Stasio Gliaudžio paminklo eskizas.

Stasys GLIAUDYS
Šiaulių miesto garbės pilietis
Apie miesto vaizdą, Prisikėlimo aikštę daug rašyta, aptarinėta. Ką čia naujo ir bepridėsi. Todėl vienas balsas šnabžda: „Nei tu kiškis, nei tavo kiškis“. Bet tas „kiškis“ − aikštė visų mūsų. Kitas balsas kalba: „Nuo to rašto niekas nepasikeis, bet užtat sąžinei bus ramiau“.

Aikštėje dvi dalys: judrioji ir pagrindinė
Judrioji aikštės dalis tęstųsi nuo Kolegijos, apimtų Aušros alėjos dalį (pagal poreikį), stambiomis plokštėmis grįstą plotą. Gatvė judri. Vyko ir vyks šventinės iškilmės, eisenos, paradai, koncertai.
Nuo Varpo gatvės pusės įrenkime automobilių stovėjimo aikštelę. Vietos tam pakanka. Kapitalinių, kitų pertvarkų šioje aikštės dalyje neįžvelgiame. Pinigėlius reikia taupyti. Erdvė neturėtų gąsdinti. Ekologiniu požiūriu miesto centre net naudinga.
Pagrindinė aikštės dalis skirta ne „duonos ir žaidimų“ mėgėjams (moralę žlungančios Romos liaudies poreikiai), bet Tautos istorinei atminčiai ir susikaupimui. Svarbiausi projektavimo darbai vyktų šioje aikštės dalyje. Pats aikštės pavadinimas ir vieta įpareigoja. Tenka pripažinti, ne visi suvokia, ką savyje talpina žodis „prisikėlimas“.

„Prisikėlimo“ prasmė
Aikštė miesto centre − jos širdis. Joje turi atsispindėti tautos, miesto istorija, gyventojų socialinis ir kultūrinis išprusimas.
Žodis „prisikėlimas“, kaip ir „atgimimas“, turi gilią prasmę, nes dažnai išreiškia gana sudėtingus procesus, vykstančius mūsų sieloje, buityje, visuomenėje, tautoje ir pačioje gamtoje.
Prisikėlimas siejamas su Kristaus prisikėlimu, šv. Velykų varpais, skelbiančiais džiugią žinią: „Kristus kėlės, mirtis krito“, su pavasariu, gamtos atbudimu. Šviesa ima pirmauti prieš tamsą, gyvybė prieš mirtį. Islamas irgi turi savo prisikėlimo (Hidžra) datą, kuri nulėmė tolesnę šios religijos raidą.
Kalbama ir apie žmogaus prisikėlimą, kaip dvasinį ir fizinį išsivadavimą iš jo asmenybei žalingų įpročių: narkotikų, rūkymo, alkoholizmo, žalingos ideologijos.
Ideologinio tautinio prisikėlimo kelią yra praėję V. Kudirka, M. K. Čiurlionis, M. Riomeris ir daug kitų, vėliau tapusių žymiais Lietuvos švietėjais ir gynėjais. Tą kelią nuėjo visa mūsų tauta, Vargo mokyklos ir knygnešių žadinama nuo išnykimo.
Prisikelia tautos nusimesdamos vergovės jungą. Kelias į laisvę ilgas ir sudėtingas, grįstas daugelio gyvybių. „Greta tautinio atbudimo prisideda ir politinis, o tik vėliau ir valstybinis prisikėlimas“ (dr. Antanas Juška).
Mūsų tautai per šimtmetį net du kartus teko kovoti dėl laisvės. Pokario partizaniniame kare dalis Šiaulių apskrities priklausė Prisikėlimo apygardai, kita dalis − Žemaičių.

Kad aikštė taptų jaukesnė
Aikštę reikėtų kiek paaukštinti. Sudėtingiausia problema, kad aikštę iš visų pusių supa judrios gatvės. Kaip sumažinti gatvių įtaką?
Pati aikštė yra ištįsusi Varpo gatvės link. Dalį šio ploto galėtų užimti lengvo tipo statiniai-paviljonai, įsiterpę tarp medžių ir skirti aptarnauti aikštės lankytojus, kur galima atsigerti kavutės, arbatytės, giros, sulčių… Atšilus orams, stalai atsidurtų lauke po medžiais.

