„Šiaulių naujienos“ dalijasi Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus parengtu interviu su dailininke Laima Tubelyte-Kriukeliene (g. 1959), kurios tapyba mūsų skaitytojams turėtų būti labai įdomi dėl kelių priežasčių: pirma, kūrėja yra studijavusi dailę Šiauliuose, antra, ji kuria net ir šiandien labai aktualiomis Lietuvos istorijos temomis.

1982 m. L. Tubelytė-Kriukelienė baigė Šiaulių pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademiją), kur įgijo piešimo, braižybos ir darbų mokytojos specialybę. Jos pedagoginio darbo pradžia buvo Dusetų Kazio Būgos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija). Vėliau kūrėja pradėjo dirbti Zarasų meno mokyklos dailės mokytoja ir skyriaus vedėja. Nuo 1996 m. L. Tubelytė-Kriukelienė dėsto dailės disciplinas Utenos kolegijoje, o nuo 2016–2020 m. ji priklauso menininkų grupei „Individualistai“.

Per keturiasdešimt metų L. Tubelytė-Kriukelienė dalyvavo dešimtyse grupinių dailės parodų bei surengė šešiolika Lietuvos istorijos tematika autorinių parodų nuo 2013 m., kurios buvo eksponuotos Vilniuje, Kaune, Zarasuose, Utenoje ir kitose Lietuvos miestuose. Viso autorė surengė daugiau nei 40 autorinių parodų. 2018 m. jos plėtojama kūryba buvo pažymėta Utenos meno ir kultūros premija.

– Prisiminkite, kas jus patraukė žengti meno kūrėjos keliu ir su kokiomis aplinkinių reakcijomis, o gal palaikymu buvote susidūrusi.
– Jau besimokydama Skapiškio vidurinėje mokykloje (Kupiškio r.) supratau, kad iš visų dalykų, kurių teko mokytis, mane labiausiai traukia dailė. Bendraklasiai nepagailėdavo gerų žodžių, kalbėdami apie mano piešinius, mokytojai sakydavo, kad ateitį galėčiau sieti su daile. Jaučiau palaikymą ir šeimoje. Tėvai matydavo, kad didelę laiko dalį praleidžiu piešdama. Pomėgis neblėso iki pat mokyklos baigimo. Todėl studijas pasirinkau būtent menus ir 1977 m. sėkmingai įstojau į  tuometinį Šiaulių K. Preikšo pedagoginį institutą (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija).

– Kokius dėstytojus ten sutikote, ko jus mokė ir kaip padėjo skleistis menininkės talentui?
– Studijos man davė labai daug, nes iki įstojimo į institutą neturėjau jokio papildomo pasirengimo. Galima sakyti, buvau savamokslė. Mokykloje dailės paslapčių mokė ne dailininkai.

Pirmieji studijų metai buvo patys sunkiausi, nes aš nežinojau net pačių elementariausių dalykų. Pavyzdžiui, aš nežinojau, kas yra štrichas, kas yra kompozicija ar formų, plokštumų ritmas ir panašiai. Viskas buvo įdomu ir nelengva. Teko vytis kurso draugus, kurių startavo ką tik baigę dailės mokyklas.

Bet netrukus, jau pirmojo kurso pabaigoje, įgūdžių skirtumai arba visai išnyko, arba buvo labai nepastebimi. Daug dėstytojų suteikė specifinių žinių ir negailėjo patarimų. Prisimenu profesorių Antaną Visockį, kuris plenerų metu atidžiai analizuodavo tapybos kūrinius, skatindavo ieškoti ir atrasti vis naujus spalvų derinius. Atmintyje išliko docentas Bonaventūras Šaltis, kuris man dėstė piešimą. Dar studijuojant trečiajame kurse  jis man siūlė stoti į Vilniaus dailės akademiją. Vis dėlto aš nesiryžau to padaryti, dėl ko vėliau net gailėjausi. Žavėdavo meno istorijos paskaitos, kurias dėstė amžinatilsį menotyros profesorius Vytenis Rimkus.

Tačiau labiausiai esu dėkinga dėstytojams Justinai ir Povilui Dobkevičiams. P. Dobkevičius buvo mano diplominio darbo vadovas, kuris su dideliu jautrumu ir atidumu kreipė mano kūrybines mintis į patį tinkamiausią meninį  realizavimą. Dėstytoja Justina Dobkevičienė taip pat nemažai patardavo, man sprendžiant įvairias, iškilusias problemas  sieninės tapybos „Studentai“ atlikimo metu.  J. Dobkevičienė taip pat dėstė tapybą. Visuomet, žvelgdama į mano ir kitų studentų darbus, ji rasdavo ką pasakyti, kurioje vietoje pakoreguoti ar atidžiau įsigilinti.

Visiems dėstytojams, kuriuos teko sutikti studijų metais, esu labai dėkinga už suteiktas žinias, už skatinimą atrasti savąjį braižą.

– Jūsų kūrybos centre didingos Lietuvos istorijos pasakojimas. Kaip ši tema tapo jūsų pagrindine, kas skatino ją gvildenti? Kas jums yra istorija?
– Man nelabai įdomu kurti tai, kas, mano manymu, gana nesudėtinga ir lengvai pasiekiama, pvz.; peizažai, gėlių natiurmortai. Man nesinori kurti tai, kas jau yra sukurta kitų dailininkų. O sukurta yra labai daug ir labai nuostabių kūrinių: abstrakcijų, teminių kompozicijų buitine – socialine  tematika, portretų, natiurmortų ir t. t. Negaliu sakyti, kad aš jų visiškai atsisakiau. Tikrai ne. Laikas nuo laiko ir aš grįžtu prie šių motyvų, tačiau man visada norisi kažko daugiau aprėpiančio, kažko sudėtingesnio, reikalaujančio daugiau pastangų, patirties, žinojimo.

