Visuomenininkė ir poetė L. Malinauskaitė-Šliūpienė.
Iš J. Šliūpo archyvo.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Sakoma, kad už kiekvieno stipraus vyro stovi stipri moteris. Apie aušrininko Jono Šliūpo asmenybę ir jo darbus galima būtų kalbėti ir kalbėti, tačiau ne ką mažiau įdomi ir Liudvikos Malinauskaitės- Šliūpienės istorija. Tai yra yra pirmoji lietuvių poetė moteris, joje atsispindėjo ir J. Šliūpo idėjos, darbai, planai, visuomeniškumas. Šių metų vasario 14 d. buvo 150-osios jos gimimo metinės. Apie šią asmenybę kalbamės su Šiaulių universiteto bibliotekos vyriausiąja bibliotekininke Alina Šalavėjiene.
– Kokie L. Malinauskaitės-Šliūpienės darbai iškyla pirmiausia?
– Ji yra aušrininkė, pirmoji lietuvių poetė, prozininkė, lietuvių teatro Amerikoje pradininkė, dr. Jono Šliūpo žmona ir bendradarbė. Be kitos veiklos, Amerikoje ji dalyvaudavo ir pati rengdavo lietuvių vakarus, kuriuose buvo vaidinama, dainuojama, deklamuojama poezija. Ji pati buvo gera skaitovė, dainininkė, kalbėtoja. Pasirašinėjo Eglės, Aglės, Šarkos, Starkos, Pušės, Lietuvaitės slapyvardžiais bei kriptonimais L. M., L. ir kt.
Liudvika skaitė vyro raštus, lavinosi, rūpinosi tautiečių švietimu, pati rašė straipsnius, kūrė eiles, dalyvavo mitinguose (tuo metu tai buvo sensacija), kuriuose viena pirmųjų prabilo apie moterų teises. 1894 m. dalyvavo Šv. Onos draugijos įkūrime Čikagoje, 1904 m. prisidėjo kuriant Lietuvos dukterų draugiją.
– Ką galėtumėte pasakyti apie L. Malinaukaitės bibliografiją?
– Jos kūrybos nėra išlikę labai daug. Jeigu peržvelgtume bibliografiją, galime pamatyti, kad su J. Šliūpu kartu parašė „Abėcėla“. Taip pat išleista komedija „Netikėtai“. Pirmasis jos eilėraštis atsidūrė 1883 metais trečiajame „Aušros“ numeryje. Bėgo metai, keitėsi laikai, tarpukaris, tad daug kas neišliko. L. Malinauskaitė-Šliūpienė – vienintelė moteris poetė, „Aušroje“ rašiusi eilėraščius, ne tik korespondencijas.
– Ar J. Šliūpo archyve yra jos laiškų ir pan.?
– Mes turime jos pačios rašytus vos tris laiškelius. Du rašyti dukrai Aldonai 1919 m., ir vienas, rašytas vyrui, kuriame nėra nei pradžios, nei pabaigos, bet pašifravus nelengvą raštą, aišku, kad laiškas rašytas vyrui.
Jai rašytų laiškų originalų yra irgi vos tiktai trys. Tai yra du J. Šliūpo 1927 m. rašytas atvirlaiškis, atsiųstas į Kauną (tuo metu Liuda gyveno tame mieste), ir dar vienas laiškas iš Stokholmo, maždaug 1918 m. rašytas anglų kalba. Trečiasis – sesers Bronės Bacevičienės atvirlaiškis-nuotrauka, kur kitoje pusėje matyti jos sesuo su vyru.
– Kokia L. Malinauskaitės-Šliūpienės kilmė?
– Ji yra Šiaurės Lietuvos atstovė, iš Biržų krašto, Ručenių dvaro. Ši vieta yra tarp Pakruojo bei Pasvalio rajonų. Ji buvo bajoraitė.
Kaip teigiama šaltiniuose, Eglės šeima nebuvo labai turtinga, nes turėjo tik apie 300 hektarų žemės – tais laikais bajorams tai neatrodė daug. Jos tėvas vedė labai vėlai, bet apskritai neišliko tėvų biografijos datų. Tėvas Anupras vedė Karoliną Karinauskaitę. Rašoma, kad ji buvo 30 metų jaunesnė už savo vyrą. Jos mama mirė būdama 33 metų, kai Liudvikai buvo 10. Teko apskaičiuoti datas ir panašu tarp tėčio ir mamos amžiaus skirtumas buvo 37 metai. Liudvikos mama mirė gimdydama 7 vaiką ir liko šeši vaikai, o Liudvika buvo vyriausia. Be Liudvikos – du broliai ir trys seserys.
– Ūkis turėjo reikšti gyvenimo kokybę.
