Šiaulių universiteto dailės galerijoje atidaryta Lietuvos dailininkų sąjungos nario, pieštuko virtuozu vadinamo kelmiškio dailininko Andriaus Seselsko grafikos ir skulptūros darbų paroda „Sekantys baltieji“. Atidarymo metu autorių pristatė Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas, apie ekspozicijos prasmes kalbėjo filosofas Jurgis Dieliautas.

Įvairiapusiai talentai
K. Užuotas priminė, kad šiauliečiai jau galėjo matyti Šiaulių universiteto auklėtinio Andriaus Seselsko darbų prieš 8 metus. Per tą laiką autorius iliustravo tris knygas, išleido 100 puslapių savo kūrinių albumą. Tai – ne tik kruopštus piešėjas, bet ir puikus scenografas. Dailininkas atsiskleidžia įvairiose srityse: jis dirba Kelmės kultūros centre, įspūdingais karpiniais puošia  Kelmės kultūros centro langus, rengia žaidimų kiemelius per liaudies meno šventes, kuria angelų skulptūras. Kasmet nustebina jo puoštos kalėdinės eglutės grožis.

Kelmėje menininkas rengia parodas, kuria instaliacijas, organizuoja edukacines veiklas ir konkursus mokiniams. O daugiasluoksniai pieštuku atlikti A. Seselsko grafikos darbai parodomis keliauja per visą Lietuvą, jie pateko į „Veri Art“ svetainę, kuri prieinama milijonams menu besidominčių žmonių.

Pagal Andriaus piešinius kelmiškė rašytoja Ona Jautakė kūrė tekstus. Išleistas įspūdingas albumas „Sielos sodai“, kuriame abu kūrėjai pasakoja savo istorijas. „Kaip paveikslai ir tekstai tarpusavyje susikalba, tesprendžia skaitytojas“, – šypteli A. Seselskas. Jo iliustruota knyga „Vilniaus padavimai“ pelnė tarptautinės organizacijos IBBY apdovanojimą. Dailininkas pakviestas iliustruoti B. Sruogos „Giesmę apie Gediminą“ ir dar kelias knygas. Menininkas tikisi parengti ir Kelmei skirtą knygą.

Vaizduotės perkurtas pasaulis
Filosofas J. Dieliautas sakė, kad eidamas į parodą tikėjosi rasti pokštų, paradoksų, demonų. Nudžiugo atradęs daug gilesnį pasaulį. „Andrius Seselskas mus įveda į kitokį demonų pasaulį. Katalikybė demonus pavertė neigiamais personažais, į atskirtį vedančiais. Iš tikrųjų jie tarpininkai. A. Seselsko paveiksluose sapnai, vizijos, parafrazės personalizuojamos. Autorius jiems suteikia pažįstamus bruožus ir parafrazuoja“, – teigė filosofas.

Tai nėra pasakos ar legendos iliustracija. Čia bandoma žaisti struktūrinėmis konfigūracijomis. Pasak J. Dieliauto, šiek tiek panašu į tai, kai druskų kasyklose kažkas nuvarva ar išauga iš žemės ir kuriasi naujos formos, naujos struktūros. Kūrėjas nesiekia šiaip sau deformuoti tikrovę. Piešiniuose atskleidžiama, kiek mūsų vaizduotė kuria pasaulį. Sukuriami įsiužetinti dalykai, kuriais galima daug pasakyti. Piešėjas nupiešia tai, ko mes nežinome arba ko nenorime žinoti.

Juodai balta tematika neturi išplečiančių spalvų, tomis dviem spalvomis kuriama intriga. Esi į tą naratyvą įtraukiamas. Pats pradedi įsijausti ir papildyti, ką nubrėžė dailininko ranka, kur veda jo štrichai. „Autorius atskleidžia nesikartojančią įvairovę. Mačiau parodą Kelmėje, bet šitoje parodoje niekas nesidubliuoja, nesikartoja“, – kalbėjo filosofas.

A. Seselsko darbai darbai – mįslingi, su siurrealizmui būdinga išmone, kelia daugybę minčių, asociacijų, spėlionių. Kai kam atrodo, kad balansuoja arti kičo ribos. Kiekvieną paveikslą gali spręsti kaip rebusą, bet turi labai daug žinoti, kad rastum tinkamą raktą.

