Vakar Šiaulių dailės galerijoje buvo pristatyta kasmetinė Šiaulių menininkų paroda, kuri šiais metais yra jau 58-oji. Ir visiškai kitokia, nei buvo anksčiau. Nėra atrankos, nėra komisijos, nėra kuratoriaus, kuris suformuotų ekspoziciją pagal savo skonį. Yra visiškas pasitikėjimas mūsų miesto dailininkų branda, todėl visa tai atlikti patikėta patiems menininkams.
Išsamiau apie kasmetinės Šiaulių menininkų parodos atsiradimą bei tradicijas papasakojo parodos ilgametis dalyvis, grafikas Rimantas Tomas Buivydas, o apie Šiaulių dailės galerijoje eksponuojamą 58-ąją Šiaulių menininkų parodą bei apie jos pokyčius – Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas Dainius Trumpis.
„Pati pradžia buvo labai sunki“
Šiaulietis menininkas R. T. Buivydas papasakojo, jog tokie menininkai kaip Gerardas Bagdonavičius, Viktoras Virbickas, Vitolis Trušys ir Aloyzas Toleikis buvo tie, kurių dėka pradėtos organizuoti Šiaulių menininkų parodos. Šiauliečių parodos startavo tolimais šešiasdešimtaisiais ir nuo to meto jų būta įvairių. Vienose – kažkas sužibėdavo, kildavo diskusijos, šurmulys, kitos prabanguodavo tyliai, ramiai. Būta didelių ir mažų, parodos rengtos įvairiose miesto vietose tol, kol 1977 metais atkeliavo į ką tik pastatytą Dailės galeriją, anuomet pavadintus Parodų rūmus.
„A. Toleikis buvo labai organizuotas žmogus ir imdavosi tas parodas organizuoti. Jis su Vykdomojo komiteto pirmininku diskutavo, kaip reikėtų išjudinti kultūrą Šiauliuose. Taip buvo nuspręsta, kad reikia statyti Parodų rūmus (anksčiau apie galerijas niekas nekalbėjo). Po kelerių metų buvo padarytas projektas ir pastatyti Parodų rūmai.
1964 m. atvažiavau į Šiaulius, tai pradėjau nuo 3 parodos ir dalyvauti. Mūsų menininkų būdavo nedaug – apie 10. Pirmasis dalyvavimas šioje parodoje man buvo labai smagus.
Anksčiau pirmosios parodos būdavo rengiamos Aušros alėjoje esančiame muziejuje. Nieko nebuvo tais laikais, patys turėdavome kalti vinis, atsinešti savo vielas. Tokia būdavo menininkų buitis, kai reikėdavo viską patiems daryti. Niekas nepadėdavo, patys savo darbus eksponuodavome. Esame Venclauskių namuose rengę parodas. Ten taip pat patys turėjome viskuo pasirūpinti.
Pati pradžia buvo labai sunki. Jokių reikalavimų menininkams nebuvo, tiesiog visi atsinešdavome savo darbus ir bendrai nuspręsdavome, ar tas darbas yra tinkamas rodyti parodoje. Po kiekvienos parodos vykdavo aptarimai, aptardavome kiekvieno darbus. Žinoma, sausai nesėdėdavome, išeidavo ir iki to, jog dainuodavome liaudiškas dainas. Būdavo labai linksma, atsivesdavome ir žmonas. Nors tik kelias valandas pasėdėdavome, svarbiausia būdavo padainuoti.
Po kiekvienos parodos išleisdavome katalogą, spalvotai neišeidavo, tai atspausdindavome juodai baltą. Buvo toks Viktoras Virbickas be Gerardo Bagdonavičiaus, kuris gana profesionaliai peizažus darydavo. Pamenu Dvaro g. buvo kavinė „Inga“. Ten susirinkdavome visi menininkai ir kalbėdavomės apie meną“, – sakė šiaulietis menininkas R. T. Buivydas.
„Net nematęs jaučiu, kad bus gera paroda“
58-ojoje Šiaulių menininkų parodoje šiaulietis menininkas R. T. Buivydas pats nusprendė nedalyvauti, nes esą neseniai buvo surengęs savo personalinę parodą, todėl nebesinori tuos pačius darbus rodyti.