Antras variantas
Pašalinus dalį medžių, išilgai Varpo gatvės pastatai, skirti muziejui bei visuomeninei-kultūrinei paskirčiai su kavinuke. Muziejus – skirtas Šiaulių miesto ir Šiaulių krašto istorinei, socialinei, kultūrinei veiklai ir gamtai nušviesti.
Nuo teatro pusės skersgatvį ir automobilių stovėjimo plotą uždengtų aukštoka, meniška sienelė. Pavyzdį būtų galima imti iš mūsų meninio palikimo. Sienelė eitų šiapus medžių eilės nuo Tilžės iki Varpo gatvės, paliekant dabartinį įėjimą į aikštę. Sienelė šiai aikštės pusei suteiktų uždarumo, jaukumo.

Skulptūrų parkas
Plotą priešais sienelę skirtume skulptūrų parkui, kuris neprigijo Kaštonų alėjoje. Pačioje sienelėje gali būti mozaikos, bareljefai ir kt. Skulptūros būtų laisvai įkomponuotos į šios parko dalies žaliąjį rūbą ir poilsio aikšteles, nišas.
Dalį skulptūroms skirto ploto nuo įėjimo iš Tilžės gatvės skirtume iškiliam tautos menui, autentiškiems kryžiams, koplytėlėms, koplytstulpiams ir kt. Tai mūsų tautos šaknys.
Kryžiai, koplytėlės taip pat dalyvavo kovoje už Tautos prisikėlimą, už Lietuvos laisvę, todėl yra tapę vilties, prisikėlimo ir laisvės simboliais.
Carinės okupacijos metu, kada Lietuvos ir vardo neliko, kryžiai, žemaičių koplytėlės bylojo, kad čia lietuvių žemė, čia Lietuva. „Ten, kur mūsų stovėta, buvo kryžiai“ (Justinas Marcinkevičius). Muravjovas-Korikas, atvykęs į Lietuvą 1863 m. sukilimo malšinti, perprato kryžių kalbą ir uždraudė statyti, bet pastatytus griauti vengė. Sovietmečiu mūsų vietiniai „muravjoviukai“ gerokai pralenkė savo pirmtaką: kryžiai buvo sprogdinami, raunami, pjaunami, deginami.
Žinoma, bus ir skeptikų. Ne veltui sakoma: „Bijo kaip velnias kryžiaus“. Jei šioje aikštės dalyje bus statomas paminklas-monumentas žuvusiems už Lietuvos laisvę arba Tautos žadintojams ir kovotojams už Lietuvos laisvę, tai ir aikštė turi atspindėti to meto laikus, bet ne XXI amžiaus batalijas. Reikia nepamiršti, kad šalia Prisikėlimo aikštės stovi Katedra, primenanti mums amžinąsias vertybes.
Bažnyčia ir jos bendruomenė nusipelnė pagarbos ir paramos. Sovietmečiu ji buvo likusi vienintelė organizuota bendruomenė – tarsi sala melo ir prievartos jūroje. Labiausiai puolama ir daugiausiai nukentėjo, nes ragino tiesos neiškeisti į melą, laikino − į amžinybę. Rodė ir stiprino viltį, „Dievas mūsų prieglauda ir stiprybė“, – aidėjo bažnyčių skliautuose.