Norisi kurti tai, ko nėra  sukurta labai daug, bent jau Lietuvoje. Mane žavi gilesnė, dvasingesnė tematika. Kita vertus, Lietuvoje pragyvenau jau nemažą laikotarpį, man gera čia gyventi: patinka Lietuvos gamta, miestai ir miesteliai, žmonės.

O juk visi mes, amžininkai, neatsiradome tuščioje vietoje. Iki mūsų čia tūkstančius metų taip pat kažkas gyveno, kūrė, svajojo, domėjosi, netgi teko pakovoti už save ir savo kraštą. Gana dažnai aš apie tai pamąstau, jaučiu dėkingumą protėviams. Todėl man ir norisi lyg duoklę atiduoti savo šaliai. Tuo labiau kad galiu tai padaryti. Ir apskritai, man įdomu eiti sunkesniu, mažiau pramintu keliu.

Tiesa, netgi svarbių įvykių jubiliejai pažadina vaizduotę. Jų paskatinta, nutapiau Žalgirio mūšį, Oršos mūšį.  O kada nutapai vieną kūrinį istorine tematika ir pamatai, kad įmanoma pasiekti gana neblogų rezultatų, tuomet ir norisi tęsti pradėtą veiklą. Taip gimsta paveikslas po paveikslo. Per penkiolika metų, žiūrėk, jau kolekcija atsirado! Žinoma, be meilės savam kraštui, be pagarbos jo istorijai, nebūčiau tiek daug laiko skyrusi kūrybai šia tematika.

– Kurdami istorine tematika bendradarbiaujate su akademiku E. Jovaiša. Papasakokite, kaip vyksta iliustracijų kūrimas, kaip jos dera tekstui ir kokius kompromisus tenka priimti.
– Matydama, kad galiu dalį savo gyvenimo laiko skirti kūrybai istorine tematika, pamaniau, kad galėčiau net ir prie mokslo kažkiek prisiliesti. Pagalvojau, kad spalvingumas ir vaizdingumas galėtų mokslo žinioms suteikti patrauklumo.

Tokių minčių vedina, paskambinau akademikui Eugenijui Jovaišai ir išsakiau savo norą. Noras buvo toks – iliustruoti mokslines tiesas, atradimus aisčių tematika. E. Jovaišai patiko mano sumanymas. Taip ir prasidėjo bendradarbiavimas.

Profesorius man telefonu papasakodavo arba raštu parašydavo apie konkretų laikotarpį, įvykį ar faktą bei su šiais dalykais susijusius archeologinius radinius, o aš visa tai eskize bandydavau perteikti linijomis. Tiesa, mokslininkas atsiųsdavo visą reikalingą medžiagą: archeologinių radinių nuotraukas, to laikmečio žmonių gyvenimo būdo, pasaulio suvokimo aprašą.

Sukūrusi iliustracijos eskizą, jį parodydavau E. Jovaišai. 99 proc. mano įsivaizdavimai sutapdavo su profesoriaus lūkesčiais.  Taip eskizai virsdavo spalvotomis iliustracijomis. Todėl kurti iliustracijas buvo ne tik įdomu, bet ir požiūrių suderinamumo prasme paprasta.  

Dabar, kada jau nebekuriu iliustracijų, aisčių pasaulio nepalieku. Kartkartėmis sukuriu paveikslus apie aisčių gyvenimą. Labai įdomi patirtis.

– Kas jums yra kūrėjo laimė?
– Kūrybinė laimė – tai pati kūryba, pats kūrybos procesas man yra didžiausia laimė.  Kurdama atsiriboju nuo aplinkinio pasaulio, pasineriu į savo mintis ir įsivaizdavimus, kuriuos po tam tikro laiko išvystu drobėje. Džiugu, kai buvusi balta drobė tampa kažkokią žinią skelbiančiu vaizdu. Tapydama labai mėgstu klausyti muzikos. Patinka įvairūs kūriniai: nuo liaudies dainų, romansų, klasikinės muzikos iki Fredžio Merkurio atliekamų kūrinių. Gal todėl mano kūriniai taip pat alsuoja ritmingumu? Šį mano kūrybos bruožą yra pastebėjęs ne vienas meno žinovas.

– Kokie jūsų planai?
– Ateities planai… Aišku, kad tapyti. Laukiu vasaros. Vasarą išvykstu iš Utenos į sodybą, esančią Zarasų rajone, Dusetų seniūnijoje. Sodyba tiesiog paskendusi gamtoje. Žvelgiant į įstabią Visatos kūriniją, minčių ir idėjų niekada nestinga. Manau, kad kursiu paveikslus egzistencijos, būties, o gal istorijos tematika. Šios temos mane labiausiai užburia ir įtraukia į kūrybinį procesą. Tuomet jaučiuosi laiminga.

2021 05 14 33

Lietuvos dienoraštis, 150 x 150

2021 05 14 31

ERDVĖ, 170 x 200

Į viršų