Kuo išskirtinė balandžio 2-oji?
Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena. Ji nuo 1967-ųjų kasmet švenčiama per garsiausio Danijos rašytojo, pasakų apie bjaurųjį ančiuką, princesę ir žirnį, mažąją undinėlę ir kt. autoriaus Hanso Kristiano Anderseno (1805–1875) gimtadienį – balandžio 2-ąją. Šventė išplitusi 70-yje pasaulio šalių.

Lietuvoje šiemet ta proga 26-ąjį kartą vyks vaikų literatūros renginiai, parodos, susitikimai su vaikų knygų kūrėjais. Tarptautinė vaikų knygos diena labai netradiciškai bus minima Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Šaltinėlio“ filiale. Čia vyks renginys, kurio centre – dešimtmetė moksleivė iš „Juventos“ progimnazijos.

Kas ji – toji dešimtmetė?
„Aleksandra Raščiūtė – 10-ies metų (g. 2008) pradedančioji vaikų rašytoja iš Šiaulių. „Katė plėšikė“ – pirmoji jos sukurta istorija“ (Taip užrašyta minėtos knygos viršelyje, 2019, UAB „Saulinga“). Smalsu?!

Ši naujiena išplėtota pačios autorės prisistatymu: „Labiausiai man patinka skaityti knygas – įdomias, paslaptingas, patrauklias ir šiuolaikiškas. Manau, kad mano parašyta istorija patiks daugeliui bendraamžių. Knygelėje „Katė plėšikė“ skaitytojai susipažins su paslaptingais katytės nuotykiais. Pati auginu dvi kates, kurios mane kasdien vis kuo nors nustebina. Jos nuolat kur nors slepiasi, lindi spintose, miega ant mano pagalvės, užsiklojusios antklode, o naktimis net pianinu groja...“ Taigi, knygos pagrindinio veikėjo kilmė kaip ant delno!

Kur sumanymo rašyti knygą ištakos?
Viena to sumanymo šaknis nurodyta prisistatyme – būtent, „patinka skaityti knygas“. Konkreti situacija išryškėjo akis į akį pasikalbėjus su pačia jaunąja rašytoja. Aleksandra pasakojo: „Baigusi trečiąją klasę, išvažiavau atostogauti į Užventį pas senelius. Vasaros dienos ilgos. Su pussesere Vaiva jau pirmąją mano atvykimo dieną užsukome į biblioteką. Domino ir bibliotekos istorija. Įsteigta 1904 m., panaikinus Lietuvoje spaudos draudimą. Ją savo lėšomis įkūrė kunigas K. Vėgėlė. Bet labiau rūpėjo lentynose sudėtos knygos. Jų ten, berods, per 11 tūkstančių. Mudviejų skaitymo tempai greiti. Dienai – knyga. Iš viso 30 tokių dienų. Net bibliotekininkė Regina Karpienė susirūpino. Ar skaitome, ar iš neturėjimo, kas veikti, tik duris varstome? Išsikalbėjome. Labai susidraugavome.

Vienąsyk, grįžus iš bibliotekos, galvoje ėmė suktis daugybė dalykų iš perskaitytų knygų. Mintyse ėmė dėliotis istorija. Mano pačios sugalvota. Skubiai į akis įlindo žodis „plėšikė“. Iš vienos skaitytos knygos pavadinimo. Kas ta plėšikė bus? Galvoti nereikėjo. Katė! Tą pačią dieną sėdau prie stalo ir parašiau pirmuosius du skyrius. Trečiasis kiek sunkiau sekėsi įveikti. Prireikė dar ir kitos dienos.“

Nepamiršo jaunoji autorė pasidžiaugti turinti pačią geriausią Šiaulių mokytoją – Astą Mažonavičienę, kurios pamokos pilnos visokiausių kūrybinių užduočių. Aleksandrai – lietuvių kalba iš visų mieliausia. Minėjo ji ir popamokinius renginius, mokytojos organizuojamus klasėje ir už jos ribų.

