Bonaventūras Šaltis yra žinomas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautiniu mastu, nes nuo 1973 m. dalyvavo ne tik Lietuvoje rengiamose parodose, bet ir Estijoje, Švedijoje, Olandijoje. Jo tapybos darbais buvo susidomėję net ir privatūs kolekcininkai iš Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Švedijos, Olandijos, Kanados, JAV, Australijos. O tai menininkui yra didis pasiekimas.

Šiaulietis menininkas, ilgametis Šiaulių universiteto Menų fakulteto docentas B. Šaltis yra atpažįstamas kaip portretų, miniatiūrų, švelnių peizažų, natiurmortų, abstrakcijų autorius, tačiau, pats autorius teigia, kad yra visko tapytojas. Labiausiai menininkas dėkoja savo tėveliams, nes, anot B. Šalčio, tik jų dėka jis tiek daug pasiekė šiame gyvenime.
Išsamiau prisiminimais apie savo kūrybos kelią bei požiūrį apie šiauliečius menininkus pasidalijo pats šiaulietis menininkas B. Šaltis.

– Kaip susidomėjote menu?
– Viskas prasidėjo nuo mano tėvų Juzefos ir Bonaventūros Šalčių. Tikrai ne kitaip. Aš įtariu, jog viskas yra dėl genetikos. Jei visą gyvenimą, nuo pat vaikystės man nepraeina tie dalykai, vadinasi tikrai tai yra genetika, ne vaidyba, o mano paties dalis.

– Tai jau nuo pat vaikystės žinojote, kad savo gyvenimą siesite su menais?
– Ką būdamas vaikas galėjau žinoti, nors ir vaikystėje jau paišiau. Čia taip, kaip rašytojas Juozas Baltušis pradėjo savo knygą „Parduotos vasaros“ – „o buvo taip“. Man tai labai gražus pasakymas. Pasvarstymai, ką rinktis studijuoti, buvo ir su dukra. Ji rinkosi tarp žurnalistikos, teisės arba teatro. Taip pat susėdome ir galvojome, ką daryti. Sakau, kad tavo mokymosi lygis yra tik truputį virš vidutinio, todėl pasirinkome teatrą.  

– Prisimenate savo pirmąsias parodas?
– Žinoma, prisimenu. Pirmąją autorinę parodą surengiau 1976 m. Dabar, kur yra kazino, prie buvusio „Laiko“ kino teatro, tame teatre dirbau dailininku, paišiau afišas. O antrame aukšte buvau surengęs akvarelės parodą. Nuo šios parodos viskas ir prasidėjo, ir tęsiasi iki šiandien.

– Ar buvo jums išblėsęs įkvėpimas?
– Aš labai kreivai žiūriu į tą sąvoką „įkvėpimas“. Aš jaučiu, kad šis terminas žmonių išgalvotas, šio žodžio samprata sukurta.

– Tai kas tada jus skatina kurti, jei ne įkvėpimas?
– Niekas manęs neskatina, juk sakiau, kad yra genetika. Tačiau būna dienų, kai neįdomu būti prie molberto, tada ir nedirbu. Tuomet namą tvarkau, prie kurio darbo visada rasi. O kai mintelė užplaukia, tada ir tapau. Būna, kad reikia ciklų, tada viena po kito serija darbų būna. Tada juos sutvarkai ir vėl pauzė. Taip ir gyvenu čia. Iš Šiaulių išvažiavau todėl, kad ten man įkyrėjo dūmai, savotiškas miesčionizmas, o čia man yra ramiau. Turiu du sodus, gyvenu ramiai, auginu rožes, tapau, dar mokytojauju. Kiek man liko gyventi, gal 30 m., vis tiek liko tiek, kiek tu turi. Paskui jei dar esi gyvas, tai vis tiek nieko gero. Dabar taupau tą laiką ir tiek.

