Atminties vizualinė forma, kuri tuo pačiu yra ir mentalinė forma, suformuoja ir deformuoja tikrovę, randant permainingus formatus. Fotografija savaime nėra absoliučiai klusnus formatas. Kai kada ji virsta visai neklusniu, save neigiančiu, savimi abejojančiu, savyje nebetelpančiu formatu. Atvaizdas fotografijoje dažnai neklauso vaizdo, abejoja tiesioginėmis pateiktomis vizijomis. Neklusnūs formatai yra tie daugialypiai netolygumai, tuo pačiu jie yra ir nelygūs paviršiai regimose laikmenose. Kol tai stabilu, kol nėra permainos, kol nėra griūties regimumas nerandamas.
Griūties epochose, kada griūna ir subyra, sutrupa manomas ar tik nujaučiamas, jautrą prarandantis vientisas paviršius, tuomet tokia griūtis paliečia, paveikia ir pačią fotografijos formos galią. Neklusnus formatas dažnai visai neskubiai ir visai neįkyriai rodo savo tikrąją galią. Tikrąją galią nuo to paskutinio atlikto veiksmo, ketinimo, supratimo. Leidžiantis nuo turimų supratimų į suvokimą, ieškant suvokime suvokto ir dar nesuvokto skirtumo. Tai yra leidžiamasi nuo paskutinės link pirmosios, jau esamos, vėliau atgal – link dar nesamos suvokties. Link tos suvoktos, akių vokuose likusios, aparato galioje esamos liekanos. Nuo vienos laikmenos formų link kitos laikmenos.
A. Kulikauskas savo retrospektyvinėje parodoje „Paskutinė“ daugeliu atvejų užkliudo vizualinį neklusnumą fotografijoje. Neklusnumą iš pat pradžių kaip vizualinį maištą, dvejonę ir abejonę. Tarsi pati fotografija savyje neišsitektų, tarsi ji nuolat ir nekantriai ieškotų naujų paviršių, norėdama atverti, atidengti uždengtus formalius perviršius.
Kaip tik tie formalūs perviršiai ir virsta maištaujančiais paviršiais, griaunančiais ribas tarp atvaizdo konkretumo ir abstraktumo, tarp tik vaizdavimo ir tik įsivaizdavimo. Ciklas ir prasideda Nidos sąvartomis, luitais ir įmantriomis griūties kaskadomis, spalvų protestuojančia paraiška. Tarsi nebeliktų atitikmens tarp išorinio vaizdavimo ir vidinės vaizdų vaizduotėje griūties.
Vėlesnėje eigoje griūtis tampa dar labiau įmantresne raiška, kai norima paliudyti skirtį tarp sau ir mums. Medžių skirtis yra ta didžioji skirtis, nes iškelti medžio iš jo savasties, išvesti jį iš rymojimo savyje neįmanoma. Atvaizdas virsta tik meditatyvia dūmų, temstančių ūkanų raiška. Palangos save deginantys, perkaitę nuo ryškumo, nuėję į kaitros iliuzijas pozos – tai kaitros dvilypumo, materijos ir temos kaitros dvilypumo vizualinės parafrazės. Atvaizdas perkaista ir ima degti, o pro tai, kas atvaizde yra išdegę, pro išdegusią atvaizdo tekstūrą, galime visai kitus ženklus pamatyti.
Amerikos tampančiame tapatume, pačiame tapsmo ir ieškos periode yra regimas kitas netolygumas. Atvaizdas nukeliauja į pačią mediacijos žaismę, į patį nepatogumo siautulį. Greito tempo, greito ir klusnaus, visai patogaus supratimo, visuotinio ir įkyraus pripratimo apsuptyje, kaip tik čia imama ieškoti naujo atvaizdo prieglobsčio.
Vaduojantis iš priverstinio tinkamumo ir atitikimo. Ieškoma nesaugumo ir nepatogumo, kaip neprisirišimo, nepritarimo, neįtikinimo vizualinės retorikos. Visuotinėje vaizdų ir atvaizdų dermėje imama ieškoti naujos ir takios išeities, naujo atvaizdo esencialumo. Tarsi nerišlios, nesaugios, iš savęs atitrūkusios tikrovės. Imamasi tarsi ne visuotinai priimtinos, save išdaiktinančios, o pamirštos, į daiktus grįžtančios, atvaizdo naują materiją rodančios praktikos. Atvaizdas nori susilieti vizualinėje euforijoje su medžiu, su stiklu, su skarda, net su akmeniu. Tokia deformuota, sulankstyta ir sulamdyta, suglamžyta estetine forma yra grįžtama į pačius daiktus.
Formato klausimas fotografijoje yra rėmo ir įrėminimo klausimas. O įrėminimo klausimas yra paties atvaizdo išsitekimo, jo talpos, sutilpimo tame menkame plote klausimas. Formato klausimas yra platus vizualinės talpyklos, regos patalpos klausimas. Ant ko ir kaip išsitenka atvaizdas? Kas yra ta tikroji materija ir kaip ji geba išlaikyti atvaizdą?
Rėmas yra regos ir akiračio klausimas, reikiamo apvado suradimo klausimas. Yra atvaizdų, kurie ikifotografiški, protofotografiški, savo arche rodantys vizualijų archyvai. Tokie atvaizdai tarsi nenori paklusti transformacijai, plokščiajai mutacijai. Jie nori likti tarpinėje, savo terpės būsenoje, lėto kismo būsenoje.