Kokie mokytojos pastebėjimai?
Pasiteiravus mokytojos apie auklėtinės siurprizą, pedagogės žvilgsnis pirmiausia nukrypo į Aleksandrą, kaip į besiformuojančią asmenybę. „Kultūringa. Išauklėta. Mandagi. Kukli. Taupiai reiškianti mintis. Visa tai, matyt, įgimta ir įgyta šeimoje, – vardijo buvusi Šiaulių universiteto absolventė Asta Mažonavičienė, pabrėždama: – Mergaitė jautri ir galbūt dėl to kiek nedrąsoka, bet nepagalvokite, kad ji – tylenė, bijanti ar nenorinti garsiai reikšti savo nuomonės. Gražiai bendrauja su bendraamžiais ir vyresniaisiais, noriai dalyvauja kūrybinėje veikloje, moksleivių konferencijose, dalijasi idėjomis, turi savo sumanymų, gražiai piešia, pasakoja, kuria eilėraščius... Visada įdėmiai stebi, kad kitiems būtų įdomu. Puikiai mokosi. Ne vieną padėką yra gavusi už tai. Tik olimpiadų nemėgsta. Ten vyrauja įtampa.“

Iš mokytojos pasipasakojimų apie darbą su auklėtiniais pasidariau išvadą, kad Aleksandros ryžtui parašyti knygą didelio poveikio turėjo ir Astos Mažonavičienės darbo stilius, organizuoti renginiai pagal dviejų dalių projektą „Kurk, svajok“. Auklėtiniai dalyvavo susitikime su garsiu grafiku, knygų iliustratoriumi, vaikų rašytoju Kęstučiu Kasparavičiumi, kurio spalvingi „paveikslėliai kaskart seka vis naujas istorijas kiekvienam, kas ryžtasi pažvelgti atidesniu žvilgsniu, ir kviečia mažąjį skaitytoją drąsiai kilti oro balionu į beribes vaizduotės padanges“.

Įsimintinas susitikimas su Šiauliuose gimusia rašytoja ir knygų vaikams iliustratore, knygos „Kakė Makė“ paveikslėlių autore Lina Žutaute. Ne be pėdsakų mokinių širdelėse liko susitikimas su poete ir rašytoja, dramaturge, o svarbiausia, nuotykinių istorinių apysakų vaikams ir eilėraščių jiems autore Renata Šerelyte. Nepamiršti įspūdžiai, patirti bendraujant su Neringa Čereškevičiene, LTV laidos „Tele-bim-bam“ kūrėja ir vedėja, vaikų dainų kompozitore ir atlikėja. O kur dar susitikimai su aktoriais – meno kūrinių skaitovais! Visko neišvardyti.

Kaip atrodo dešimtmetės dovana?
Reikia pačiam paimti į rankas ne visai tradicinio formato (20 x 20 cm) kietais viršeliais knygą ir pavartyti. Ir pasijusite kažkaip keistai – padėti į šalį tikrai nenorėsite, svarbu bus neskubant paskaityti ir į iliustracijas įsižiūrėti. Jos ne tik papuošia tekstą, bet  dar ir interpretuoja, papildo jį.

 Aleksandros pasakojimo pradžia tokia:
–  Ele, eik ir pamaitink Kiciukę! – šūktelėjo mama iš virtuvės.
– Tuoj, mama! – atsiliepė dukra.

O toliau – kasdieniai dalykai pinasi su išmone, buvę įvykiai kaitaliojasi su tais, kurie dedasi čia ir dabar. Aleksandrai, rašančiai sau ir bendraamžiams, nereikėjo derintis prie skaitytojo interesų, suvokimo lygio. Dinamiški, paslaptingi, intriguojantys siužeto vingiai atitinka  jos ir skaitytojo vaizduotę.  Knygos epizodai tarsi savaime susiklosto į dažną vaikų literatūros siužeto schemą: namai – išėjimas iš namų – nuotykiai – sugrįžimas į namus. Dominuoja veiksmas. Įžvelgiamas paprastumas ir naivumas.

