Romualda URBONAVIČIŪTĖ

 

Salvinijos ir Povilo Anikinų, Birutės ir Kazimiero Kasperavičių kūrybos parodai „2+2. Tapyba, skulptūra, tekstilė“ Šiaulių dailės galerijoje apžiūrėti reikia skirti bent porą valandų. 

Nes tik pradedi apžiūrinėti ropojančius, sėdinčius Kazio Kasperavičiaus žmogeliukus-padarus, o čia akys susiduria su Povilo Anikino tapytų portretų akimis... 

Imi skaičiuoti paveiksle jūros išmestus daiktus, žiūrėk - jau kojos neša prie Birutės Kasperavičienės „Stumtraukio“ ar prie Salvinijos Anikinienės subtiliausių tekstilės paveikslų... 

Nori apžiūrėti kiekvieno parodos autoriaus darbus atskirai, bet norai taip ir lieka norais: kiekvienas eksponatas  kitu kampu, kitaip krentant šviesai vis naujai atrodo ir nuvilioja...

Žodžiu, ne paroda, o šventė visiems dailės mylėtojams. O kaipgi kitaip – jei tokios parodos čia rengiamos tik kas dešimtmetį.  

Birutė Kasperavičienė:  Gal ir ne mano idėja surengti tokią parodą. Paskambino iš Dailės galerijos, paklausė: ar neplanuojate... Kažkiek ruseno tokia mintis, bet aš norėjau, kad Kazys savo darbus užbaigtų, nes jis - drožėjas nuo gimimo. Gal ne ir nuo gimimo – nuo penktos klasės, kai paėmė peiliuką, tai ir nepaleidžia - iš bet kokio pagalio padaro skulptūrą. Tik atveža malkų ir jis iš karto rūšiuoja: ta darbams, o čia kūrenti...

Povilas Anikinas: Apskritai ši bendra mūsų paroda ne pirmoji. O galima sakyti – tradicinė, trečioji. Pirmąją, atrodo, mudu su Kaziu surengėme 1984 metais. 2001-aisiais Šiauliuose buvo antroji: Kaziui tada sukako 60, man – 50 ir prie mūsų prisijungė Birutė. Ir dabar, po dešimties metų, vėl surengėme parodą jau keturiese – prisidėjo Salvinija. Matot - akivaizdi progresija.

Birutė Kasperavičienė: Surengėme parodą keturiese, nes mus jungia bendra aukštoji mokykla – visi esame baigę Vilniaus dailės institutą (dabar - akademija). Be to, mes pradėjome ir šeimomis bendrauti: juk ne veltui paskutinį dešimtmetį gyvename vieni šalia kitų - tik per tvorą Šimšės Kalniuke.

Povilas Anikinas: Mano čia yra devyniolika įvairių laikotarpių aliejinės tapybos darbų – tiek jau tilpo.  Seniausias, ko gero, darbas yra 1978 metų – amžinatilsi Eduardo Juchnevičiaus portretas, o naujausias – šių metų „Emigranto sapnas“, kur paskutiniai potėpiai padaryti prieš pat parodą.

Gal ir pasikartoju  parodose, bet kai darbus rodai kas dešimt metų, tai jie ir kitiems prisimiršta, norisi į juos ir pačiam pasižiūrėti.

Salvinija Anikinienė: O aš eksponuoju tekstilės darbus – dvidešimt. Tarp jų keletas mažiukų –  naujausių. Kadangi 2009 metais buvo mano autorinė paroda, stengiausi kuo mažiau kabinti jau šiauliečių matytų. Tačiau erdvė didelė – tokių neužteko, tai teko kabinti ir nuo 2006-ųjų sukurtus.

Kazys Kasperavičius: Šį kartą čia nepateikiu nei akmens, nei metalo, nei nuotraukų, eksponuoju vien tik medinius darbus – kad būtų vientisumas. Visi mano darbai yra šio tūkstantmečio. Parinkau nedidelius, kamerinius darbus,  nes man labai smagu tokius daryti, tuo labiau kad medis yra labai lengvai apvaldoma medžiaga.

Birutė Kasperavičienė: Ir mano darbų skaičius yra labai panašus. Tik jei čia Kazio darbų daugiau  paskutiniųjų metų, tai aš rodau iš viso dešimtmečio ir dar vieną senesnį pateikiau dėl ekspozicijos. Daugiausia medis. Drožiu medį, nes turiu tam sąlygas, kurių kiti gal ir neturi. Ačiū Dievui, man Kazys labai daug padeda: kai reikia didesnį medžio gabalą atpjauti - atpjauna, reikia suklijuoti - suklijuoja. Žodžiu, aš be Kazio būčiau iš viso niekas. O šiaip drožyba nėra man labai maloni – būtų maloniau lipdyti, labiau įsijausčiau. 

Kai darbus eksponavome, pagalvojau: pažiūrėsiu į juos žiūrovo akimis ir nuspręsiu, ar verta dar ką nors man daryti. Manau, dėsiu tašką jau skulptūrai: mane labai žavi tapyba. Jau buvau nusipirkusi ir teptukų, ir drobę, bet Kazys sako: visi namai nuo to smirdės. Ir neprisiliečiau prie drobės.