Vizualinė perkėla turi tarsi dvi alternatyvas – transcenduoti ar rescenduoti. Privaloma ir neišvaloma transcendencija netikėtai šio autoriaus darbuose virsta rescendencija. Paviršiai, plokštumo nėra pasiruošę priimti atvaizdo. Įvyksta savotiška atvaizdų atmetimo reakcija, jų pačių pasimetimo reakcija. Paviršių atmetimo, nepritarimo reakcija – tai naujas vizualinis maištas. Toks vizualinis maištas veda į naują dėmesingumo paiešką. Užversto, užkrauto, nesutvarkyto akiračio klausimas – tai pratiso rašto klausimas. Toks pratisas, vertikalus raštas ir yra naujo santykis su sankaupa, su pertekliumi. Formato klausimas yra ir susikaupimo, įsižiūrėjimo į kitą tikrovę, į kitą kultūrą, į kitokią laiko ekstatiką klausimas. Fotografinis formatas yra vidinės ir išorinės formos santykis, o tai jau yra vadinamas giluminio formato, formato gilėjimo santykis, susisluoksniavimo santykis. Sluoksnių santalkos kaip tik ir leidžia radus lėtą ritmą susikaupti.
J. Meko kadruotės žaismėje yra regima dar kita intriga. Lėtuoju fotografijos laiku norima pagauti kino kadro virpulį, jo nubudimo jaudulį. Tarsi ironiškai pritariant ir žadinant kitokį nubudimą. Nubudimą per neskubėjimą, atsisakymą, per atsirišimą nuo skubos, nuo privalomo pagreitėjimo. Kadruotė netelpa nuotraukoje, jos pertrūkio, jos stabtelėjimo trūkume, jos savaimingoje stokoje. Kadro kinematinis virsmas sustojęs nutrūkusiame veiksme – tai tarsi atgalinio veiksmo pastanga, o gal tik ironiška užuomina. Tokia užuomina, kuri sako, kad nereikia stabdyti, nereikia valyti ir šalinti trikdžių, nereikia kurti dirbtinių ryšių. Nuotraukoje, jos trūkyje, jos ribų apimtyje reikia ieškoti kitų žiūros galimybių.
Yra šios parodos cikluose nuolat vis ieškoma kokių nors neklusnių formų ir yra ieškoma neklusnios būties. Neklusni būtis yra ta pirminė, laukinė, vis dar nesuderinta, permaininga, o tuo pačiu tai yra ir linksma būtis. Grįžtant iš saugaus ir tvarkingo režimo į naują, dar nesutvarkytą, dar tik tvarkos ieškantį, darbą steigiantį režimą. Kurioziškos naujos savikūros, linksmų ir atidėtų, istoriškai senienomis virtusių formų radybos – tai vizualinės lažybos su laiku. Su iš ano laiko griūties iškritusiomis formomis, su archainių, neprogresyvių, o tuo pačiu neagresyvių senienų formatais. Archajiško gyvenimo naujoje Lietuvoje stilingos aplinkybės – tai ne kronikos. Tai perpildytos palikto ir atidėto gyvenimo archyvo, jo kartotės aplinkybės.
Paroda nėra parodija, paroda nėra grimasa, nes tokia paroda veda visai kita, neįkyria atminties bei suvokties linkme. Kita linkme, link paliktos ir visada atidėtos, nerealizuotos, visai atrištos, vizualinio mazgo neberodančios prasmės. Atrištos nuo priverstinio prieraišumo, nuo priverstinio laisvumo. Nes nėra aišku, kaip kovoti ir ar reikia kovoti su iliuzine prievole. Nes nėra iki galo aiški pirminė pradžia. Stilistine prasme juodai balta, delno formatu, kišeniniu formatu virstanti pasakojimo formato eiga, ji kupina kitokios intrigos. Čia nenorima kovoti su bet kokiu stabdymu, su nesklandumais, norima palikti viską, kaip tai pasirodo, kaip tai pasireiškia.
Fotografija nuolat kalba apie formos baimę, apie neklusnių pavidalų ir formatų nesantaiką. Jei formatai neklusnūs, nereikia jų išsigąsti, reikia kuriam laikui nuščiūti, nutilti, neskubėti ir leisti išgirsti patį neklusnumą. Išgirsti tai, ką jis sako ir ko negali pasakyti. Ką byloja juokas, ką skleidžia vizualinis šypsnys. Šypsnys nugramzdintas veiksme, pradangintas atlikime, uždangstytas virsme. Neklusnūs formatai – tai ir neklusnios kasdienio esaties laikmenos. Jose sulaikyta, jose sustabdyta visa lėtosios atminties, lėtosios raiškos galia. Galia tam, kad nuo išankstinių atributų ir konvencijų, nuo pretenzijų ir intervencijų nueitume link pačios patirties, link daugiaveidės patirties. Tokios laikmenos, kurios nuostatomis virtę, jos turi vesti link nuotaikingumo.
Kaip tik nuotaikingumas ir performatuoja laiką. Formatas formuoja laike, laikus performuoja, po to pats tampa performuoto laiko laikmena. Laikmena laikui bėgant pati patiria užmaršties deformaciją Performuotas laikas – tai ir pačios laikmenos plėtinių ir vaizdinių deformacija. Pačios temos santalka laikuose performuluoja raišką. Fiksacija juda link tam tikros sustojančios, sustabdomos pastangos. Suvokimas kita kryptimi juda link panašios pastangos. Žiūroje kai kada šios pastangos susitinka, formatai ima rodyti laikiną santarvę.
Iš Arūno Kulikausko parodos „Paskutinė“.