– Liudvikas tėvas ūkiu nelabai rūpinosi. Tik tada, kai tėvas vedė Karoliną, po 12 metų ūkis atsigavo (tėvas buvo garbaus amžiaus). Vyras po žmonos mirties turėjo šeimininkę porą metų, jau buvo susiruošęs ir ją vesti, bet vestuvių dieną eidamas per slenkstį suklupo, susirgo ir vestuvės neįvyko. Kai mama mirė, Liudvika mokėsi Biržų gimnazijoje. Tyrinėtojai net nemini, kiek laiko jai teko ten mokytis, bet tikriausiai tik mėnesį ar du.
Tik sugrįžusi ji sužino, kad mama jau mirė. O kadangi ji buvo vyriausia, tai pagal to meto dvarų papročius vyriausias vaikas, ypač dukra, turėjo rūpintis jaunesniaisiais. Mirus tėvui jiems buvo paskirta prižiūrėtoja Želevskienė. Ji rūpinosi šeima, taip pat ir kiti dvarininkai prižiūrėjo našlaičius, bet kiekvienas norėjo iš to pasipelnyti. Vėliau visi šie vaikai drauge su Želevskiene išvyksta į Mintaują mokytis. Bet vieni šaltiniai teigia, kad Liudvika niekur nesimokė, net ir pats J. Šliūpas savo autobiografijoje taip teigia.
Tačiau, kadangi ji buvo bajoraitė, vis tiek turėjo mokytis namuose. Sunku pasakyti, ar Mintaujoje su broliais ir seserimis Liudvikai teko šiek tiek pasimokyti. Vis dėlto ji mokėjo rusų, lenkų, lotynų kalbas ir buvo apsišvietusi. Jos kūrybinis kelias prasidėjo būtent Mintaujoje. Ten tuo metu mokėsi ir Jonas Šliūpas.
1879 metais abu ten ir susipažino, prasidėjo jų pirmoji draugystė. Mintaujoje buvo slaptas moksleivių ratelis, kur rinkosi lietuviai. Tai buvo tautinio atgimimo pradžia, spaudos draudimo laikotarpis, juk todėl jie nesimokė Lietuvoje. Bet 1880 metais J. Šliūpas baigė gimnaziją ir išvyko studijuoti į Rusiją. Vis dėlto abu susirašinėjo laiškais, užsimezgusi draugystė nenutrūko.
– Kada įvyko sutuoktuvės?
– J. Šliūpas išvykęs studijavo, po to grįžo į Lietuvą. 1884 metais balandžio 8 d. (pagal senąjį kalendorių) jie susižiedavo. J. Šliūpas padovanojo žiedą savo sužadėtinei su išgraviruotu užrašu „Mylėk mane“, o viduje matyti ir sužadėtuvių data. Bet J. Šliūpas per „Aušros“ laikraščio redagavimą iš Lietuvos turėjo bėgti, kadangi buvo persekiojamas, savo sužadėtinę turėjo palikti. Išvykęs į Ameriką susirašinėjo su Liuda.
Abu sutarė, kad ir Liudvika atvyks pas jį Ameriką, kai atsiųs jai laivakortę. Bet tai užtruko pusantrų metų. Kaip J. Šliūpas rašo, tais laikais laivakortės buvo labai brangios - jam kainavo net 8 dolerius. Kadangi pats ten nuvykęs nei darbo turėjo, nei kur gyventi, tai kol pinigus sukaupė, praėjo labai daug laiko.
Buvo ir kita priežastis. Liudvika buvo iš bajorų, o J. Šliūpas yra kilęs iš valstiečių šeimos. Yra likę prisiminimų, kad ir Šliūpai buvo bajorai ir turėjo tai įrodančius dokumentus, bet jie gaisro metu sudegė. Liudvikos giminės labai priešinosi tam, kad ji važiuotų į Ameriką ir tekėtų už to vadinamo „litvamano“ – J. Šliūpas buvo laisvamanis.
Liuda į Ameriką vis dėlto išvyko. Ji 1885 m. rugsėjo mėnesį pasiekė Ameriką ir vėlgi ant antrojo žiedo yra 1885 m rugsėjo 30 d. data (pagal senąjį kalendorių) – jų vestuvių data. Abu susituokė vokiečių kapucinų bažnyčioje, o ant vestuvių žiedo parašyta „Jonelis-Liudytei“.
– Prasidėjo bendras gyvenimas.
– Taip, ir J. Šliūpas Amerikoje vienas pats vargo, bet ir kartu gyvenant situacija nepagerėjo. Liuda išvažiavo be pinigų, nors jai priklausė palikimo dalis, bet tos dalies ji negavo. Ji buvo išleista tik su ta sąlyga, kad sutuoktuvės įvyks katalikų bažnyčioje. J. Šliūpas buvo netikintis ir norėjo tik civilinės metrikacijos. Bet pažado nebuvo galima laužyti.
Liudvika buvo tikinti, bet su Šliūpu pagyvenus, atsitiko kitaip. Ji visada palaikė savo vyrą, pritarė jo idėjoms. J. Šliūpas visa gyvenimą buvo visuomenininkas, o santuokinio gyvenimo pradžioje ir profesijos neturėjo. Jam rūpėjo Lietuvos laisvė, patriotizmas, išvykus į Ameriką įsisuko į laikraščių spausdinimą, pats rašydavo tekstus, rinkdavo ir spausdindavo namuose.
