Ričardas JAKUTIS
Norisi pakalbėti apie malonius dalykus. Koks šiuo metu maloniausias dalykas? Už mėnesio šventės. Kokios di-džiausios šventės? Kalėdos ir Naujieji metai – atsakys ne vienas. Tiesa, gal kas pavardins ir daugiau švenčių. Kalėdos ir Velykos – pasakys uolūs tikintieji, norėdami pabrėžti, jog Kristus ne tik gimė, bet ir prisikėlė, Joninės – ilgai nesvarsty-dami tars Jonai ir Janinos, Juozapinės – antrins Juozai ir Juzefos, kitų vardų turėtojai iškels savo dieną, Darbo žmonių šventė gegužės 1-ąją – nenusileis socialdemokratai, dainuodami Mikutavičiaus dainą, Mindaugo Karūnavimo diena – sakys istorikai, lygiadieniai – reikš savo nuomonę etnologai...
Kas tai yra šventė? Enciklopedijos ir „Vikipedija“ byloja, kad šventė yra socialinis susirinkimas, skirtas švęsti ir ilsėtis. Šventės būna labai įvairios, priklausomai nuo rengėjų ir aplinkybių. Šventės suteikia begalę bendravimo galimy-bių, dėl kurių gali užsimegzti įvairūs ilgalaikiai socialiniai ryšiai. Žmonės nuo seno švenčia šventes. Skaičiau, jog šven-čių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šven-tės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės.
Pirmosios šventės būtent susijusios su dievų garbinimu. Mūsų protėviai pavasarį garbino derliaus deivę Žemyną, kad derlius derėtų, Perkūną, kad nelaimės neužgriūtų, ir t. t. Graikai gi derliaus metu garbino vyno ir malonumų dievą Dionizą, romėnai – Bakchą. Šventės buvo švenčiamos labai linksmai, neretai lėbaujant ir net ištvirkaujant. Manyta, kad žmogaus lytinis aktas paskatina derlingumą, o keliamas triukšmas pažadina miegančią augmeniją.
Galiausiai, kai visame pasaulyje paplito vieno Dievo garbinimas, lietuviai pradėjo švęsti krikščioniškas šventes. Be to, kiekviena valstybė be dominuojančio tikėjimo švenčių švenčia ir svarbias savo tautos istorijos datas. Daugumą tarptautinių švenčių yra patvirtinusi Jungtinių tautų organizacija, kurios narės yra dauguma pasaulio valstybių, ir UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija). Tarptautinės šventės dažniausiai skirtos paskatinti visame pasaulyje taiką, bendradarbiavimą, atkreipti dėmesį į aktualias problemas (AIDS, rūkymą, gamtos taršą ir pan.). Būna ir profesinės šventės, būna asmeninės bei visos šeimos – gimtadieniai, vardadieniai (paplitę pradėjus švęsti šventųjų vardadienius), vestuvės, krikštynos... Švenčiama baigus mokyklą, universitetą, pakilus karjeros laiptais ir tiesiog įsigijus naują daiktą.
Mūsų eros metai pradėti skaičiuoti nuo Kristaus gimimo. Šiandien mokslininkai teigia, kad Jėzus Kristus gimęs septyneriais metais anksčiau. Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kad Jėzus gimė pasirodžius Betliejaus žvaigždei (Mt 2,2). Visais laikais mokslininkai bandė apskaičiuoti jos pasirodymo laiką. Nors evangelijos ir nenurodo tikslios Jėzaus gimimo datos, ji būtinai turi sutapti su pirmuoju šio dangaus fenomeno pasirodymu. Jau vokiečių astronomas Johannes’as Kepleris (1571–1630) apskaičiavo, kad šį evangelijų aprašytą reiškinį gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimas 7 m. „prieš Kristų“. Kadangi Jėzus negalėjo būti atėjęs į šį pasaulį septynis metus „prieš savo gimimą“, kažkas turėjo padaryti klaidą. Tai buvo vienuolis, vardu Dionyzas Mažasis, gyvenęs Romoje nuo 500 iki 545 m. Pastarasis įvedė kalendoriaus skaičiavimą „pagal Kristaus gimimą“, be to, apsiriko keleriais metais. Nuo to laiko gyvename pasaulyje su aritmetikos klaida. Vargu ar keisime savo kalendorius, netgi jei vis daugiau tyrinėtojų patvirtins ir patikslins Keplerio mokslines išvadas. Tik teologai ir istorikai mėgsta pajuokauti: „Mes žinome, kad Jėzus buvo nukryžiuotas, bet ar jis iš tikrųjų gimė?“ Tiesa, šioji klaida mums turėtų būti ir kiek džiugi. Nes, jei majų kalendoriai teigia, kad pasaulio pabaiga bus 2012 m. gruodžio 22 d., ši data mums nebebaisi – ji jau buvo 2005 m.