Netgi didaktikos šiek tiek esama, kai užkabinamos šiuolaikiniams vaikams svarbios melo ir baimės problemikės. Pavyzdžiui, baigiamasis knygos fragmentas verčia skaitytoją susimąstyti ir apie save: „Tačiau ir dabar Elei buvo neramu. Suko galvą, kaip reikės paaiškinti mamai, kodėl vidurnaktį vos ne mirtinai prireikė pieno. O jei to pieno šaldytuve pakankamai yra? Melo kojos trumpos! Buvo labai nelengva.“

Ir dar vienas knygos elementas, sužavėjęs ir Aleksandros mokytoją, ir mane. Tik šį akcentą uždėjo knygos dailininkė Orilė Aleknavičiūtė, su kuria susitikti nepavyko – išskubėjusi atgal į Londoną. O to išskirtinumo esmė – nestandartinis tiesioginės kalbos išryškinimas tekste. Nuostabi lengvata lietuvių kalbos pamokai ta tema!

Kas autorės mintis paryškino piešiniais?
Interneto platybėse aptikau  intriguojančią žinutę  „Abiturientė iliustratorė“. Rašoma apie Aleksandros knygos „Katė plėšikė“ iliustratorę Smiltę Butkevičiūtę – Šiaulių  Simono Daukanto gimnazijos moksleivę.

Informantė – dailės mokytoja Elida Ignatavičienė: „Jos piešiniai smulkūs, preciziški, jaukūs ir šilti. Mėgstama technika nuo pieštuko, juodo rašiklio iki akvarelės. Gimnazistės mėgstami personažai maži ožiukai, lapės, vabalėliai, mergaitės, įsitaisę po vieną ir didelėmis grupėmis pievose, po grybų skėčiais. Tačiau už vis mėgstamiausios piešinių veikėjos – katės. Pati Smiltė švelni ir tyli, todėl jos piešiniai taip pat spinduliuoja ramybę, gėrį, kelia geras emocijas. Pasakaitės „Katė plėšikė“ siužetas puikiai atitinka autorės požiūrį į šiuos gyvūnėlius, todėl rezultatas puikus. Knyga iliustruota visą puslapį užimančiais ir smulkesniais piešiniais. Smiltė piešė laisvalaikiu ir per pamokas, pasirinko akvarelės techniką, akcentus pabrėždama juodu ar baltu rašikliu.“

Ką jaunoji iliustratorė pati sako?
„Esu iš menininkų šeimos. Tėvai – dailininkai, todėl mano polinkis į piešimą prigimtinis. Piešti pradėjau dvejų metų. Ūgtelėjusi rašiau eiles, labai mėgdavau pasakoti istorijas apie gyvūnus, o savo pasakų personažus perteikdavau popieriuje. Todėl vaikiškų istorijų „iliustravimas“ man nėra naujas  dalykas.

Mano piešimo stilius keitėsi visą gyvenimą, tačiau braižas liko toks pat. Piešdavau pieštukais, anglimi, flomasteriais, o dabar mano priemonės –  akvarelė ir juodi tušinukai. Vaizduodavau daug personažų. Daugiausia iš gyvūnų karalystės. Galima sakyti, niekada neišaugau iš savo „vaikiško“ braižo. Man visada smagu piešti  animacinius veikėjus. Visada žavėjausi vaikų knygų iliustratoriais, kurių vaizdavimo maniera unikali ir / ar įdomi. Ir pati norėčiau tokia tapti – dailininke, kurios stilius gražus tiek vaikams, tiek suaugusiesiems.  

Perskaičiusi „Katės plėšikės“  istoriją supratau, kad ji kaip tik man“.

Kokia baigiamoji mintis?
Ir Aleksandros Raščiūtės pirmosios knygos „Katė plėšikė“ turinys, ir iliustratorės Smiltės Butkevičiūtės piešiniai, ir knygos dailininkės Orilės Aleknavičiūtės išmonė – ugdo skaitytojo vaizduotę. Ji tampa lakesnė. Galbūt vieną dieną – nespėsite nė susivokti – patys panorėsite sukurti autorinį pasakojimą ar savo piešiniais pakylėti aukščiau kitų  parašytą tekstą.

Šiuo požiūriu itin iškalbus Aleksandros Raščiūtės pastebėjimas: „Vaikams linkiu pagalvoti, koks talentas slypi jų širdelėse, ir drąsiai jį parodyti kitiems.“

„Katėje plėšikėje“ – iliustratorės S. Butkevičiūtės piešiniai, ir knygos dailininkės O. Aleknavičiūtės išmonė.
Asmeninio archyvo nuotr.