„Mano darbai, kurie buvo eksponuojami parodoje, skiriasi nuo to, ką dabar darau. Iš pradžių pristatydavau raižinius, vėliau perėjau į spalvotus raižinius, dirbau akvarele, pastele, o tapybą tik mėginau, nes dažus būdavo sunku gauti. Tapyba tik vėliau užsiėmiau, nes nedrįsdavau ir rodyti. Būdavo taip, kad jei esi grafikas, į tapybą nelįsk. Tik vėliau apie 1980 m. mano kartos grafikai perėjo į skulptūrą ir tapybą. Tokie grafikai kaip Šarūnas Šimulynas, Aloyzas Smilingis buvo užsidegę daryti skulptūras. O tapytojai labiau pamėgo grafiką, jos laisvumą.
Dabar pats žiūriu, kad mane dabar traukia tapyba. Norisi per spalvą išreikšti savo mintis, savo dvasią. Dabar mano visi darbai yra skaitmeniniai, įklimpau į romaną su skaitmena. Pamenu vienoje parodoje, kuri buvo dar Venclauskių namuose, būdavo, kad susirinkdavo karo veteranai. Vieną sykį pristačiau guašu pieštą garvežį su stilizuotais dūmais. Ir viena veteranė pamačius mano darbus, klausė, ką aš čia pristatau, kaip drįstu tai rodyti. Tada paaiškinau, kad tai yra menas, nors jiems buvo sunku tai įrodyti.
O dabar tikiu, kad ši Šiaulių menininkų paroda išliks ir ateityje, norėčiau sulaukti jubiliejinės parodos. Nors dar nemačiau tų darbų, bet įsivaizduoju, kad turėtų būti gera paroda. Gal mūsų vyresnių kūrėjų daug ir nebus, bet yra jaunesnių, kurie dauguma yra baigę Šiaulių universiteto Menų fakultetą. Turėtų būti graži paroda. Pagalvoju kartais ir apie save, kaip aš nešiu savo darbus, stilistika visai kitokia, kitoks siužetas. Aš, žinoma, nueisiu pasižiūrėti parodos, bet net nematęs jaučiu, kad bus gera paroda“, – pasakojo šiaulietis menininkas R. T. Buivydas.
„Norisi, kad atsirastų byli ar nebyli vidinė komunikacija“
Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas D. Trumpis teigė, jog 58-oji Šiaulių menininkų paroda yra kitokia nei būdavo anksčiau. Per paskutinius 5 metus ši paroda tapo dinamiška.
Kiekvienais metais tampa tradicija vis kažkuo išsiskirti nuo praėjusių metų, todėl šiais metais kilo noras suburti, sujungti Šiaulių menininkus, kad būtų nuolatinis bendradarbiavimas, nors apie tai parodos organizatoriai galvojo 3 metus.
Praėjusiais metais 57-ojoje Šiaulių menininkų parodoje buvo skiriamas dėmesys išėjusiems menininkams. Šiais metais to nebus, nes tai, anot parodos organizatorių, kartotųsi. Manoma, kad kitais metais bus prisiminti išėję menininkai ir jų garbei bus kažkas padaryta. 58-ojoje Šiaulių menininkų parodoje dalyviams vienas iš reikalavimų buvo, kad gali pristatyti iki dviejų darbų, bet būna taip, kad menininkas pristato diptiką ar triptiką. Šiandieniniai kūrėjai yra linkę pašmaikštauti, kažkuo nustebinti bei įtraukti šiandienos aktualijas.
„Priaugome prie tokios minties, kad kasmetinę šiauliečių parodą reikėtų daryti bendrai. Turiu omeny – eksponuoti bendrai, tartis vieni su kitais, atsinešti darbą ir padėti ten, kur pats autorius nori. Jei vieta užimta, tada gali tartis susikeisti vietomis. Taip pat menininkas galės savo darbą derinti prie kito, jei netinka, tada kitoje vietoje derinasi. Norisi, kad atsirastų kažkokia byli ar nebyli vidinė komunikacija, jog žmonės įsitrauktų į patį procesą, nes iki šiol to niekada nebuvo.
Visada būdavo sunešama daug darbų, tada tie, kurie būna atsakingi už tų darbų sukabinimą, labai stengiasi, jog nieko nenuliūdintų. Būna daug atmesta darbų, daug nepatenkintų žmonių. Šiais metais bandome padaryti šiltą bendravimą, kad per atidarymą visi žinotų, kaip jų darbai bus pakabinti, nes jie patys prisidėjo, patys įsijungė į tą bendruomenę ir gali džiaugtis tuo, ką padarė.