Tikrų tikriausias prieššventinis periodas prasidės nuo Šv. Andriejaus dienos, lapkričio 30-osios, kuri yra Saulės grįžtuvių laukimo pradžia. Nuo seno šią dieną lietuviai švęsdavo pirmąją žiemos šventę ir pradėdavo laukti Saulės sugrįžtuvių. Andriejus, lietuvių dažniau vadinamas Andriumi, yra vienas populiariausių slavų vyrų vardų. Šis šventasis buvo Jėzaus apaštalas, Simono Petro brolis, pašauktas į mokinių būrį tada, kai taisė paežerėje tinklus žvejybai. Už tai šiedu šventieji laikomi žvejų globėjais. Lietuvių liaudies buityje ši paskutinioji lapkričio diena nuo seno daugiausia su-sijusi su jaunimo, ypač merginų, vedybinės laimės spėjimais, analogiškais Kūčių-Kalėdų ir Naujųjų metų išvakarių būrimams.
Pagal senąjį Julijaus kalendorių, kurį į Lietuvą XVIII a. pabaigoje vėl buvo sugrąžinusi rusų valdžia, Kalėdos atitikdavo gruodžio 13-osios datą. Tai Šv. Liucijos vardadienis ir ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja - saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėg-rįžos, bet todėl, kad ryte ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau. Sovietmečiu Kalėdas patartina buvo švęsti drauge su Naujaisiais metais. Nors, jeigu tiesiai šviesiai, tai jos tiesiog buvo draudžiamos. Bet Kalėdų išgyvendinti nepavyko - gruodžio 24-ąją, Kūčių vakarą, galima sakyti, visos lietuvių šeimos rinkdavosi prie gan kuklaus, bet šventi-nio stalo. Tiesa, o dar anksčiau, radau parašyta, kad senieji egiptiečiai Kalėdas šventė per Velykas ir iškilmėms pjauda-vo šventąjį jautį Apį. O, anot kažkurio anglų mokslininko, romėnų vikingai per Kalėdas valgydavo lokio leteną su tam tikru, iš pipirų padarytu padažu. Mūsų filologas A. Vištelis-Višteliauskas išvedžioja, kad Kalėdas pirmieji pradėjo švęsti lietuviai dar tebegyvendami rojuje. Esą lietuvis Adomas tvėręs rojuje tvorą, kad vagys neišvogtų obuolių nuo Gero ir Pikto Pažinimo Medžio. Tam tikslui prieš Kalėdas jis įkalęs paskutinį kuolą ir davęs poniai Ievai obuolį per Kalėdas. Kai tik Ieva pastebėdavusi Adomą kalant kuolus, ji žinojo, kad jau Kalėdos (nuo žodžio „kuolas“). Šiandien Lietuvoje liko 11 mėnesių ir Kalėdos.
Tiesa, ne vienas paskaitęs šį tekstą gali pasakyti, jog autorius klysta – juk visiems žinoma, kad ne Adomas Ievai padavė obuolį, bet Ieva jį sugundė šiuo vaisiumi. Visgi pastaruoju metu imta įrodinėti, kad dėl pirmosios nuodėmės kaltas Adomas, nes būtent jis parodęs Ievai sodą. Ką darysi, vyrai visada turi likti kalčiausiais. Feminizmo laikais gyvename.
Pasaulis tuoj bus perpildytas įvairiausių kalėdinių niekų. Tokiomis dienomis žmonės ima ir sukvailėja. Įdomu stebėti Kalėdų be turinio naivybę. Dievo Sūnaus Gimimas pardavinėjamas prekybos centruose. Baisu, kad Kalėdų šventės dar net neprasidėjusios išsikvėps kartu su iki gyvo kaulo atsibodusia popmuzika.
Metų sandūroje lankome draugus ar patys sulaukiame svečių. Kokie buvo metai? Kas įsiminė? Sėkmės? Nesėk-mės? Kas laukia kitais? Klausimų daug. Įspūdžių taip pat, tad temų pokalbiams pakanka. Ir keista, jei kas nors tokių pasižmonėjimų nemėgsta. Nejau per šventes išbūsi vienas?! Marsiečių posakis „Nelauktas svečias blogiau už Ga-gariną“ švenčių dienomis netinka. Nors pagrindinis mūsų draugų trūkumas – jų draugai.