Lengviau atpažinti tikrovės detales, Kelmės dvaro, bažnyčios ar sinagogos vaizdus, bet jie tranformuoti į simbolines Biblijos ar senovinių mitų prasmes ir darosi sunkiai atpažįstami. Žmonės taip pat iš konkrečių vaizdinių (senutė Juzefa ar dažname piešiny įžvelgiamas žmonos Jurgitos atvaizdas) virsta idėjų reiškėjais.

Užteko dailininkui prašnekti apie vieną ar kitą paveikslą ir tie, kurie manė, kad piešiniuose vaizduojami šiaip abstraktūs sapnai ir nekonkrečios vizijos, turėjo pripažinti klydę. Pasirodo, kiekvienas piešinys turi savo priežastį, siužetą, tik kūrybos procese išaugo, išsikerojo į daugialypę simbolių terpę, kurioje gyvena toliau ir kuria naujus pasakojimus.

Ne mažiau išraiškingi parodoje skulptūriniai darbai – darbo stalas su1000 pieštukų ir pro atsivėrusią angą besiveržiantys demonai. Pasak autoriaus, dirbdamas jis nuolat jaučia kažkokios juodos masės spaudimą už savo nugaros. Gal tai jie? Tie, paskui kuriuos ateina baltieji, ta šviesi kūrybinė jėga, sklindanti iš balto popieriaus lakšto. Juoda ir balta – kaip diena ir naktis, kaip amžina kova tarp tamsos ir šviesos.

Dėkingumas išlaisvina
A. Seselskas dėkojo galerijai už profesionalumą rengiant parodą. Nemažai teko galvą pasukti, kaip milžinišką stalą su pieštukais ir daugybe kitų jo „gyventojų“ įnešti į patalpas. Paskui ieškota tinkamos vietos demonams „nutupdyti“.

„Nuolatos galvą atakuojančios juodos ir baltos mintys smagiai sugulė į pravirą galerijos kampą ir dabar sudaro vieną bendrą tiesiąją su pagrindine darbo vieta, nuklota tūkstančiais juodų pieštukų. Be to, kiekvienam piešiniui rasta pati tinkamiausia vieta, kad šviesa gerai kristų ir mintis atsiskleistų, kad vienas su kitu kalbėtų. Tai labiausiai išbaigta ir išgryninta mano piešinių paroda“, – kalbėjo autorius parodos pristatyme.

A. Seselskas sakė, kad šiuo metu jam tikras parodų maratonas. Net nebespėja apsilankyti visur, kur kviečiamas.

Laimingas, kad taip pavyko su pieštuku susidraugauti, jau nebepaleidžia. Šiuo metu iliustruoja 5 knygas, kuriose „be proto daug“ iliustracijų bus sudėta. Darbo netrūksta, susidomėjimas jo kūryba auga.

Už savo sėkmę Andrius labiausiai dėkingas savo šeimai – žmonai Jurgitai, sūnui Jonui ir dukrai Urtei. Meną itin vertino jo tėvai – Regina ir Kazimieras Seselskai, abu buvę mokytojai matematikai, labai mėgo teatrą, knygas, muziką. Jie turėjo didžiulę biblioteką, tad šeimoje Andrius atrado skaitymą, pažino kultūros pasaulį. Sesuo Kretingoje dirba teatro režisiere. Žmonai Jurgitai dėkingas už atskleistas kitas dvasines vertybes, krikščioniškojo pasaulio tiesas, už Biblijos gilesnį supratimą, kuris praplėtė jo kūrybos lauką.

„Šeimoje aš ir pasikraunu, ir nusiraminu. Mes vieni kitiems skleidžiame ramybę ir gėrį. Esame žemėje laikini. Lėtai gyvendami galime įsiklausyti vienas į kitą“, – savo požiūrį į šeimą išsako A. Seselskas.

Prakalbinti vaizdai
Paprašytas pakomentuoti tris jam svarbiausius darbus autorius skubiai beria žodžius, tarsi bijotų sprogti nuo idėjų gausos. Menininko galvoje mintys tiesiog kunkuliuoja. Klausydamas supranti, kad žinojimas, ką piešti, jam duotas iš aukščiau. Jis prasitaria, kad pokalbiai šeimoje, poezijos skaitymas ir ypač simbolių žodynai jo žinojimą praplečia, dėl to dėkingas likimui ir žmonėms, su kuriais bendrauja, ir laikui, kuriame gyvena. Dėkingas mažam miestukui Kelmei, kurios praeitis ir dabartis per aštuonerius metus tapo labai sava.