Aikštė prie Tilžės gatvės
Į Prisikėlimo aikštę, ypač į šią dalį, patartume pasikviesti lauko akmenėlius. Laisvai ar kitaip įkomponuoti, laisvai išdėstyti jie primintų tėviškės laukų lopinėlį. Akmuo – ne tik gamtos paminklas, bet ir mūsų buities ir istorijos dalyvis. Pilies sienoje, atstatęs krūtinę, kartu su pilies gynėjais gynė nuo priešų. Kūlgrinda virtę slėptis padėjo. Ant jo šventa ugnis kūrenosi, grūdus malė. Kapinaičių tvoromis tapę mirusiųjų ramybę sergėjo. Mes, šiauliečiai, išgujome juos iš parkų, skverų kaip nereikalingą balastą.
Auga ąžuolai. Gal prie vieno Aušros alėjos ir Tilžės gatvių kampe pastatykime aukurą. Netoliese ant aukštokos akmenų krūvos pamato užsodinkime keletą svarbiausių lietuvių (baltų) dievų skulptūrų, skirtinguose aukščiuose pagal rangą.
Arčiau paminklo iš abiejų pusių galėtų būti paminklinės sienelės, atspindinčios Šiaulių krašto istorinius įvykius, datas ir kt.
Esame prieš aikštės nuplikinimą, už jaukumą. Niekas nenori gyventi ant plyno, vėjų gairinamo lauko. Ieškome ramios, nuo triukšmo nutolusios vietos. Tilžės gatvę kiek pridengtų arčiau gatvės į atviresnius plotus įsodinti krūmai. Aikštė yra turėjusi dailiai nuaugusias, gražiai žydinčias alyvas.

Aikštė prie Aušros alėjos
Kad liktų daugiau vietos mažajai ir žaliajai architektūrai, paminklui vieta ne aikštės viduryje, bet kiek arčiau Aušros alėjos. Pats paminklas neturi paskęsti aikštėje, bet turi dominuoti. Iš abiejų paminklo pusių, išilgai Aušros alėjos, eina po paminklinę sienelę (ar panašus statinys), skirta įamžinti su Šiauliais susietus istorinius įvykius, datas, įvairių sričių nusipelniusiais asmenimis. Paminklas-monumentas įgytų lyg sparnus, nebūtų vienišas. Sienelė ar panašus statinys kiek pridengtų gatvę.

Paminklas-monumentas
Paminklas, kaip šventas priminimas, labiausiai reikalingas augančiai kartai. Skirtas pagarbai ir dėkingumui Tautos žadintojams, švietėjams, Vargo mokyklai, knygnešiams ir visiems, kurių dėka išliko lietuvių kalba, tautos istorinė atmintis, papročiai, tradicijos, t. y. visa, kas apsprendžia mūsų tapatybę (kas mes esame). Skirtas žuvusiems, kurie savo gyvybės kaina padovanojo mums laisvę. Paminkle ar šalia jo turi būti pagerbtos partizaninio karo aukos. Tūkstančiai jaunuolių išėjo į miškus laisva valia beviltiškai kovai. („Broliai nebalnos žirgelių, / Ne žirgais į žygį joja. / Raistais, krūmais eis be kelio / Dėl Tavęs, šalie gimtoji.“) Tai to meto Lietuvos šeimų, mokyklos ir mokytojų, įdiegtos meilės Tėvynei, pasiaukojančio darbo nuopelnas. „Jie yra kaip Biblinis Dovydas, nes išdrįso mesti akmenį į milžiną“, – režisierius Š. Bartas.
Šis partizaninis pasipriešinimas atitiko visus 1949 m. Ženevos konvencijos reikalavimus, nes laisvės siekti taikiomis, demokratinėmis priemonėmis nebuvo jokių galimybių.
Mūsų laisvės kaina yra labai didelė. Vien per Antrąjį pasaulinį karą ir abi okupacijas netekome trečdalio Lietuvos gyventojų. Kita ilgai užsitęsusios okupacijos žala − tautinio orumo praradimas, dvasinis, moralinis nuosmūkis, kuris gimdo įvairius nusikaltimus, yra sunkiai gydomas ir dar ilgai mus vargins.
Todėl paminklo kalbėjimas, poveikis atminčiai ir jausmams turi būti aiškus ir suprantamas ne vien paminklo autoriams, kaip kartais būna. Tuomet sakoma: „Iš didelio rašto, išėjo iš krašto.“

