivus vakaro oras, traukiu iš lentynos knygą ir rangausi ant sofutės.

Kai buvau dar vaikas, tėtis nusivedė mane į „Palydovo“ kino teatrą (tą, prie „Šiaulių“ viešbučio), kuriame buvo demonstruojamas lenkų filmas „Kryžiuočiai“ pagal to paties pavadinimo H. Senkevičiaus romaną. Pamenu, tėtis labai pyko, kodėl lenkų kinematografininkai lietuvius nori pavaizduoti kvailelius: šie čiuožinėjo nuo šiaudinių savo namų stogų ir tuo džiaugėsi. Dėl tokio filmo pagal H. Senkevičiaus romaną kilo noras paimti į rankas šią knygą.

Dar būdamas mokyklos suole žavėdavausi visais rašytojais, laukdavau susitikimų su jais. Tiesa, vienas į mokyklą iš sostinės atvykęs rašytojas kiek plunksnos brolių autoritetą sumenkino, nes po susitikimo jis pasigėręs ėmė kibinti vienuoliktokes ir privėmė klasę. Šiaip jau rašytojus gerbiu.

Kad kažkiek galėsiu rašinėti ir aš, pastebėjau taipogi mokykloje. Kartą literatūros mokytojas pakvietė prie lentos išnagrinėti vieną knygą, kurią mes turėjome perskaityti. Žinoma, tos knygos perskaitęs nebuvau, tačiau ją ėmiau lyginti su kita tuo metu populiaria knyga.

Kai pasakiau, kad lyginsiu dvi knygas ir paminėjau antrosios pavadinimą, mokytojas į mane keistai pažvelgė, tačiau nieko nesakė. Todėl ėmiau lyginti. Tiesa, tos antrosios knygos aš irgi nebuvau skaitęs, žinojau tik jos pavadinimą ir girdėjęs apie ką ji, bet iš to lyginimo kažkas išėjo ir neigiamo pažymio negavau.

Prisiminiau čia dar vieno humoristo pasakojamą istoriją apie tai, kaip klasėje mokytojas mokinio paklausė, kodėl buvo sugriauti Sodomos ir Gomoros miestai. Mokinys ilgai mąstė, kol pradėjo dėstyti apie Sodomoje ir Gomoroje paplitusį ištvirkavimą, kyšininkavimą, valdžios vyrų savivalę. Dar pridūrė apie plintantį AIDS, paukščių gripą. Kadangi mokytojas mokinio netildė, šis pradėjo apie ten vykusius brangimus, mokesčius už  komunalines paslaugas ir mažus atlyginimus bei ypač kuklias pensijas.

– Kieno atlyginimai buvo mažiausi? – susidomėjo mokytojas.
– Gydytojų, gaisrininkų, policininkų, kultūros darbuotojų, bet patys mažiausi – mokytojų, – nemirktelėjęs atsakė mokinys.

Ir ką – ar galėjo mokytojas mokinio pasakojimą blogu pažymiu vertinti?

Vartau neseniai išleistą, žavaus pasiskaitymo knygutę – Matijo van Bokselio „Kvailybės enciklopedija“. Keliaudamas per epochas ir sistemas, autorius pasako tik viena – esame iš principo kvaili. Norėtųsi tiesiog pateikti vieną istoriją iš šios knygos.

Van Bokselis pasakoja apie Tilį Ulenšpygelį, kuriam pavedama išpuošti vienos pilies didžiąją menę paveikslais, vaizduojančiais garsią ir garbingą giminę. Tilis apsiima tai atlikti, tik pareiškia, kad jo paveikslai bus stebuklingi – jie bus puikūs, tačiau jų negalės matyti mergvaikiai. Rezultatas aiškus – visi kilmingieji per giminės atvaizdų pristatymą tematė plikas sienas, bet nedrįso prisipažinti.

Tik viena mergaitė, kuri dvare buvo laikoma priekvaiše, sušunka: tegu ji bus nesantuokinis vaikas – bet vis tiek čia nematanti jokių paveikslų. Tiesa, kitų jos prisipažinimas nepaveikia, tačiau Tilis supranta – jei jau kvailiai ima sakyti teisybę, laikas nešti kudašių.

Kaip greitai prisigaudyti žinių, tapti apsišvietusiam? Levo Tolstojaus „Karo ir taikos“ keturi tomai – kiek laiko truks, kol perskaitysi?!