Liuda atvykusi įsidarbino kaklaraiščių fabrike. Per savaitę uždirbdavo 5-6 dolerius ir pragyvenimui užtekdavo, kartais tekdavo prisidurti ir iš laikraščio leidybos.
– Šliūpų šeima susilaukė vaikų.
– 1886 m. gimė pirmoji dukra Aldona Šliūpaitė. Tėvai neturėjo net kur mergaitės paguldyti, tad lovele tapo tiesiog spaustuvės raidžių stalčius. Po poros metų gimė antras vaikas – Keistutis. Gyvenimas nepasikeičia, verstis vis dar sunku, bet J. Šliūpas tęsia savo visuomeninę veiklą, o Liuda jam visuomet talkina. Ji rašė poeziją, siuntinėjo straipsnius, laiškus „Aušros“ laikraščiui, ragino kitus lietuvius šviestis ir skaityti. Ji eidavo į susirinkimus šnekėti, buvo viena pirmųjų kovotojų ir už moterų teises Amerikoje.
Bet jos kantrybė neišlaikė. Tuo metu J. Šliūpas leido laikraštį „Lietuviškasis balsas“ ir praktiškai buvo surinkęs numerį (kaip žinome, tuomet tekdavo rinkti spausdinimui po raidelę) ir vis dėlto L. Šliūpienei trūko kantrybė – laikas vyrui įgyti profesiją, kadangi reikia pasirūpinti ir šeima. Ji supykusi nubėrė visas raides.
Tad abu sutarė, kad J. Šliūpas išvyktų į Baltimorę studijuoti medicinos. Kol jis studijuos, Liuda išvyko gyventi į Lietuvą. 1891 m. jis gauna gydytojo diplomą – per dvejus metus baigė mokslus.
O Liudai Lietuvoje nebuvo lengva, giminės nepadėjo gyventi, be jos žinios pakrikštijo abu vaikus. Jauniausioji dukra Hypatija, kuri gimė 1893 m. Amerikoje, pasikrikštijo tik prieš savo santuoką su Martynu Yču.
Liuda Amerikoje pragyveno 35 metus. Gyvenimas iš karto nepalengvėjo J. Šliūpui pradėjus dirbti gydytoju – tekdavo gydyti ir vargšus, ir darbininkus dažnai už dyką. Kai medicinos praktika įsitvirtino, gyvenimas pagerėjo.
Liuda buvo ligota – iš Lietuvos grįžo suvargusi, reikėjo šeima rūpintis, ir ne tik. Šliūpų namai Amerikoje buvo tarsi „lietuviška Meka“ atvykstantiems lietuviams. Kol jie susirasdavo gyvenamąją vietą, darbą, ten gyvendavo – Šliūpai juos ir maitindavo, ir pastogę suteikdavo, ir jokio atlygio neprašydavo.
– Ar jie troško grįžti į Lietuvą?
– Liuda ir Jonas visuomet norėjo grįžti į Lietuvą. Jiems nieko nereikėjo – nei turto kaupti, nei absoliučiai įsitvirtinti Amerikoje, kadangi visuomet planavo grįžti į gimtinę.
Šeima galutinai į Lietuvą grįžo apie 1920 metus. Liuda iš pradžių labiau laikėsi su Hypatijos šeima – Kaune 1920 m. ji apsigyveno būtent su jos šeima. Tuomet jau buvo du anūkai – Martynas Yčas ir Hypatija Yčaitė. Kaune 1923 m. Yčams gimė dvynukės – Evelina ir Violeta.
Kaune Šliūpai vėliau įsikėlė į savo namą, bet Liuda labai mylėjo savo anūkus ir labai jais rūpinosi, augino. Ji mirė Kaune 1928 metais. J. Šliūpas tuo metu keliavo po Lietuvą, turėjo daug veiklos. Kaip teigiama, Liuda sirgo, turėjo problemų su skydliauke. Prieš mirtį jai buvo išoperuotas apendicitas.
Bet didžiausia jos svajonė išsipildė, kurią galima suprasti iš L. Malinauskaitės-Šliūpienės eilėraščio „Liūdnybė“: „Yra tai laimė už visas didžiausia / Lietuvos laisvę akimis datirti, / O paskui žemėj prigimtoj numirti.“
Ko gero, jos paskutinė visuomeninė veikla buvo 1919 m. Bet vėlgi sunku patikrinti. Paryžiaus-Versalio sutarties pasirašymo metu Paryžiuje M. Yčas turėjo sutarti dėl to, kad Amerika Lietuvai skirtų ginklų, bet jam to nepavyko pasiekti. Vis dėlto arbatėlės metu Liudvika su garsaus amerikiečių politiko žmona apie tai sušneko ir taip pavyko tų ginklų gauti.