Balsas tyruose
Dar 2007 m. („Šiaulių naujienos“, 2007 04 13) kartu su žurnalistu R. Baliutavičiumi rašėme: „Būtų gražu, jeigu šiauliečiai, ypač jaunimas, pareikštų savo nuomonę, kokį įsivaizduoja paminklą Tautos žadintojams ir kovotojams už Lietuvos laisvę. Galėtų būti piešiniai, eskizai, aprašymai. Tikslinga į šį savotišką konkursą pakviesti miesto mokyklas. Įsivaizduoju, didžiausi entuziastai būtų pradinukai. Tektų prisiminti istoriją, kartu ir pilietinio-patriotinio ugdymo dalis. Po to būtų galima surengti piešinių-projektų parodėlę. Atrinkti, publikuoti miesto laikraštyje. Dalyviai neliktų abejingi tolimesnei Prisikėlimo aikštės raidai. Gal kiek pasitarnautų ir projektuotojams.“
Rodydamas pavyzdį, nupiešiau keletą įsivaizduojamo paminklo pavyzdžių. Atsiliepė tik doc. dr. Kęstutis Vilkonis, 1941 m. Sibiro tremtinys. Pateikė savąjį paminklo-varpo piešinį.

Varpas kaip žadintojas
Kas atstovautų Tautos žadintojams ir kovotojams už laisvę? Kas labiausiai įaugęs į mūsų buitį? Prisiminus istoriją, papročius, žvilgsnis nukrypsta į varpą. Kaimo, miestelių bažnytėlių varpai kviesdavo į pamaldas, pranešdavo apie parapijiečio mirtį, lydėdavo į kapinaites. Gaisrui ištikus, ragino burtis. Carinės priespaudos metu kvietė kražiškius ginti Kražių bažnyčią nuo uždarymo.
Sakoma, kad tik pažadinta tauta imasi darbo, tiesia kelius į laisvę. J. Basanavičiaus „Aušra“ įžiebė laisvės viltį. V. Kudirkos „Varpas“ jau ragino: „Kelkite, kelkite…“.
M. K. Čiurlionio „Pavasario“ ciklo tamsioje varpinėje, tarsi simbolizuotų carinę priespaudą, jau sujuda, sukruta net du varpai. Vilniuje gūdžiais lenkų okupacijos laikais lietuviškam žodžiui ir dainai neleido nutilti choras „Varpas“, vadovaujamas Juliaus Siniaus.
Atkūrus nepriklausomybę, Kauno karo muziejaus varpai kasdien primindavo: „Lietuviais esame mes gimę…“. Amerikos lietuvių Lietuvai dovanotas Laisvės varpas ragina saugoti, branginti laisvę: „Tas laisvės nevertas, kas negina jos.“
Sovietmečiu 1947 m. dr. Petras Paulaitis (filosofas) už pogrindžio leidinį „Laisvės varpas“ buvo nuteistas 25 metams lagerio ir 5 metus be teisės grįžti gimtinėn. Iš pokario partizanų leidinių labiausiai buvo paplitęs „Laisvės varpas“, leidžiamas pietų Lietuvos partizanų vado Juozo Vitkaus-Kazimieraičio.
Šviesaus atminimo poetas Jonas Strielkūnas eilėraštyje „Varpo kėlimas“, dar 1971 metais bandė iškelti nugramzdintą (Laisvės) varpą. Pasirodė maurais aplipęs, bet virvės neatlaikė, nutrūko ir varpas, neištaręs nė garso, vėl paniro. Dar neatėjo Dievo duotas lemtingas metas. Tik po daug metų, 1990 m. kovo 11 d., Lietuvos bažnyčių varpai pranešė džiugią žinią − paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktas.
Pateiktų paminklų piešinių-eskizų aprašymas