Čia į pagalbą ateina kinas. Viskas greičiau. Ir pastangų daug nereikia, ypač jeigu filmas demonstruojamas per televiziją: žiūri išsitiesęs, ant sofos, tereikia būti tik atsimerkus, ir viskas į tavo galvą kraunama. Žinoma, gerai, kai, tarkim, „Karui ir taikai“ pasisekė, nes Sergejus Bondarčiukas, o po to ir keli britų bei amerikiečių režisieriai puikiai romaną pateikė ekrane. Bet jeigu kitoks rezultatas?

Nuostabiausia, kai meno kūrinys yra knyga ir atskiras savitas meno kūrinys yra kino filmas pagal šią knygą. Pavyzdžiui, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Sofi pasirinkimas“, „Krikštatėvis“...

Ne vienas regėjome tokias knygas, kaip „100 geriausių operų“, „100 geriausių kino filmų“ ar pan., su trumpais operų libretais, kino filmų atpasakojimais ir t. t. Perskaitai – kažką sužinai.

Tokiomis santraukoms nepritariantys paprieštaraus, jog ir „Aną Kareniną“ taip pat galima sutalpinti į tris puslapius. Pritarčiau pastariesiems. Greito maisto restoranai niekada neimponavo. Žinoma, malonu ir tada, kai sakai Dantė, o tau atsako „Dieviškoji komedija“, sakai Šekspyras, atsako „Hamletas“, „Makbetas“, „Romeo ir Džiuljeta“, visi Ričardai ir t. t. Ibsenas – „Lėlių namai“, „Peras Giuntas“, „Heda Gabler“..., Strindbergas – „Mirties šokis“, „Kreditoriai“, „Freken Julija“... Bet tai – tik silpnokas kryžiažodis, pirmieji (pigiausi) žaidimų klausimai.

Skaitydamas Alfonso Nykos-Niliūno dienoraštį regi, kad rašytojas per dienų dienas nesiskiria su kitais rašytojais ir pažymi savo mintis dienoraštyje. Štai apie Henriką Ibseną jis rašo, jog didysis skandinavas „operuoja moralės supančiotais charakteriais, kurie nepajėgia išsivaduoti iš savo pačių didybės arba menkystės iliuzijų, negali tapti patys savimi arba iš tikrųjų nežino, kas jie yra. Jie pasitraukia iš gyvenimo arba toliau gyvena su katastrofos jausmu, totaliai pralaimėję. Išimtis – Nora, kuri instinktyviai „žino“ arba „atranda“, kas ji yra, ir dėl to pajėgia išsivaduoti.“

O štai apie tėvynainį Joną Aistį A. Nyka-Niliūnas sako: „Jis gimė ir augo kaip Anderseno pasakos bjaurusis ančiukas, o į poezijos ežerą išplaukė kaip elegantiška gulbė.“ Dienoraščio autorius žavisi Platonu, kuris „Homero personažus traktuoja kaip gyvus žmones. Riba tarp realybės ir fikcijos neaiški arba nereikalinga“. Kai kur tik trumpas dienos apibūdinimas: „Rytą: pirmas sniegas. Vakare: Bodleras“. Kitą dieną: „Keliolika puslapių Erazmo Roterdamiečio.“

„Poezija teikia daugiausia malonumo, kai suprantama tik apytikriai, o ne tobulai“, – nebepamenu, koks poetas tai pasakė, pamenu tik, kad tai buvo tarta XX a. pradžioje, kalantis modernizmo daigams.

Gabrielis Džozipovičius veikale „Pasaulis ir knyga“ literatūrą ir apskritai kultūrą, dailę, religiją traktuoja ne pagal pseudoteorines schemas, o pagal žmogaus santykį su savo egzistencija. Autorius daugiausia remiasi Prustu, Kafka, Nabokovu, Beketu ir kitais išradingiausiais XX amžiaus rašytojais.

„Pasaulyje ir knygoje“ kalbama apie paradoksą, pavyzdžiui, Beketo ar kai kurių kitų moderniųjų autorių kūryba, būdama lyg ir beviltiškai pesimistiška, iš tikrųjų turi žaismės bei sąmojo ir teikia skaitytojui palengvėjimo bei išsivadavimo jausmą. Viduramžiais gimė idėja, kad yra dvi Dievo knygos: viena – Biblija (apie kurią Džozipovičius yra parašęs kitą veikalą, taip ir pavadintą – „Dievo knyga“), o kita – pats Dievo sukurtas pasaulis.