– Jei sakote, kad nereikia jums įkvėpimo, tai kaip žinote ką tapyti?
– Aš nesakau, kad nereikia, bet tai nėra įkvėpimas, tai pagunda, alkis, noras. Tiesiog tai yra kaip upė su užtvanka, kurią užkimštum ir ji vis tiek išvažiuos. Juk neužkiši jos. Vieni žmonės mėgsta vogti, be kalėjimo jiems nuobodu gyventi, kiti – pinigus didžiulius daryti, bet kuo daugiau daro, tuo daugiau jų neturi. O aš esu kitoks žmogus. Man patinka su žmonėmis bendrauti.

– Minėjote, jog vis dar esate pedagogas. Gal sekate savo mokinių kūrybą?
– Aišku seku, yra įdomu. Praktiškai visi yra išvykę į Vilnių ar užsienį, o Šiauliuose nėra, nes praktiškai neliko kur mokytis, kai Menų fakulteto nebeliko. Girdėjau, jog kažką bandys daryti, bet kad nebūtų kaip su „Elniu“, kai milijoną prasuko. Yra mano mokinių Olandijoje, Danijoje.

– Turite gabių mokinių?
– Man sunku pasakyti, kas tas gabumas. Man apibūdinimas „gabus ar negabus žmogus“ nelabai priimtinas. Jis gali kažkokiu laikotarpiu stebuklų nerodyti, bet paskui išsivysto. Vis tiek dailės gyvenime reikia pakankamai nemažo išsilavinimo. To domėjimosi, gilinimosi apie pasaulinę raidą, dailės palikimą, reikia ištyrinėti menininkų gyvenimus, kad maždaug jaustum, kame čia reikalas. Jog nesigautų kaip su Vilniaus „vamzdžiu“. Už niekingą reikaliuką – nacionalinė premija. Jei būtų mano valia, ir chemijos, ir fizikos, ir matematikos dalį atiduočiau dailėtyrai, nes ta pati aukštoji matematika mokiniams ne visada naudinga yra intelektine prasme. Ar ne geriau žinoti Leonardo da Vinči kodą, jo gyvenimo detales nei Niutono dėsnį. Kur tą Niutono dėsnį kiši, o žinodamas Leonardo da Vinči ar Mikelandželo Buonaročio gyvenimą, kaip miela žinoti, kad šiandien jo gimimo diena. O kas iš to Niutono dėsnio? Nukrito obuolys ant galvos, vadinasi, nukrito.

– Jūsų kūryboje galima rasti portretų, miniatiūrų, peizažų, natiurmortų, abstrakcijų. O kas esate iš tikrųjų?
– Aš esu visko tapytojas, domiuosi viskuo, esu viską išbandęs. Dabartiniu metu mane daugiau domina realistinė abstrakcija. Dabartinė mūsų vasara – stichinė. Ir liūčių, ir sausros yra, o mano tapyba  lygiai tokia pati, kaip ši vasara. Aš savajam „aš“ leidžiu tekėti kaip upei, tegu teka ten, kur jai patinka. Nėra jokių planų.

Man neišeina taip, kaip kitiems menininkams, kurie iš anksto planuoja, rašo projektus, sako: tais ir tais metais sukursiu tą ir tą, padarysiu tą ir tą. Dažniausiai tai būna taip dirbtina ir netikra, todėl visada dažniausiai veda į menkaverčius reiškinius. Kas iš to, kad buvo efektas, bet nebuvo gylio, prasmės. Panašiai kaip ir vaikinas, būna, sudaro efektą merginai: atvarė su „mersu“. Geriau be efekto ir nedarytų įspūdžio. Tada jis daug tikresnis yra, nekabins tau makaronų.

Arba yra sakoma, kad oi menininkas paskendo didžiuliuose ieškojimuose ir ieško baravyko po alksniais. Užtenka vienintelio dalyko išėjus grybauti, baravykai neauga po alksniais. Ir nacionalinės premijos tiems grybautojams nedalykime, bet tai priklauso nuo visos visuomenės išsilavinimo. Žiūriu į tuos seimūnus, kurie mums visiems gerai matomi, man baisu, kokia yra vidinės kultūros problematika. Net ir kyla klausimas, kaip jis gavo mokyklos baigimo atestatą. Negali būti, kad visa mūsų tauta tokia, tokia žemos kultūros. Tačiau tai vis tiek  socialistinio realizmo paliktas reikalas. Taip visur įsismelkęs: ir santykiuose, ir poelgiuose, ir kultūroje. Juk vis tiek yra bendruomenės ir visuomenės elitas, visais laikais ir visame pasaulyje taip buvo. Tokia žmogaus rūšis yra, jis  kondicinis žmogus, jis gimsta toks. Man juokinga, kad jei eini į politiką, vadinasi tu niekur nebetinki. Neturi jokio pašaukimo.