Manau, kad tai yra gera idėja ir dar vienas žingsnis į mūsų sujungimą, nes Šiaulių dailininkų organizacija, kuri organizuoja šį renginį, yra tokioje keblioje situacijoje. Neturi savo patalpų, neturi nė kažkokio pagrindo, todėl menininkai yra išsiskirstę ir nelabai nori susiburti. Todėl ir kilo mintis visus suburti, visiems kartu daryti bendrus projektus, kad įsitrauktų ir į smulkius dalykus, kurie svarbūs Šiauliams – mažėjančiam miestui, ir Menų fakultetas yra labai apgailėtinos būklės, mažėja studentų. Atsirado tokia tuščia niša, kai kelerius metus ar dešimtmečius naujų menininkų neateis. Turime visi menininkai kartu tvirtėti ir auginti raumenis.
Norėjosi šią parodą padaryti subrendusią, jog kiekvienas esame atsakingas už save, o ne kažkokia valdžios ranka iš viršaus viską sureguliuotų. Manome, kad tai jau atgyvenusi idėja, todėl norėjosi visus menininkus įtraukti į procesą, jog jie patys galėtų paeksperimentuoti, pažiūrėti, kaip jo darbas atrodo vienoje ar kitoje vietoje. Šiandien yra labiau svarbus gyvas procesas“, – pasakojo Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas D. Trumpis.
„Tikiu, kad ši tradicija išliks“
Tikslų menininkų skaičių, kurie dalyvauja 58-oje Šiaulių menininkų parodoje, Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas D. Trumpis negalėjo įvardyti, nes su kiekviena diena jų vis daugėja. Renginio organizatoriai išduoda, jog dalyvaus Reda ir Arūnas Uogintai, Virginijus Kinčinaitis, Vaiva Kovieraitė-Trumpė, Kazys Bimba, Alvydas Paškauskas, Rimantas Bagdonas, Ernesta Šimkienė, Antanas ir Aldona Visockiai, Vidmantas Zarėka, Egidijus Godliauskas, Benas Alejūnas, Antanas Šeronas, Simona Bagdonaitė-Gubinienė ir daugelis kitų, nes iš viso tikima, kad dalyvaus per 50 dalyvių.
„Dažniausiai Šiaulių menininkų parodoje dalyvauja tie patys menininkai, jie užsilaiko, dirba, yra aktyvūs, bet yra ir nelabai aktyvių, kurie atneša senus darbus, bet ši paroda tokia, kad buvo galima atnešti ir ne naujus darbus.
Pagrindinis susikoncentravimas į bendradarbiavimą. Norisi, kad menininkai neužsidarytų savyje, negalvotų, kad jų darbas pats geriausias. Kūryboje kiekvienas galime padaryti tiek, kiek galime padaryti, nei daugiau nei mažiau, visi vienodai stengiamės, todėl visi esame lygūs ir galime lygiomis teisėmis eksponuoti visur, ant bet kokių sienų.
Anksčiau, prieš 10 m. ar 15 m., būdavo taip, kad darbai būdavo dėliojami pagal hierarchiją. Buvo geresnė, blogesnė siena, kur studentas, dėstytojas, profesorius. Dabar tai atrodo juokinga, bet tokia realija kažkada buvo.
Ši paroda – pirmas žingsnis, kai visi bus suvienodinti, nebebus autoritetų ar ne autoritetų, bus kūriniai, kurie bus sukabinti ir palikti įvertinti žiūrovui. Paskutinius 5 m. ši paroda vis keičiasi, iki tol buvo labai tradicinės, labai vienodos ir nuspėjamos parodos. Jos buvo patogios, bet žmonių skaičius mažėjo, todėl stengiamės dinamiškiau padaryti ekspozicijas.
Žinoma, buvo daug nepasitenkinusių iš senosios kartos, labai daug buvo ir nudžiugusių, kurie sakė, kad nuo šiol galime vėl pradėti lankyti parodas. Vienais metais ši paroda buvo išsimėčiusi po visus Šiaulius, taip bandėme suvienyti menininkus, kad jie darytų parodas ten, kur labiausiai nori daryti, kabintų savo paveikslus ten, kur nori kabinti.
Ši paroda yra labai svarbus Šiaulių miesto kaip kultūrinio gyvenimo reiškinys, nes jau vyksta 58-ąjį kartą. Nė viename mieste nėra išsilaikiusi tokia tradicija, nesinorėtų, kad ji nutrūktų. Dabar mūsų bendruomenė yra apmažėjusi, todėl bandome įvairiausias koncepcijas, kaip menininkus suburti, kaip išlaikyti šių parodų tradiciją, kad ji visai nesumažėtų. Norisi, kad ateinančius dar 10 m. tikrai dar viskas vystytųsi. Tikiu, kad ši tradicija išliks, net kiti miestai mums pavydi“, – teigė Lietuvos dailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas D. Trumpis.
Ramūno SNARSKIO nuotr.