Povilas Anikinas: Be tapybos, tekstilės ir skulptūrų čia ir piešinių yra. Aš pirmą kartą bandau juos rodyti –  eksponuoju eskizinius pamąstymus, pirmines tapybos darbų užuominas. Ko gero, tuos piešinius būtų geriau eksponuoti šalia tapybos darbų, tačiau ekspozicija ir taip yra komplikuota, todėl ir apsisprendėme mudu su Birute atskirai eksponuoti - mažojoje salėje.

Birutė Kasperavičienė: Tai mano senesni piešiniai iš kūrybinės stovyklos Plungėje, kur labai gražus parkas, gražūs medžiai. Tačiau nemanau, kad tai labai vykę piešiniai.

Povilas Anikinas: Man Kazio skulptūros atrodo kaip žaidimas su medžiaga. Žinoma, yra  kompoziciniai dalykai ir visa kita. Bet iš esmės, manau, jo darbų tematika yra inspiruota aplinkos. Mes visi esame kažkokia aplinkos refleksija, ji ir mūsų kūrybą veikia, todėl ir jo skorpioniški, ir visi kiti šliaužiantys gyvūnai atėję iš mūsų aplinkos, iš to mūsų Lietuvos gyvenimo.

Salvinija Anikinienė: Pažiūriu į Kazių darbus ir atsistebėti negaliu, nes jausmas toks, kad jei pirmą kartą juos matyčiau ar jei šalia užrašų nebūtų, sumaišyčiau, kur kieno darbas ir atvirkščiai autorystę priskirčiau. Juk Kazio ažūrai – lengvi, persipynę – atrodytų moters daryti, o tuos monumentalius darbus tikrai Birutei nepriskirčiau – juk ji tokia smulkutė...

O dėl Povilo paveikslų... Gerai, kad ši paroda surengta, gerai, ir kad jai pasirengti laiko nebuvo daug, nes jei pradėtume nuo jo paveikslų sluoksnius lupti, tai ant kiekvieno dar mažiausiai po šešis paveikslus rastume – vis užtapo ir užtapo. Kaip aš pykstu - kiek gražių, įdomių darbų galėtų būti. Tai vis juos pafotografuoju, kol neužtapė, kad nors nuotraukose liktų. 

Kazys Kasperavičius: Taip, taip, čia yra žymiai daugiau paveikslų, negu matote. Bus dar istorikams dėl to problemų.

O man Povilo gražiausias paveikslas - tas negražaus šuns, kokį ir Birutė turi. Žinote, Povilo darbai tuo geri, kad akivaizdu, jog į juos įdėta daug prakaito, kraujo. Man atrodo, kad jie atlaikys laiko tėkmę. O iš Salvos darbų man labiausiai patinka tie jos mažiukai. 

Birutė Kasperavičienė: Tai, kas mus jungia - kad visi esame iš vienos menų kalvės, kur mus mokė akademinių dailės pagrindų, piešti ir akvareles lieti - parodoje ir matosi. Be rimto darbo ir rezultatai nebūtų tokie. Sakau ir sakysiu: kūryba – egoistė, nes jei jai visko neatiduodi, tai rezultatas būna ne tas. Mudviem su Salva juk dar reikia ne tik menininkėmis, bet ir namų šeimininkėmis, pedagogėmis būti. (Tiesa, dabar aš nebe pedagogė.) O ir Povilui verslas, manau, daug sveikatos nusunkia. Bet jo kūryba mane labai žavi - lyginu jį, į vieną eilutę dedu su Sauka. Aišku, jų stiliai yra skirtingi... Taip, jis sukultūrintas. Salvinija irgi mane labai žavi – jos paveikslų koloritas labai santūrus, nėra jokių išsišokimų, nėra agresijos, viskas labai ramu. Tikriausiai tokie ir mūsų gyvenimai – mes nesipykstame, nesimušame ir viskas teka labai ramia srove. Kaip ir tas mano darbas „Pasroviui“: taip ir plaukiame visi, kur srovė neša...

Na kad ir aš. Ar pagal savo duomenis aš galiu būti skulptorė? Į mane pasižiūrėjęs tikriausiai kiekvienas nusišypso. Bet man Dievas davė gerą vyrą, kuris talkina. Ir viskas išsilygina.

Povilas Anikinas: Manau, kad mes priklausome naiviųjų kartai, kuri dar tiki, jog dailininkai turi mokėti šiek tiek paišyti, kad paveikslas turi turėti rėmą iš pagarbos ir savo darbui, ir žiūrovui. Ir tokia mūsų keturių nuostata formavosi praktiškai vienu metu – mes esame vieno laikmečio produktas ir mūsų mąstymas toks artimas. 