– Esate kritiškas savo kūrybai?
– Aišku, kiekvieną dieną. Yra tragedija ir labai blogai, kai kiti menininkai save laiko pačiais geriausiais ir šauniausiais. Vis tiek reikia pasverti ir pažiūrėti, ką tu padarai. Dažniausiai po savaitės prasideda grįžimas prie to kūrinio. Iš pradžių, kaip ir į gimusį kūdikį žiūri subjektyviai, bet objektyviai – tik po savaitės. Jei iš viso savęs nekritikuoji, tai blogai.

– Kaip galėtumėte apibūdinti šiauliečius menininkus?
– Šiauliuose gerų dailininkų nebeliko, tokių kaip mano mokytojas Vitolis Trušys, Eduardas Juchnevičius, kuris anksti išėjo. Birutė ir Kazys Kasperavičiai buvo puikūs skulptoriai. Vitalijus Lukošaitis buvo taip pat talentingas, Romanas Vilkauskas buvo puikus tapytojas. Liko Sigitas Prancuitis, Ričardas Garbačiauskas, visai nebloga yra Dainiaus Trumpio kūryba, o yra dar šiek tiek ir įsibėgėjusių menininkų. Tai yra normalu.

Man sunku vertinti, norint pasakyti, koks yra tapytojas, reikia pabūti jo studijoje, apžiūrėti jo darbus. O parodose, kai būna sukabinti tik keli darbai,  sunku vertinti. Aš esu daugiau fundamentalistas, man rūpi sutvarkytas kūrinys, neatsitiktinis, ne etiudas. Ne tiek išnagrinėtas, išvargtas, išdetalizuotas kūrinys, bet sutvarkytas minties prasme. Man rūpi apgalvota mintis, plastikos turinys, kad jis nebūtų tik brūkštelėtas. Tačiau jei reikia minčiai brūkštelėjimo, tada galbūt bet kažkokį svorį vis tiek turi turėti.

– O kokios yra šiauliečių parodų tradicijos?
– Mano manymu, tų tradicijų nelabai yra. Šiauliečių parodose trūksta bendros temos, nėra adresato, todėl tos parodos lyg ir pabyra. Tradicijos yra tuomet, kai teminė paroda, tam ruošiamasi, padaromi kūriniai. O dabar to nėra.

Mano laikais vis tiek būdavo rimčiau. Kiekvienais metais vykdavo respublikinė paroda, būdavo baisiausios atrankos, patekti būdavo sudėtingiausia. Jei patekdavai, būdavai patenkintas iki dangaus. Visas žvaigždynas toks, kaip Antanas Gudaitis, Vincentas Gečas, atrinkinėdavo. Atsimenu, praėjau į respublikinę parodą, pakabino mano darbą šalia V. Gečo, tada kokia žvaigždė palikau.

– Dabar sakote, kad nėra tradicijų, o kaip buvo anksčiau?
– Anksčiau į viską buvo žiūrima daug rimčiau. Būdavo taip, kad pasižiūri į darbus ir sako, kad gal tu to geriau nerodyk. Vis tiek galvoju, kad bėdų pridarė amerikonai, kurie mums bulvių atvežė, amerikonišką demokratiją, kuri netinka mūsų kraštui. Ta demokratija menuose yra irgi negerai. Kažkokio filtro vis tiek pasigendu. Mums reikia savąją demokratiją susikurti.

2019 07 20 17

2019 07 20 14

B. Šalčio tapybos parodoje „Trys taškai“ eksponuoti Šiaulių dramos teatro aktorių portretai.
A. STAPONKAUS nuotr.

2019 07 20 15

B. Šalčio tapyti Venecijos vaizdai.
A. STAPONKAUS nuotr.

Į viršų