Patriko Suskindo knyga „Pono Zomerio istorija“ yra vos 90 puslapių, ją galima įsimesti į kišenę ar rankinę ir, pavyzdžiui, perskaityti gulint pliaže, lėktuve, autobuse ar traukinyje, prie gydytojo kabineto, laukiant skanėsto kavinėje.
Po „Kvepalų“ šis Suskindo kūrinėlis gali atrodyti paprastutis, bet tai labai miela apysaka apie mažame Vokietijos miestelyje gyvenantį berniuką su nepaprastai dideliu polėkiu. Tai jam maga laipioti po medžius, tai paskraidyti, tai pabučiuoti gražiausią klasės mergaitę. Tik bėda, kad gyvenimą vis apkartina kokie nors nemalonumai – tai jo įsižiūrėta mergaitė nusprendžia neiti kartu namo, tai muzikos mokytoja pyksta dėl paspausto ne to klavišo... Į berniuko pasaulėlį tarytum iš rūko vis įlekia ponas Zomeris – kaimo keistuolis, keliaujantis po apylinkes.

Kas domisi džiazu, manau, labai laukia kada į lietuvių kalbą bus išverstas Harukio Murakamio knyga „Džiazo portretai“. Šiaip jau daugumą šio autoriaus knygų skaičiau. Man miela, kai jo herojai primena Selindžerio ir Keruako personažus. Tai jaunuoliai, kurie turi daug laisvo laiko, bet neturi darbo ir pinigų. Tie jaunuoliai ypač mėgsta alų, gerą maistą (avieną, pakeptą su sūdytomis slyvomis ir svogūno laiškais, džiovintą tuną, jūros kopūstus, sumaišytus su krevetėmis acte...), jie neabejingas džiazui, važinėja po miestą automobiliu...

Ir kuo gi stebuklingas toks jaunuolis? Kur tradicinės japoniškos vertybės? H. Murakamis iššoka iš tradicinių pažiūrų japonų minčių. Gal todėl senoliai japonai Murakamio nemėgsta, o jaunimas jį tiesiog dievina. Yra drįsusių H. Murakamio romanus lyginti su G. G. Markeso „Šimtas metų vienatvės“. Ar nebus japono pažvelgimas į Japoniją ir į visą Rytų kultūrą iš atstumo jo populiarumo paslaptis?

Kažkuris iš literatūros kritikų yra pasakęs, jog niekada nesiruošia skaityti naujos Harukio Murakamio knygos anonsų, o tiesiog ima ir skaito pačią knygą. Geriausia, kad skaitytoją imtų ir vestų pats rašytojas.

Romane „Negailestinga stebuklų šalis ir Pasaulio galas“ herojus gyvena dviejose atskiruose pasauliuose: šiuolaikiniame Tokijuje ir neįveikiama siena apjuostame Mieste. Viename jis – informacinio karo ugnyje atsidūrusio mokslinio eksperimento auka, kuriai vis dėlto pranešama apie besibaigiantį laiką (apgailestaujame, bet mums liko gyventi tik dvidešimt keturios valandos). Kitame – žmogus praradęs savastį, besistengiantis suvokti egzistencijos prasmę. Tuoj prisiminiau jaunystės filmą „O, laimės kūdiki!“ ir vėl apgailestavimą, jog H. Murakamio romanų negalėjome perskaityti prieš tris ar net keturis dešimtmečius.

Skaičiau, jog vienas buvęs mokinys, dabar literatūros kritikas dėkodamas už mokyklos metus pagyvenusiai mokytojai lituanistei dovanojo Harukio Murakamio knygą „Norvegų giria“. Jos išvada buvo vienareikšmiška – knyga yra tuščia, joje nieko nėra, nei veiksmo, nei įdomių veikėjų, o pagrindinis herojus – iškrypėlis, „dvaklinėjantis“ be jokio tikslo. Apie tokius neverta rašyti.

Ir tam literatūros kritikui, o ir man, – tai viena iš įspūdingiausių knygų. Knyga, kurioje pats gyvenimas, kurį, tikėtina, galėtų gyventi studentas netgi dabartinėje (nepaisant, kad knygos veiksmas vyksta septintajame-aštuntajame dešimtmetyje) Lietuvoje.

„Norvegų girią“ (yra tokio pavadinimo „The Beatles“ daina) puikiai galima pavadinti romanu apie jauno žmogaus tapimą suaugusiu. Parašiau, jos pagrindinis herojus galėtų gyventi ir Lietuvoje, nors pasakojimas, kaip nėra dažna Murakamio kūryboje, kupinas japoniškų gyvenimo detalių, spalvų, vardų, pavadinimų.

Japonijos žinovas man išaiškino, jog net kai Toru (pagrindinis herojus) su savo mergina Naoko eina kartu pasivaikščioti, jis nepaima jos už rankos – Japonijoje tik šitaip. Tai beveik ne knyga – tai tarsi vėl filmas. Arba bent muzikinis kūrinys (dar kartą prisimeni „The Beatles“ dainą). Viskas pasakojama vaizdais bei muzikos garsais: vėjas šiaušia pievą, ošia giria, regi einančiųjų siluetus, skamba gitara...