Stasio Gliaudžio paminklo eskizas (1)
Susideda iš postamento, skirtas kovotojams už laisvę įamžinti, ir stilizuotos varpinės − simbolizuotų Tautos žadintojus ir švietėjus. Postamentas. Nuo Aušros alėjos − laipteliai, tvorelė, durys. Ši postamento dalis paplatinta. Iškilmių metu nuo jos gali būti sakomos kalbos. Ant vienos plokštumos − himno žodžiai, ant kitos − „Lietuviais esame mes gimę“ – J. Zauerveino giesmės žodžiai.
Postamento vieną pusę skirčiau 1918−1920 m. nepriklausomybės kovotojams. Kitoje − pokario kare žuvusiems Prisikėlimo ir Žemaičių apygardų partizanams atminti.
Postamento priekyje − Laisvės kaina. Kiek Lietuvą per abi okupacijas prarado gyventojų pagal netektis: sušaudyta, žuvo, ištremta, emigravo ir t. t. Netekome trečdalio Lietuvos piliečių – daugiau negu mus okupavusios agresorės. Ant postamento iš trijų pusių (arba tik virš priekinės) motinas primenančias angelų skulptūros deda vainikus („Kam nusviro galva, / Kam dangaus angelai vainiką iš deimantų pina“ (Maironis).
Stilizuota varpinė. Akmeninė, į viršų smailėjanti. Priekyje − Vytis, kitoje pusėje − Gedimino stulpai, iš šonų – Šiaulių miesto ir rajono herbai. Kylant akmenys mažėja, gali visai išnykti, varpinė suapvalėti, tapti varpinės ir švyturio sinteze. Joje varpas, galintis skambėti. Ant varpinės stogelio kryžius-saulutė. Naktimis varpinė apšviesta ir švenčių dienomis kaip švyturys, galintis skleisti trispalvės šviesos spindulius. Būtų įspūdinga!

Kęstučio Vilkonio paminklo eskizas (2)
(S. Gliaudžio eskizo modifikacija). Paminklas susideda iš trijų dalių: postamento, paminklo ir virš jo – varpinės. Pats paminklas-varpas apvalus, tuščiaviduris. „Aušros“ formos. Iš trijų pusių kiaurymės. Per jas galėtų šviesti Prisikėlimo saulė. Viršuje − kryžius-saulutė arba Vytis.
Pastaba. Paminklai greitai neišdygsta. Pavyzdys: Lukiškių aikštė Vilniuje. Skelbiami konkursai, po to vyksta pateiktų projektų atranka, aptarimai, svarstymai.
Prisikėlimo aikštės projektavimo ir sutvarkymo darbai ilgai tęstis negali. Miesto savivaldybė turėtų numatyti paminklo vietą, apimtį, dalyviams pateikti konkurso sąlygas. Likusios aikštės dalies ir už jos ribų projektavimo ir aikštės sutvarkymo darbai turėtų vykti nelaukiant paminklo.

Savivaldybės skveras
Nėra Prisikėlimo aikštės dalis, tai skveras, šiauliečių vadinamas Savivaldybės vardu. Nuo Prisikėlimo aikštės skiria ir skirs judri, plati Tilžės gatvė.
Kokiais išskaičiavimais buvo nugriauti meniški vartai, sienelė, kuri kiek sulaikydavo gatvės triukšmą, vaizdą, užterštą orą. Šviesos neužstojo, nes iš Šiaurės pusės. Suteikdavo skverui uždarumo, jaukumo. Dabar erdvė atlapa, styro aukštos kartys. Jokios jungties su Prisikėlimo aikšte nesijaučia.
Siūlytume atstatyti meniškus vartus, sienelę. Nuo Katedros pusės, tarp medžių, kur daugiau erdvės, įsodinkime po alyvų krūmą: šiek tiek pridengtų gatvę, suteiktų jaukumo. Alyvos užauga aukštokos, nereiklios, ilgai žaliuoja, visų mėgstamos.
Skulptoriui G. Lukošaičiui siūlytume vieną jo simbolinį diską paversti litu, buvusios prieškario nepriklausomos Lietuvos tvirčiausiai valiutai Europoje atminti. Tuomet esanti kompozicija įgaus ne tik simbolinę, bet ir istorinę prasmę.

Kęstučio Vilkonio paminklo eskizas/