Kalėdinės ir naujametės pokalbių temos turi būti aktualios, nūdieniškos, slėpti paslaptį, kuri pokalbio pabaigoje būtų atskleista. Nors šiaip jau Kalėdų ir Naujųjų šventės – didžiausios melagystės pasaulyje metas.
Aišku, gaila, kad Kalėdos prasideda „Akropolyje“ ar kituose prekybos centruose - iš metalinių konstrukcijų su-remtuose pastatuose. Ten, kur vien tik automobilių stovėjimo aikštelės užima kelis hektarus. Vos įžengi vidun, iškart regi - aplinkui žėri įvairiausių spalvų ir formų plastmasinės puošmenos. Gražu, bet tik mišku nekvepia. Ne bėda, čia pat gali nusipirkti reklamuojamą flakonėlį ir papurkšti ant dirbtinių šakų truputėlį natūralaus pušų kvapo aromato. Ką darysi, bet gyvename laikotarpiu, kad net kunigas pradėdamas Mišias sako: „Broliai ir seserys, pradėkime šias šv. Mišias žodžiais: ar visi išsijungėte mobiliuosius telefonus?“
Ar supras mus mūsų vaikai, kai pasakosime apie didingąjį Akropolį? Atėnų Akropolyje buvo skelbiama Delfų išminties ištara: „Pažink save.“ O štai prekybos centro paskirtis yra pasiūlyti prekių gausą vienoje vietoje su šūkiu: „Vartok!“ Bet taip jau yra, kad per šventes visi tampame dosnesni ir jautresni. Tad gal neverta vengti Kalėdų šūkio: „Dovanok ir būsi apdovanotas!“ Tik išėję iš prekybos centro su pilnu maišu pirkinių žinome, kad mūsų namų neaplenkė laimė, nors suvokiame, kad kvaila, kai mūsų visuomenėje per daug akcentuojama materialioji dovanų pusė.
Londone Oksfordo parduotuvių gatvė jau nuo spalio vidurio pradėjo kalėdinę prekybą. Lietuviai kiek santūresni, sulaukia Vėlinių, aplanko kapus ir tik tuomet pradeda galvoti apie šventes. Ateina puikus metas prisiminti, jog dovanoti dovaną kitam yra nė kiek ne mažesnis džiaugsmas nei ją gauti. Juk dovanų niekada nebus per daug. Visi ieškome, tikimės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo, kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį. Ne tik vaikai laukia dovanų. Dovana – depresijos priešas. Šiame susvetimėjimo laikmetyje dovanos žmones suartina, suteikia malonių akimirkų. Dovanos ieškojimas, galvojimas apie žmogų, kuriam ją įteiksi, jos išrinkimas turėtų teikti džiaugsmą. Mes galvojame, jog per šventes turėtume gauti tokias dovanas, kokių trokštame. Jeigu to norime, kodėl šito turėtų nenorėti kiti? Tad atsižvelkime į to, kuriam perkame dovaną, charakterį, pomėgius, svajones. Mandagiai kvoskime draugus, artimuosius, jie laukia. Prisiminkime, gal anksčiau jie yra prasitarę, ko norėtų. Su vaikais čia, aišku, paprasčiau – jie gali parašyti laišką Kalėdų seneliui. Tiesa, jei jau maliesi po parduotuves, nusipirk ką nors ir sau. Dėl visa ko, jeigu niekas nieko tau nedovanos. Bet tikėk – šito neturėtų būti. Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams nepriklauso.
Artėjant Naujiesiems, gilinamės į horoskopus. Horoskopų tema tokiu metu ypač populiari. Jei Kalėdų seneliai pradžiugina mus daiktiškomis dovanėlėmis, astrologai įpučia geresnio gyvenimo viltį. Anot astrologų, Lietuva - gana šviesios karmos tauta, pakankamai šventa vieta. Sunku įsivaizduoti karą ar mūsų šalies užgrobimą, ištraukiant ją iš bendro pasaulinio konteksto - NATO ir ES neleis. Nors kiek toji ES ilgai išsilaikys? Kadaise graikai sugriovė Troją, Persi-ją, Egiptą, Siriją, dabar atėjo Europos Sąjungos eilė.