Ką daro europietis, kamuojamas depresijos? Geria. Japonas lygina marškinius. Harukio Murakamio apie šiandieninę Japoniją kalba: „Šiandien japonus moko tikėti, kad prabangus BMW ir naujas kompiuteris padarys juos laimingus ir apsaugos nuo begalinės vienatvės jausmo. Bet niekas garsiai nesako, jog tai melas. Žmonės tampa cinikais ir veidmainiais. Štai kur bėda: nauja visuomenė atrodo tokia didelė ir visagalė, kad nebežinai, kaip nuo jos apsisaugoti“.
Bet ar šios mintys tinka tik Japonijai?

Yra H. Murakamio kūrinius priskiriančius fantastikai. Nematytos konstrukcijos liftai, paslaptingi tamsūs kambariai, perėjimai per sieną, atsirandančios „mistiškos moterys“. Betgi japonų mitologijoje taip jau yra: jeigu užsimanai pakliūti į požeminį pasaulį – tu jau ten. Fantastika Harukio Murakamio kūriniuose tarnauja visai kitam. Mintis kitur. Pavyzdžiui, romane „Prisukamo paukščio kronikos“ žmonės yra prisukami žaislai.

„Jau seniai Harukio Murakamio knygos patraukė mano dėmesį, tačiau taip ir neišdrįsdavau jų išmėginti. Galiausiai sukaupiau drąsą ir iš ką tik gautos stipendijos, įsigijau romaną „Avies medžioklė“. Pradžioje šią knygą skaičiau su savotišku skeptiškumu, tačiau versdamas puslapį po puslapio vis labiau ir labiau pasinėriau į įtaigų Harukio Murakamio kuriamą pasaulį“, – interneto komentaruose rašo savęs neįvardijęs studentas.

Visai neblogai, kad per keturiolika metų („Avies medžioklė“ – pirmoji į lietuvių kalbą išversta H. Marukio knyga pasirodė 2003 m. pabaigoje) Lietuvos skaitytojas gan puikiai galėjo šį autorių pažinti. Drįstu abejoti Boriso Akunino išsakytomis mintimis, kad „Murakamio mada praeis, o sušio barai ir toliau liks, nes tai skanu ir sveika“. Mano galva, šio Tekančios Saulės šalies rašytojo knygos jau tokios pat amžinos, kaip ir jo aprašyti sušio barai.

O pabaigai paradoksas. Kai reklamuojamas Murakami, kai kas ima į rankas ne Harukio, bet Riu Murakamio knygas, kuris nėra joks Harukio giminaitis.

Lietuviškai pasirodė jo romanas „69“. Jei nematyčiau knygos autoriaus vardo, tikrai patikėčiau, jog tai – Harukio kūrinys. Jeigu dar neskaitėte šios knygos, tai skaičius 69 primena ne tai, ką jūs pagalvojote, bet 1969 metus ir Vudstoko festivalį.

Hipių epocha, naujos vertybės, laisvės siekiai, maišto idėjos, roko muzika, susižavėjimas avangardiniu menu... Aišku, apie seksą irgi kalbama. Skaitau, kas 1969-aisiais buvo aktualiausia septyniolikmečiui (tokio amžiaus yra pagrindinis knygos herojus ir, be abejo, jo draugai) japoniukui. Kažkiek domimasi politika (minimas atsistatydinęs de Golis), daug kalbama apie karą Vietname (jaunimas tuomet reikalavo taikos), bet pagrindinės temos – stojamųjų egzaminų į Tokijo universitetą panaikinimas, „The Beatles“ tais metais išleistas albumas „Geltonas povandeninis laivas“, „The Rolling Stones“ sukurtas bemaž geriausias jų singlas „Baro moterys“...

Palyginęs ano meto jaunimą Japonijoje ir Lietuvoje nepasakysi, kad apie Vudstoko festivalį, „The Beatles“, „The Rolling Stones“ pas mus jaunimas nekalbėjo, o juk buvome už geležinės uždangos. Žinojome populiariausių grupių albumus ir dainas – kažkiek iš Lenkijos radijo kuklios informacijos, iš Liuksemburgo ar kitų Vakarų radijo stočių, ką sugaudavome, iš vienam ar kitam iš už Atlanto ar iš kurios Vakarų Europos šalies atsiunčiamos plokštelės... Bet visų didžiausias malonumas skaitant šią Riu Murakamio, kaip ir visas jo bendrapavardžio Harukio Murakamio knygas, – jaunų dienų prisiminimas, nors ir sako, jog jeigu jau imi prisiminti jaunystę – vadinasi, pasenai.