Muzikos studija „Nieko tokio“ šiauliečiams pristatė pirmąjį savo albumą „Graži istorija“.
Jolantos GRUBLIAUSKAITĖS nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Sekmadienio popietę gausus šiauliečių būrys skubėjo į Šiaulių dramos teatrą, kur buvo pristatytas pirmasis muzikos studijos „Nieko tokio“ visai šeimai skirtas kompaktinis diskas „Graži istorija“. Šventės dalyvius džiugino ir koncerto svečias – mylimas Lietuvos publikos dainininkas Gytis Paškevičius.
Studijos „Nieko tokio“ įkūrėjams aktorei Jūratei Budriūnaitei-Kamrazer ir muzikantui, pedagogui Vadimui Kamrazeriui mintis sukurti studiją vaikams gimė dar 2005 metais. „Mes nenorėjome, kad tai būtų eilinis būrelis, kuriame vaikai praleistų laiką. Pirminė idėja – kad tai būtų plataus profilio mokykla, kurioje vaikai mokytųsi muzikuoti, šokti, aiškintųsi scenos paslaptis. Mūsų bagaže yra netgi garso įrašų studija, kad vaikai galėtų matyti, kaip jų dainelės sugula į albumą“, – pasakoja vadovai.
Šventės metu muzikos studija „Nieko tokio“, kuri jungia daugiau nei keturiasdešimt įvairaus amžiaus vaikų, šiauliečiams pristatė pirmąjį keturiolikos dainų albumą „Graži istorija“. „Kadangi studija veikia jau aštuonerius metus ir turime galimybę patys įrašinėti dainas, jų „prikepėme“ daugiau nei šimtą. Pats sunkiausias uždavinys buvo atrinkti pačias geriausias. Kai kurias dainas atmetėme su dideliu skausmu, tačiau turime vilties, kad likusias dainas mes dar parodysime“, – sako V. Kamrazeris.
Studijos „Nieko tokio“ vadovai teigia, kad dainų žodžiai gimsta darbo su vaikais metu. „Dažniausiai būna taip, kad sėdi su vaikais, repetuoji ir jie patys pameta auksinių frazių, kurios vėliau susideda ir tampa dainomis“, – pasakoja jie. J. Budriūnaitė-Kamrazer ir V. Kamrazeris tikina, kad vis dar pasitaiko situacijų, kai klausytojus reikia įtikinėti, jog vaikai dainuoja ne pagal fonogramą. „Mes galime patikinti, kad tuo reikalu tikrai neužsiimame. Nors visas galimybes turime. Galbūt koncerto metu būna kažkokių klaidelių, bet geriau tegul vaikas suklysta ir žino, kad suklydo negu, kad baimintųsi kažką daryti. Be to, juk gražu, kai nuo scenos sklinda vaikiškas tikrumas, nuoširdumas“, – sako studijos vadovai.
J. Budriūnaitė-Kamrazer ir V. Kamrazeris sako, kad didžiausias įvertinimas už darbą – šilti žiūrovų atsiliepimai, tėvelių skambučiai, kurie su džiaugsmo ašaromis akyse stebi pasirodymus ir patys vaikai. „Didžiulė laimė aplanko, kai mažytė mergytė prieina po repeticijos, apkabina, atsisveikina iki kito karto, kartais net į žandą pabučiuoja“, – juokiasi V. Kamrazeris.
Studijos „Nieko tokio“ vadovai patys augina daugiau nei vienerių metukų dukrytę Sofiją. Paklausta, ar sunku suderinti mamos pareigas ir darbą muzikos studijoje, J. Budriūnaitė-Kamrazer tikino, kad nelengva. „Štai visai neseniai, prieš Motinos dieną, studijoje įrašinėjome dainas, o Sofija ten ropinėja. Mūsų mažiukams dainorėliams gi įdomu. Nepavyksta išlaikyti jų dėmesio. Čia kaip musė ant lango. Pamato, kad ropinėja ir žiūri visi“, – juokiasi aktorė. Moteris teigė, kad labai norėtų, jog dukrytė vėliau prisijungtų prie šio kolektyvo. „ Tačiau viską parodys laikas. Aš niekada nesilaikiau tokios nuomonės, kad jeigu tėvai dailininkai, tai ir vaikas bėgios su teptuku“, – sako ji.