Nebus mūsų šalyje žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Gal ir žmonės taps geresni, bus daugiau meilės. Nors mūsų meilė beveik visada turi ribotą garantinį laikotarpį. Gaila tik, kad, anot pranašautojų, mūsų aplinkoje ryškesnės spalvos vis dar nebus populiarios, vyraus tamsios spalvos, merginų drabužėliuose dar liks makabriškumo. Laukiama ir didesnių permainų. Kūrėjai teigia, kad per artimiausius penkerius metus mūsų laukia pen-kios naujovės: saulės energija bus verčiama į elektrą (saulės baterijų bus galima įmaišyti net į sienų dažus), naršyti in-ternete pakaks tik balso, parduotuvėse veiks „skaitmeniniai pagalbininkai“ (pirkėjas akimirksniu sužinos, kur rasti pa-geidaujamą prekę), gydytojai galės iš anksto numatyti ligas ir užkirsti joms kelią, o naujos technologijos net leis padi-dinti žmogaus atminties galimybes.
Tiesa, problemų yra. Jų visad yra. Štai, girdėjau, Šiauliuose itin daug vėžinių susirgimų. O tai, girdi, dėlto, kad NATO lėktuvai išmeta radioaktyvų kurą. Leistis su kuru negali, skraido virš miesto, kol jį išdegina.
Pavasarį ir vasarą buvo mažiau laiko užsirioglinti ant svarstyklių. Dabar stoji ant jų ir ką matai?! Nepakankamą svorį turinčių gyventojų daugiausia užfiksuota Alytaus apskrityje, Vilniaus gyventojų svoris arčiausiai normalaus, dau-giausia antsvorį turinčių gyventojų gyvena Klaipėdos ir Utenos apskrityse, daugiausia nutukusių – Šiaulių apskrityje.
Šiandien mūsų aplinkoje dažniausiai skambantis žodis – „krizė“. Pavyks ar nepavyks išbristi iš krizės? Reikia tikėti, kad pavyks, nes visada pavyksta – kaip kitaip. Tik kaip greitai? Galime „antikrizinį“ planą susikurti ir patys. Pavyzdžiui, neišgerti butelio ir nesurūkyti pakelio cigarečių. Sutaupysime 15 ar net 50 litų (priklausomai nuo to, kas kokį gėrimą geriame ir kokias cigaretes rūkome). Dar nauda – rytą neskaudės galvos, netroškins, jausimės žvalūs. Privalumų krizėje galime rasti daug. Nors ir tai, kad neapsikrausime niekniekiais, atsikratysime antsvorio, kvėpuosime gaivesniu oru, nes važinės mažiau automobilių ir dažniau vaikščiosime pėsčiomis, žmonės ims daugiau bendrauti, atsiras šiltesnių jausmų, moterys tekės iš meilės... Krizė – susimąstymas, kad amžinai negyvensime. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias šiaip jau reikėtų daug mokėti, o krizės metu jas gauni dykai. Esant krizei pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Ieškai laimės, o įgyji patirties. Būna pagalvoji: „Štai ji, laimė!” O pasirodo – ne, vėl patirtis.
Neseniai perskaičiau prieškalėdinį vienos moters skundą. „Vėl teks Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti su buteliu vyno vienoj rankoj, o vibratoriumi – kitoj“, - vaizdingai, bet liūdnai pramato rašančioji. Negali būti, kad moteris neturėtų vyro, kuris privalo jai įteikti dovaną. O jeigu jis nesupranta, tai reikia šiek tiek ašarų ir isterijos. Gyvenime juk reikia visai nedaug – naujo noro.
Kodėl vyrai palieka moteris? Vyras prastai jaučiasi tuose namuose, kur jo laukia nesibaigiantys priekaištai, pre-tenzijos, skandalai, depresijos, nuobodulys. Juk vyrui reikia tiek nedaug: kad jo lauktų, kad jį pavargusį sutiktų žmona su šypsena veide. Vyras žino, kad gera žmonos nuotaika, švytintis veidas iš karto pašalina mažiausiai pusę visų jo problemų bei sunkumų ir tuomet bet kuris normalus vyras niekados neiškeis žmonos į meilužę.
Gi jei apie vienišius, tai kartą jau esu rašęs, kad lapkričio 25-oji - Šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Sen-bernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau Šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Šv. Ambraziejaus diena - gruodžio 7-oji – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės. Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens ir žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista, kad vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši...         
Koks buvo šio teksto tikslas? Ogi tiesiog pasidžiaugti su mielais skaitytojais dėl artėjančių švenčių, priminti, kad liūdesys ir apatija tai dar nėra depresija, rasti kasdienybėje šviesesnių akimirkų ir pranešti, kad pasaulio pabaigos datą laimingai prašokome.