Salvinija Anikinienė: Mes turime atskiras patalpas kūrybai – taip savaime gavosi, nes Povilo dirbtuvėje per daug kvapų. O šiaip jokių problemų: galima kito nuomonę apie savo darbus sužinoti. Nesudėtinga mums – mes esame bendraminčiai.

Birutė Kasperavičienė: Kaip tik yra gerai, kai vyras ir žmona - menininkai. Jie vienas kitą palaiko, kadangi supranta.

Povilas Anikinas: Netaikėme parodos Šiaulių gimtadieniui. Buvo taip: kadangi  Kazio ir Birutės jubiliejaipavasarį, o mano – rudenį,  tai ir parodą nusprendėme surengti per vidurį visų jubiliejų.

Salvinija Anikinienė: Ne visai per vidurį, nes viską dar pakoregavo krepšinio čempionatas.

Kazys Kasperavičius: Šiaulių gimtadienis yra labai sąlyginis – kas jį ten sugalvojo, kas ten jį atkasė kažkokioje senoje kronikoje. O mūsų gimtadieniai tiksliai žinomi. Tai jiems ir pasirengėme.

Gimė 1941 metais balandžio 3 dieną Šiauliuose. Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas.

1959 metais baigė Šiaulių jaunimo vakarinę mokyklą. 1961–1967 metais studijavo Vilniaus dailės institute. 1967–1969 metais, 1971–1980 metais ir nuo 1981 metų – Šiaulių dailės mokyklos mokytojas, 1969–1971 metais Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 metų - Šiaulių universitetas) dėstytojas, 1980–1991 metais vyresnysis mokslinis bendradarbis. Nuo 1983 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys.

Nuo 1967 metų dalyvauja respublikinėse ir miesto parodose. Svarbesni darbai: „Moteris“ (1970 m.), „Vaikas ant rutulio“ (1973 m.), dailininko V. Trušio portretas, „Gulinti“ (1982 m.), „Gimimas“ (1982 m.), fontanas „Trys paukščiai“ (1990 m.), fontanas „Rūdė“ (1985 m.), „Chimeros“ (1988 m.) ir kt.

Gimė 1941 metų gegužės 10 dieną Nevieriuose, Kamajų valsčiuje. Lietuvos dailininkė, skulptorė, pedagogė.

1954–1960 metais mokėsi Kauno vidurinėje dailės mokykloje, 1960–1966 metais studijavo Vilniaus dailės institute.

Nuo 1966 metų dirbo Šiaulių 6-ojoje vidurinėje mokykloje, 1978–1991 metais Šiaulių pedagoginio instituto (nuo 1997 metų - Šiaulių universitetas) dėstytoja, nuo 1991 metų Šiaulių dailės mokyklos skulptūros mokytoja ekspertė. Nuo 1974 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Šiaulių moterų dailininkių draugijos narė.

Sukūrė skulptūrines kompozicijas: „Poilsis“ (1973 m.), „Trys nykštukai“ (1976 m.), „Senis su anūkais“ (1977 m.), „Pelikanai“ (1977 m.), „Medicina“ (1984 m.) „Angelas“ (1991 m.) ir kt.

Gimė 1951 metų lapkričio 6 dieną Šeduvoje. Lietuvos dailininkas tapytojas, pedagogas.

Mokėsi Vilniaus M. K. Čiurlionio meno mokykloje. 1975 metais baigė Vilniaus dailės institutą. 1993 metais Šiaulių dramos teatro dailininkas. 1993-1998 metais Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas. UAB „Dailės studija“ dailininkas, reklamos firmos direktorius. Nuo 1981 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narys. 

Dailės parodose dalyvauja nuo 1975 metų. Surengė parodų Maskvoje, Sankt Peterburge, Latvijoje, Lenkijoje, Italijoje, Olandijoje. Svarbesni darbai: „Pranašas“ (1990 m.), „Besiilsinti moteris“ (1989 m.), „1941 06 14“ (1989 m.), „Kompozicija“ (1990 m.) ir kt. 

Gimė 1949 metų rugsėjo 3 dieną Kaune. Lietuvos dailininkė, tekstilininkė, pedagogė, metodinių straipsnių technologijų mokytojams autorė ir bendraautorė..

Mokėsi Kauno dailės mokykloje. 1974 metais baigė Vilniaus dailės institutą. 

1967-1969 metais gamyklos „Kauno audiniai“ kopijuotoja, 1973-1975 metais Vilniaus modelių namų dailininkė modeliuotoja. Nuo 1975 metų Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakulteto Taikomosios dailės ir technologijų katedros dėstytoja, nuo 1992 metų docentė. Nuo 1990 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė.

Nuo 1974 metų dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje – Maskva, Danija, Olandija. Pagrindinės kūrybos sritys: tekstilė ir drabužių modeliavimas. Sukūrė kilimų visuomeniniams interjerams, vėliavų organizacijoms, drabužių meno kolektyvams, dainų šventėms ir kitiems renginiams. Darbai interjeruose: „Vakaro šešėliai“, „Atspindžiai“, „Šiauliai“ ir kt. Darbų yra įsigiję privatūs asmenys Lietuvoje ir užsienyje.