Pirmiausia autorius stabteli ties paveikslu „Išsilaisvinimas“. Jį vadina sąlyginiu autoportretu, nesvarbu, kad pavaizduota moteris, galinga jėga atsiplėšianti nuo medžio. „Pradėdamas šį ciklą tokią būseną pajutau. Išsiplėšti svarbu, tada gali Mėnulį pasiekti ir žemė atsiveria kaip perlas, o kas trukdo, iš to lieka tik skiedros, –  komentuoja autorius. – Pats pajutau šitai, o savo būsenas dažnai moters vaizdiniu perteikiu, dažniausiai ta moteris – mano žmona Jurgita.“

„Išrinktasis medis“. Akis patraukia medžio šaknys – žmogaus rankos. „Medžiai kaip žmonės. Medžių likimai įvairūs, – sako Andrius. – Kryžius, ant kurio nukryžiuotas Kristus – iš medžio, valtys, kuriomis išgelbėti žmonės – taip pat. Išrinktasis medis nusipelno ypatingo likimo.“ Galėčiau dar mintį pratęsti: kaip išrinktoji tauta…

„Sekti akimis.“ Pasak autoriaus, tai vyro, kuris nori sutikti savo moterį, istorija. Siužetas pasakoja, kaip jis praregi. Viršuje vyro gyvenimo medis, apačioje ištirpęs laikas. Pamatyti moterį, sau skirtą, – vyro gyvenime gal svarbiausias uždavinys. Tik tada išauga, išsišakoja jo medis…

„Pienė.“ Juodame fone labai ryški senutė. Veidas giedras, bet jos galva pravira, matyti tuštuma. O viršuje traputė pienė, drugelis. Pasirodo, dailininkas piešė senutę Juzefą, kuri gyveno Kelmėje ir gal 100 metų sulaukusi vieniša pasimirė. Šviesi buvusi, apsiskaičiusi, veidas tarsi šviečia išmintimi. Daug tuštumos ir galvoje tuštuma todėl, kad nieko nėra – nei vyro, nei vaikų. Pienė – tai jos  angelas sargas, kuri nebeturi ką veikti. Nugyveno amželį – ir nieko po savęs nepaliko.

„Maldos galia“ – taip pat iš Kelmės istorijos, – aiškina dailininkas. – Gyvenęs gal prieš du šimtus metų toks dvarininkas, kuris turėjo penkias dukteris, o sūnaus niekaip sulaukti negalėjęs. Dėl to labai nelaimingas jautėsi, piktas su ginklu miestelyje švaistėsi. Pagaliau kreipėsi į rabinus, prašydamas pasimelsti, nes jo Dievas nepadeda sūnaus susilaukti. Kai gimė sūnus, turtingas ponas atsidėkodamas pastatė Kelmėje sinagogą. O moterys paveiksle blaškosi labirinte, nes jos nereikalingos, užmirštos.“

Pasakoja autorius, kaip tinklą nuo akių nutraukia, raktą į paveikslo gelmes įbruka, tada pajunti, kokie daugiasluoksniai paslapčių, mitų, istorijų klodai juose pieštuko štrichais užkoduoti. Kiekvienam piešiniui po keliasdešimt eskizų prireikia, kol išbaigtas kūrinys atsiranda.

„Vienam darbui reikia skirti apie dešimt dienų. Jie – sudėtingi, daugiaplaniai, trijų gylių. Galima žiūrėti iš tolo, priėjus arti ir per padidinamąjį stiklą. Kiekviena detalė sustiprina mintį. Kiekvienas mano piešinį gali įsivaizduoti savaip. Kai kas pamato savo išgyvenimus“, – kalba A. Seselskas.

Keisti, daugiasluoksniai grafikos darbai kviečia įsižiūrėti ir pamąstyti, perskaityti, ką apie atsakomybę, vyro ir moters santykius, gyvenimo prasmę, tautos istoriją, kalba vaizdai, simboliai. Tik pieštukas ir popieriaus lapas. Tik juoda ir balta. Savitas beoris pasaulis, kuriame nesibaigia laikas.

,,Imperatorienė.“ Nepasotinama valdžia.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

A. Seselskas: „Mano darbas švarus – tik pieštukas ir popieriaus lapas.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Darbo stalas su tūkstančiu pieštukų ir tais, kurie nuolat stebi, stumia…
Ramūno SNARSKIO nuotr.

A. ir J. Seselskai dėkingi vienas kitam už galimybę drauge tobulėti.
Ramūno SNARSKIO nuotr.

Seselskų šeima labiausiai brangina drauge praleistas valandas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.